Kultūra, menas
10.02. NUOSTABI TAVO SKIRTIS, MOKYTOJAU KŪRĖJAU
Be Tavęs... Kas pavedės prie knygos, kas suteiks atradimo džiaugsmą, kas sustiprins ieškojimų viltį...
.jpg)
Laiku ir vietoj
Susitikom prie jūros.
Pro šalį plaukė valtelės, jachtos....
Mes sėdėjom, stebėjom, laukėm.
Mūsų žodžiai vilgė peršinčias širdis,
Augino sparnus kilti, stiebtis, džiūgauti...
Matėme naują miesto veidą ir
Vis didesni, ir didesni laivai plaukė Laiko jūroje.
Susitikom laiku ir vietoje. Prie jūros.
Rita Bijeikytė-Gatautė, Klaipėda
Haiku
ankstyvą rytą
šypsosi kavos puodukas
bedante burna
***
ant palangės
gėlių vazonėlis ir katinas
tikri draugai
***
vyšnios žiedelis
vieną rytą pražydęs
ne visiems gražus
***
sula verkia beržas
pro šalį žmonės eina
negirdi
***
dainuoja žuvys
po žydinčiom vyšniom
negirdimais balsais
***
šviesią pavasario dieną
tuščios sienos pražydo
puikiais piešiniais.
Zina Bražinskienė, Alytus
Emigranto monologas
Kai likau be Tavęs, Tėvyne,
Nuo kamieno atskirtas jaučiausi,
Gūdžios naktys, beieškant nakvynės,
Liepė grįžti, nes sakei, kad kalčiausi –
Tie, kas tautą išleido klajoti,
Virsti smagračiais vargo mašinos,
Nepadėję tvirčiau atsistoti,
Sau prikimšę storai piniginę.
Kaip ilgėjaus Tavęs, Tėvyne,
Žino naktys, beieškant nakvynės,
Kaip gailėjaus, kad skaudžiai nuvyliau
Gimtą žodį, nešiotą krūtinėj.
Nebegrįš svetur paliktos jėgos,
Išbarstytas pasviečiuose laikas,
Džiaugsmo ašaras šluostyk apglėbus
Kiekvienam, namo grįžusiam vaikui.
Zita Čepulytė, Vilnius
A T M I N T I E S T A K A I S
Medinio namo
seklyčioj,
kur tilpo keturios
klasės,
mes pirmąją raidę
rašėm.
Dalinomės rieke duonos
ir deklamavom
Maironį.
Smėlėtu kaimo
vieškeliu,
pakrantėmis Šešupės
basos
išėjom į pasaulį
platų.
Tave keramika viliojo,
aš pedagogiką
rinkaus.
Metus nuplukdė
laikas.
Galybės didžios
griuvo.
Rasotom parugėm
parbridę,
lietučiui tyliai dulkiant,
mes savo tėviškių
ieškojom.
Aš tako neradau
į sodą,
nei diemedžio mamos
mylėto.
Tu tėvo pasodintą obelį
Išvydusi
verkei lyg vaikas
ir pasilikti čia
norėjai.
* * *
Varteliai užkelti.
Gal per vėlai
sugrįžome
namolio?
Nelaukia ten našlaitė
praeitis.
Tik atminties takais
vaikystė mūs
klajoja vis.
Gražina Dūdaitė Dauginienė, Vilnius
* * *
Supas vakaras ant smilgos krašto.
Žara pabirus po laukų vėsa.
O man širdy kažko vis mąžta,
Matyt, ne ta–ne ta diena.
Rasos karoliais veriasi smilgynės,
Kvapų gama sūpuojas vakaro tyloj.
Dėl šito grožio viską atiduočiau,
Bet ne šią dieną, galbūt net ne rytoj.
Palaidas vėjas gaudo mano orą,
Kurį iškvėpusi įtraukiu vėl.
Dienos minčių prikaupusi aruodą,
Šį vakarą auksinį daug klausimų ,,kodėl?“
Renata Dansevičiūtė – Dudzinskienė, Alytus
SUSILIEJA KALBOS UPELIAI
Rytą ir vakarą vėlų
Lūpos žodžius švelniai taria –
Žodžiai iš sielos į sielą
Neša minčių skaisčią ugnį.
Žodžiai skrenda pauksščiais
Per nematomų girių tankmę.
Nusileidžia prie veido baugščiai.
Čiulba ant mylinčių rankų.
Žodžiai – minčių liepsnelės –
Šildo, šešėliais žaidžia,
Susilieja kalbos upeliai...
Žodžiai – upėje žvaigždės.
Danielė d`Erceville, Klaipėda
***
Lietuje skamba Vilnius
kaip didelės burės.
Ant viduramžių grindinio
byra aštrūs lašai.
Nuo namų ir bažnyčių
srūva krištolo siūlės
ir sukrinta į upę.
Plaukia Vilnius lėtai.
Susisukę į ryšulius
miega žydintys krūmai.
Žmonės debesis glosto.
Dangus taip žemai.
