Kultūra, menas
11.26. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Homo sapiens arboro
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Homo sapiens – tai mes, „žmogus protingasis“. Esė antraštėje šis garbingas titulas papildytas dar vienu lotynišku žodžiu – „arboro“, lietuviškai – medis. Toks savavališkas plačiai pripažintos sąvokos praplėtimas neleistinas būtų mokslininkui, bet dailininkui taip konstruoti mintį, kaip ir paveikslą – įprasta. Žodį arboro pridedu norėdamas pažymėti, jog dabartinis žmogus turėtų prisiminti – jis yra vienis su visa pasaulio gamta, o ne tik su egoiste beždžione. Besaikis, alinantis planetos gamtinės aplinkos niokojimas, beprasmis vartojimo šėlsmas jau pasiekė ribą, už kurios mūsų laukia urvinių gorilų, su televizoriumi ant sienos, ateitis. Jei pasiseks, gal ten bus ir plastmasinių palmių, daugkartinių sumuštinių, bei kvapnių dezinfekcinių preparatų... Naujųjų laikų „atradimai“ privertė užmiršti žmogaus ir visos kūrinijos vienovę – tai, apie ką pasakojo ne tik legendos, mitai, šventosios knygos, bet ir daugybė meno paminklų visame pasaulyje.
Stelmužės ąžuolas
Antrasis Dionizo Poškos Baublys
Homo sapiens arboro
1921 metų naujakurių ąžuolas Seredžiaus apylinkių sodyboje
Koplytstulpis Adakavo bažnyčios šventoriuje
Sodyba tarp medžių. Reškutėnai
Meno istorijoje žinomas vaizdinys „Pasaulio medis“. Jau Šumero, asirų, hetitų, vėliau persų bareljefuose, raižiniuose vaizduojamas plačiašakis medis siekiantis žvaigždes. Jo šakose gieda paukščiai, skleidžiasi žiedai, noksta vaisiai. Medyje įsikūrę ir mitiniai feniksai, šalia ilsisi liūtai, elniai, grifonai. Gal tai ir prarasto Rojaus simbolis? Bet, kartu, šis medžio įvaizdis nusako žmogaus būties tikslą ir kelionę, tapsmą tuo, kas jame, tarsi kedro sėklelėje įdiegta Tvėrėjo – skleistis vieniu su gamta, visa planeta, augti, kilti, veržtis iki dangaus. Šis metafizinis medžio įvaizdis tarsi savaime gimdavo įvairiausių tautų šventikų, mąstytojų, menininkų sąmonėje, tad vienaip ar kitaip vaizduojamas senovės Egipto, etruskų, antikos kultūrose, Amerikos, Afrikos, Sibiro tautų dailėje, budizmo, islamo, krikščionybės meno paminkluose.
Lietuvoje Pasaulio medis raižytas verpstėse, tapytas kraičio skryniose, įaustas lino drobėse, šakas skleidžia koplytstulpių saulutėse. Kalendorinių švenčių tradicijose savitai įsipinantys augalai: velykų kadagys-verba, jurginių berželis, joninių papartis, žolinių žiedai, kalėdinė eglutė – tai vis Pasaulio medžio dalys. Mitologinė legenda „Eglė žalčių karalienė“ atskleidžia nelengvą asmens kelią išpildant – kas likimo žadėta. Humoristinėje pasakoje apie pupą ir senelius, jos šakomis kopiančius pas Dievą, gal nuspėti šiuolaikinio žmogaus vargingi klystkeliai.
Lietuvoje, nuo neatmenamų laikų, patys mūsų aplinkoje augantys medžiai yra tapę gyvais simboliais, savitais kultūros artefaktais. Istorinės šventos giraitės ir girios, alkakalnių ir kapinių liepos, pušys, naujakurių sodybų ąžuolai, net romantiški tvenkinių gluosniai puoselėjami kaip gyvenimo ženklai, mintijimo ir pajautos paminklai. Stovi šalia tokio medžio, jo kupolas skleidžiasi lyg dangaus skliautas – toje visatos miniatiūroje jautiesi esąs savo namuose.
Rašytojas, kalbininkas, kraštotyrininkas Dionizas Poška savo garsiajame Baublyje tarsi apjungė Pasaulinio medžio simbolį su realybe. Tūkstantmečio ąžuolo ertmėje įrengtoje altanoje svajojo, skleidėsi Lietuvos kultūros dalyviu ir kūrėju.
Atgal
