VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

10.22. Mėnulio šviesos apšviestas pasaulis daktarės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės autobiografinėje knygoje

Janina Valančiūtė

Lietuvos medicinos biblioteka

Spalio 15 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje pristatyta gydytojos onkologės, chirurgės, mokslininkės dr. Laimos Bloznelytės-Plėšnienės knyga „Mėnulis ir užuolaida“ (I dalis). Kaip pristato pati autorė: „Tai, kas liko po autocenzūros“.

L. Bloznelytė-Plėšnienė apgynė disertacijas fotodinaminio gydymo tema (1990, 1997). Ji yra keleto naujų gydymo ir diagnostikos metodų pradininkė bei Europos patentų autorė. 1989 m. pirmoji Lietuvoje ir buvusioje TSRS klinikoje pritaikė fotodinaminę terapiją ir sukūrė naujų jos metodikų, 1991 m. pritaikė selektyvią fototermolizę, naudodama metalo garų lazerius. Valstybės ir dar kelių premijų laureatė, projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ nominuota Lietuvos šviesuole, "Dvasios aristokrate". Daug metų stengdamasi padėti onkologiniams ligoniams daktarė kuria naktimis. Jos kūrybą vertino poetas Justinas Marcinkevičius, kuris visada ragino rašyti, nepaleisti talento.

Į renginį susirinkusius knygos autorės bičiulius ir kolegas pasveikinusi bibliotekos patarėja informacijos sklaidos klausimais Regina Vaišvilienė prisiminė nuo 1969 metų organizuojamus medikų poezijos pavasarius. Ji pastebėjo, kad daugelis medikų yra išleidę savo kūrybos knygas. Lietuvos medicinos biblioteka stengiasi sukaupti jų literatūrinį palikimą. Renginį vedė ir ištraukas iš knygos „Mėnulis ir užuolaida“ skaitė aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė. Grojo tarptautinių konkursų laureatas smuikininkas Gediminas Plėšnys. Bibliotekoje veikia knygos iliustratorės Mildos Plėšnytės darbų paroda. Milda studijuoja dviejose aukštosiose mokyklose – Vilniaus universitete ir Dailės akademijoje. Nuo penkerių metų groja smuiku. Mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Antroje klasėje jau grojo solo su simfoniniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

„Dvasios aristokratė. Gyvena savo mamos, gydytojos nuostata,“ – knygos autorę ir pirmuosius jos kūrybinius žingsnius pristatė renginio vedėja. Nuo kelerių metų pradėjusi kalbėti eilėmis pirmąją kūrybos knygelę Laima išleido „savilaidos“ būdu pradinėse klasėse. Būdama vienuolikos metų pirmąsias publikacijas, eilėraščius, vėliau tapusius dainomis, miniatiūras ir apsakymą, spausdino žurnale „Moksleivis“, o nuo šešiolikos metų – „Nemune“ ir „Jaunimo gretose“, vėliau – „Pergalėje“. Nuo septyniolikos dalyvavo Poezijos pavasariuose. Priklausė jaunųjų rašytojų Kauno sekcijai. Jos kūryba buvo išversta į rusų, armėnų ir lenkų kalbas. Nuo dvidešimt dviejų metų  L. Bloznelytė-Plėšnienė nutarusi nebepublikuoti. Išimtis – tik medikų poezijos almanachas „Skrenda paukštė baltaplunksnė“ (1991), kai sudarytojas, poetas Eduardas Selelionis įkalbėjo pateikti savo eiles. 2003 metais išleido pirmąją knygą – apsakymų rinkinį „Žiurkė: (iš Vilniaus legendų), 2009 m. – eilėraščių knygą „Esu“. Kalbos, tėvynės, buvimo stebuklo motyvai skamba daugiau kaip prieš tris dešimtmečius parašytuose poetės eilėraščiuose:

Esu iš nuodėmės ir kraujo,

Iš vyturio ir iš giesmės.

Iš tų žolių, kurias šienauja,

Iš prarajų, iš pilnaties.

Iš motinos atsidusimo,

Iš dilgėlių laukinio šokio.

Išrėkdami mane užkimo.

Jei galite – mylėkit tokią. 

„Esu II“ (1986)

Šios temos tęsiamos ir naujausioje, autobiografinėje, knygoje, dedikuotoje tiems, kurie gyvena anoje sapnų pusėje. „Ir aš esu... stengiuosi būti. Kartu su elfais, laumėmis ir nykštukais toje pačioje drobėje. Stengiuosi, taikiai sutarti. Ir neverta skirstyti mus po tikrus, galimus ir išgalvotus paveikslus“. Autorė pasakoja apie artimuosius, gyvenimo kelyje sutiktus žmones ar sapnuose regėtus personažus. „Pro mūsų namus eina dvasių koridorius“, -  bet, pasak autorės, šiaip ar taip šitas pasaulis priklauso žmonėms. Yra dalykų, kurie jiems neleidžiami, bet jos gali niūniuoti, gali atsiliepinėti telefonu, ypač kai skambina įkyrūs pacientai, gali kartu skaityti knygas, rašinėti, gali lydėti į darbą, į keliones, juk lėktuvų skrydžiai joms nekainuoja.“ Poetė mokosi iš gamtos: „Pieva augina, miškas gydo, pelkės ugdo. [...] Jeigu nori išmokti, nesistenk keisti, bandyk keistis. Keičia tie, kurie moko. Pievos ir pelkės, kalnai ir upės moko mus. Ir dar dykuma – viso ko pilnatvė. Čia niekas nemeta ilgų šešėlių. Niekas nieko neprimeta. Yra tik tai, kas yra“.

Knyga baigiama dviem epilogais. Pirmasis – įspėjamasis, antrasis – optimistinis. Gailestingojo Kristaus paveiksle įžvelgusi tris vyrų patriarchų (?) galvas - Enoko, kurį dievas pasiėmė gyvą iš šio pasaulio, pranašo Elijaus, teisybės ir ramybės karaliaus Melchizedėko autorė kreipiasi: „Ramybės karaliau, mes tavęs laukiame. Taigi viso yra trys. Trys prieš tris. Trys su mumis, trys prieš mus. Labai jau nelygūs trejetai“. Epiloge II ji svarsto kodėl parašiusi šią knygą. Tikinti, kad tautoms, kaip ir jų žmonėms, dievas skiria angelus sargus, gal netgi archangelus, nes tauta, kaip ir žmogus, yra dievo idėja ir turi savo prasmę ir paskirtį. Mūsų tauta – kankinių tauta. Sušaudyti, sudeginti, sušaldyti prie Laptevų jūros, numarinti badu stovi gyva siena už mūsų. Pridengia mus. Gyva mirusiųjų siena. Nesulaukdama tėvynės angelo dėmesio Lietuvos šventiesiems autorė kreipiasi į patį dievą prisiminti mūsų tautą. Papasakoja prieš daug metų abiejų su seserimi močiutės mirties naktį sapnuotą reginį – vieną rausvą ir dvi baltas rožes, skleidusias šviesą ar šviesą atsispindėjusią rasoje: „Tekanti saulė glostė mano pečius, o sprogstančio sodo kvapai ją choru sveikino. Stovėjau žiedų apsupta klausiausi himno pavasariui. Galingas ir daugiabalsis choras giedojo. [...] Tas choras buvo skirtas bundančiai mano tėvynei. – Čia būsimosios Lietuvos himnas, - sakė sapne. Atsibudus aš jį vis dar girdėjau. Netgi bandžiau užrašyti. Kur ten, ne man... Tas himnas iki šiol nesukurtas, ir teikia vilties, kad gražiausia dar bus“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal