Kultūra, menas
10.19. „Jis buvo, yra ir bus legenda. Tragiška legenda“ Minint poeto Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Aš – beržas.
Lietuviškas beržas.
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
(Paulius Širvys)
Tai viena naujausių, ko gero jau 120-oji, rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga, skirta poeto Pauliaus Širvio 100-jų gimimo metinių paminėjimui. Rašytojas Valdemaras Kukulas knygos pradžioje rašo: „Dabar kiekviena detalė, kiekvienas faktas apie šį poetą reikalingi, juo labiau, kad bent iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jo kūrybos jau nebėr kuo papildyti.“
Knygos „Paulius Širvys ir Kaišiadorys“ viršelis
Gal ir nėra kuo papildyti, bet užmiršti taip pat nevalia. Tai mūsų tautos dvasinis turtas, kuris turi gyvuoti ir turtinti jaunųjų lietuviukų kartas, rodyti jiems, kad yra ne tik šiuolaikinis menas ir literatūra, pažymėti modernumo ženklu, kuris, neabejotinai, kaip popierinė gėlė lietuje, labai greitai nuvys. O Paulius Širvys ir jo kūryba – išliks bent jau dar kelioms kartoms, o gal ir amžinai.
Paulius Širvys. LRT. Stop kadras
Prisimenu dar jį. Mes, buvę dirbantys studentai vakarininkai, įvairiomis progomis užsukdavome į tuometinę „Neringą“ kavos puodeliui ir vyno gurkšneliui. Visuomet ten sutikdavome draugų būryje ir Paulių Širvį. Dažnai jis deklamuodavo ir savo eiles. Kartą priėjo prie mūsų staliuko ir kreipėsi į mane, matyt, kaip vyriausiąją, paklausė: „Ar pažįsti poetą Paulių Širvį? Atsakiau taip. Vėl klausia? Ar skaitai ir mėgsti jo eiles? Taip. Aš esu Paulius Širvys, duok rublį, pritrūko...! Daviau… Ir toliau jis skaitė savo legendinį „Beržą“ draugams... Ir, žinoma, mums šalia sėdėjusiems.
Paulius Širvys Lietuvos valstybinės pedagoginės mokyklos salėje 1957 m. spalio 12 d. Šeimos archyvo nuotrauka
Paulius Širvys gimė 1920 metų rugsėjo 16 d. Padustėlių kaime Dusmenų valsčiuje. Dešimties metų tapo našlaičiu. 1940-1941 metais mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Tapo pulko sūnumi. Su pulku pasitraukė į Baltarusiją. Pateko naciams į nelaisvę. Pabėgo. Grįžo į Lietuvą. Čia buvo vėl nacių suimtas. Ir vėl pabėgo. Pasislėpęs traukiny nuvažiavo į Karaliaučių. Ir vėl prisiglaudė prie rusų kariuomenės. Pradėjo rašyti straipsnelius apie kariuomenę į spaudą, jos apdovanotuosius ordinais ir medaliais. 1957 metais gerų žmonių rekomenduotas ir pafinansuotas išvažiavo į Maskvą ir baigė ten žurnalistų kursus. Vėl grįžo į Lietuvą. 1967-1970 dirbo Klaipėdos laivyne. Publikavo savo eilėraščius laikraščiuose. Pirmasis jo poezijos rinkinys "Žygio draugai“ pasirodė 1954 metais. Vėliau buvo išleisti eilėraščių rinkiniai: „Beržų lopšinė“(1961); „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969, 1984); „Ilgesys - tai giesmė“ (1972, 1977); „Tiesiu toliams rankas“ (1997, 2007); „O parodyt širdies negaliu“ (2001); „Paulius Širvys. Eilėraščiai“ (2011); „Metai su Paulium Širviu. Atsiminimai“ (2007); Parašė eilėraščių vaikams: „Vyturėliai dainorėliai“ (rinkinys,1965, 1975); „Linksmas vėjas“ (2004); „Liūnas linguoja, liūna – liūliuoja“ ( 2007);“. Pagal jo eilėraščių tekstus kompozitoriai sukūrė dainų. Buvo jo daug eilėraščių, išverstų į rusų kalbą. Paulius Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d. Taigi dauguma jo eilėraščių buvo išleista jau po jo mirties. Nesulaukė.
Rašytojas Jonas Laurinavičius poeto Pauliaus Širvio 100-jų gimimo metinių proga išleido knygą, skirtą poeto atminimui „Paulius Širvys ir Kaišiadorys“ (K., 2019). Dovanodamas knygą užrašė:
Jis – beržas.
Lietuviškas beržas. –
Šlamėjimas jo nuostabus.
Ir jis mums žaliuos,
Graudžią meilę bylos,
Kol Nemunas žemėje bus (Jonas Laurinavičius, Vilnius, 2019.09.11).
Įvadiniame knygos straipsnyje rašoma: „Širvys buvo, yra ir bus legenda. Tragiška legenda, bylojanti apie žiaurius laikus, kai viena buvo sakoma, kita – daroma. Autorius surinko unikalių amžininkų prisiminimų, kurie svariai papildo mūsų žinias apie tautos numylėtą poetą. Pateikiama daug Pauliaus Širvio eilėraščių faksimilių, kurios mums atskleidžia nuolatinį poeto kūrybinį darbą su rankraščiais, jo amžiną siekį tobulinti eilėraščio formą“ (Stasys Lipskis. Vietoje įžangos. // Jonas Laurinavičius. Paulius Širvys ir Kaišiadorys. – K., 2019. – P. 7).
Savo knygoje J. Laurinavičius akcentuoja, kad poetas Paulius Širvys daug keliavo po visą Lietuvą, jeigu tiksliau, buvo kviečiamas į susitikimus darbščiųjų mūsų bitelių bibliotekininkių, organizuojančių džiaugsmą ir dvasinę atgaivą savo aptarnaujamos teritorijos gyventojams. Paulius Širvys, jo garbei reikia pasakyti, tų susitikimų nevengdavo, visad maloniai ir su džiaugsmu juos sutikdavo, gal kaip tik dėl to jis ir tapo tautos numylėtiniu. Kaišiadorys irgi nebuvo išimtis. Ten kultūros namuose ir bibliotekoje jis būdavo dažnas svečias. Rašytojas J. Laurinavičius prisipažįsta buvęs labai didelis Paulio Širvio kūrybos garbintojas nuo pat paauglystės. Daug jo eilėraščių mokėjo atmintinai, pats garbino poezijos Mūzą, anksti pradėjo bandyti kūrėjo plunksną, o pasiuntęs savo pirmuosius straipsniukus į „Moksleivį“, gavo poeto Pauliaus Širvio eilėraščių išsamią analizę su jo rekomendacijomis ir paaiškinimais kas tai yra tikras eilėraštis ir kaip jį reikia rašyti, vaikinui P. Širvys tapo savotiška ikona, geriausias iš geriausių. Laiške Paulius Širvys dar neapsiplunksnavusiam jo kartą ateinančiam pakeisti naujosios kartos poetui ir rašytojui J. Laurinavičiui, tada rašė: „Eilėraštis – visų pirma turi būti eilėraštis – pateisinti visus eilėdaros ir skaitytojo reikalavimus. Jis turi būti meniškas, įdomus, o jo turinys – išreikštas naujais, dar niekieno nepasakytais poetiniais vaizdais. Kiekviena eilėraščio eilutė, kiekvienas posmas turi skambėti kaip gerai suderintos stygos ir auklėti pačius kilniausius jausmus. Visus eilėraščio posmus turi jungti viena pagrindinė mintis. O jūsų kūryboje kaip tik to ir trūksta... Jums dar reikės gerokai padirbėti, gerai išmokti poetinę abėcėlę – literatūros teoriją, išmokti savo mintis reikšti poetine vaizdų kalba ir skirti ją nuo paprastos prozinės kalbos“ (Iš Pauliaus Širvio laiško pradedančiam kūrėjui būsimam poetui ir rašytojui Jonui Laurinavičiui // Ten pat, p.23).
Kaišiadorietė Aldona Bukauskienė, kilusi iš Mijaugonių kaimo, ir pati dažniausiai organizavusi kaišiadoriečių susitikimus su poetu Pauliumi Širviu, jį apibūdina kaip paprastą, jautrų ir šiltą žmogų, nemėgusį jokių ceremonijų, galėjusį ir stovint su jos vyru Vaciu Bukausku sugraužti rankomis atsilaužtos dešros gabalą, ir visa tai paversti, kaip juokingą nuotykį. Jos vyras Vacys Bukauskas studijavo su P. Širviu viename kurse ir visą gyvenimą išliko artimais draugas. A.Bukauskienė turėjo beveik visas P. Širvio knygas su jo autografais. Labai jomis didžiavosi. Poetas Vladas Vaitkevičius knygoje irgi labai gražiai prisimena P. Širvį. Prisimena, kaip P. Širvys mokė jaunuosius kūrėjus, kad kūryboje svarbiausia yra sąžiningumas. Poetas nuoširdžiai globojo Trakų mokyklų jaunuosius literatų būrelių dalyvius, dažnai lankydavo juos, betarpiškai ir nuoširdžiai bendradarbiavo. Savo prisiminimais apie tą bendravimą su poetu pasidalino ir „Valstiečių laikraščio“ bendradarbis Bronius Lazdynas, gyvenantis Žemaitijoje. Jis rašo apie tai, kaip P. Širvys išdrįso „kirsti į akį“ sovietmečiu laikomam žurnalistų stabu Zimanui, kai tas pažemino ir nuskriaudė poetą Vladą Grybą, jau išleidusį tris poezijos rinkinius, tragiškos lemties skulptoriaus Vinco Grybo artimą giminaitį. Neatlaikęs pažeminimo, jaunas poetas Vladas Grybas, būdamas 27 metų, pasikorė. Negalėjo jautrus poetas P. Širvys į tokią tragediją nesureaguoti ir viešai pasmerkė Zimaną karčiais žodžiais, nebodamas neišvengiamų pasekmių jam pačiam. Atsiminimais apie P. Širvį pasidalijo ir jo bendradarbė „Moksleivyje“ poetė Stasė Šeštakauskaitė (1942-2010). Apie P. Širvį ji papasakojo ne tik juokingų istorijų, bet ir labai liūdnų; ją visada graudino apgailėtina poeto P. Širvio buitis, parašė jo atminimui ilgą ilgą eilėraštį, atspausdintą knygoje. Jo nuotaika atsispindi ir viename iš eilėraščio ketureilių:
Lietuvišku beržu sustojęs
Gimtosios palaukės gale,
Jis kviečia karius ir artojus
Poezijos lyra žalia...
Susirgusi nepagydoma liga, poetė paprašė artimųjų „jai iš tėviškės atvežti beržo šakelę. Ją prie lovos pastatė į vazą, į kurią pripylė iš tėviškės šulinio atvežto vandens. O gal ši beržo šakelė Stasei priminė ne vien tik tėviškę, bet ir Lietuvišką beržą – Paulių Širvį. Ji mokėjo beveik atmintinai turbūt visus šio poeto eilėraščius“ (Jonas Laurinavičius. Ten pat, p. 32).
Knygoje J. Laurinavičius rašo ir apie legendinį kunigą Nikodemą-Švogžlį-Milžiną, P. Širvio poezijos mylėtoją, jo susitikimus ir draugystę su poetu P. Širviu. Iš teksto supratau, kad Milžinas gana dažnai paremdavo poetą finansiškai, priglausdavo jį pas save gražiose Onuškio apylinkėse, kai poetui reikėdavo „atsipūsti“ nuo Vilniaus šurmulio ir triukšmo. Įdomi ir teksto dalis, kurioje pateikiami eilėraščio „Aš – beržas“ net keletas variantų iki jo paskelbimo, leidžiantys prasiskverbi skaitytojui, nors trumpam, į kūrėjo laboratoriją.
Skaičiau daug poeto ir rašytojo J. Laurinavičiaus parašytų knygų, poezijos rinkinį. Mėgstu šį rašytoją. Jo knygos jau užpildė visą mano asmeninės bibliotekos lentyną, kaupiasi antroji eilė. Pažįstu per Tėvynės pažinimo draugiją ir jos autorių rašytoją J. Laurinavičių, mielą, nuoširdų, paprastą, rodos, kad su juo esi pažįstamas visą gyvenimą, žmogų, mokantį rasti kalbą su visais. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ta pažintimi, įnešančia šviesą į visų jį pažįstančių gyvenimą. Linkiu jam dar daug kūrybingų metų ir naujų knygų. O dėl tos, kurią dabar apžvelgiau, noriu pasakyti, kad ji neeilinė, o ypatinga – pagauna ir nebepaleidžia ilgam. Perskaitęs ją – dar ilgai ilgai apie ją galvoji. Sako, kad tai ir yra neeilinio talento bruožas.
Atgal