Virpa Vilniaus erdvė.
Ir karališki rūbai
kyla burėm.
Plaukia Vilnius per lietų lėtai.
.jpg)
Deviatnikovienė
Er Minija, Vilnius
Svajonė
Įkelsiu svajonę į debesį,
Lyg sostan tenai pasodinsiu.
Tegu jai pavydi ir stebisi
Karaliai, didžiūnai ir princai.
Įteiksiu jai skeptrą, žėruojantį
Išaustom vaivorykštės pynėm,
Ugninių strėlių net nebojantį,
Nei vėtrų, nei barnių griaustinio.
Lai skrieja svajonė padangėje
Ir siunčia linkėjimų lietų,
Kad žvilgsniais vėl Lietuvą brangiąją
Kaip mamą apglėbti galėtų.
Svajonė pajustų krūtinėje
Pulsuojančią tėviškės širdį,
Jai siųstų palaimą ir vizijas,
Ir gero gyvenimo viltį.
Albinas Antanas Kazlauskas, Palanga
Šventės akordais
Pažiūrėjau, kaip spindi žvaigždės danguje,
Paklausiau, ką kalba širdys tyloje,
Sustojau prie balto angelo šviesos
Ir pamąsčiau, kaip žmonės laukia laimės tarsi dovanos…
Tikėjau žmogum ir jo gera valia,
Meldžiausi kantriai aušroje
Ir susitaikiau su savo nuodėme, deja,
Regėjau tobulumą kaip meilės atpildą Jame.
Papuoškim kalbą žodžiais tik šiltais,
Svajonės būna su atspalviais pilkais,
Ir nepamirškime tikėjimo kelionėje žmogaus,
Tegul lydės palaima mus ir Žemės, ir Dangaus.
Irena Gasiūnatė-Kepalienė, Vilnius
Rodei kelią
Davei, Tėvyne, gimtą kalbą,
Parodei kelią eit į šviesą.
Į lūpas mums įdėjai maldą,
Kad gintum sąžinę ir tiesą.
Tavuos laukuos užauga duona,
Ieškoti jos nereikia niekur.
Graži Tu lyg laukų aguona,
Tau paukščiai garbės himną gieda.
Atkūrėm brangia kaina laisvę
Su tais, kur juodoj žemėj miega.
Brangint istoriją mums leista,
Iš pilkapių mes semiam jėgą.
Emilija Lukšytė – Krušinienė, Punia
Tėvynei
Žaibai sustingsta vandeny...
O kartais visą dieną sninga,
tu – mūsų nerimu rami,
tu – mūsų sielvartu laiminga.
...taip tūkstančiai eis į tave,
skubės atnešti savo pjūtį.
...tiktai gegužio arime
garuojančia vaga pabūti ...
...tiktai rugpjūty nusvarint
lig žemės savo sunkią naštą...
...viduržiemy pūgoj atgimt
ir įsipint į dienų raštą...
....ir ant aukščiausios, ant kalvos
širdim pradėti savo sėją –
tik nepalikt be pabaigos,
tik nesustoti įpusėjus...
Kai žaibai stingsta vandeny,
kai liūtys pliaupia, arba sninga,
tu – mūsų nerimu rami,
tu – mūsų sielvartu laiminga.
Inutė Ona Litvinaitienė, Vilnius
Ištrauka iš sakmės ,,Akmenų byla“
...Vilių Orvydą užplūdo minčių gausa,
Sielą nušvietė suvokimo šviesa...
O kaltas akmenyje pranašo žodžius rašė:
Tu esi Dievas – aš tvarinys,
Tu esi viskas – aš niekas,
Tu esi jėga – aš silpnumas.
Tu esi visur – aš tik čia,
Tu esi tėvas – aš tavo vaikas,
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,
Tu esi kelias – aš blaškymasis,
Tu esi ganytojas – aš Tavo avelė,
Tu esi nuolankumas – aš pilnas puikybės,
Tu esi tiesa – aš klaidų versmė...
Atsivėrė kūrėjo sielos gelmė...
Jos tikros išpažinties prasmė... –
Akmuo tikėjimo paminklu tapo.
Vytautas Mizeras, Elektrėnai
HAIKU PALANGAI 2020
III vieta
žuvų nagarėlės
įšalusios lede
valtys
Danutė Morkūnienė, Trakų Vokė
Akrostichas
Mokykla – tai
Oazė.
Kol bėga vaikai...
Ypatinga šviesa.
Katedra šventa.
Likimo dovana.
Amžinas vilties ratas.
Albina Tumaitė, Vilnius
Mokyklai
Žvelgi tu į mane langais visais visais
Tarsi mielom, viliojančiom akelėm...
Žvelgi kasdien ir laukdama šypsais,
Kai pasuku prie durų iš takelio...
Tu užburi mane sava rimtim,
Bersi krūtinėn krykštesį ir juoką...
Kaip gera visad būti tavim –
Meni vaikystę, likusią tolokai...
Žurnalo puslapius kasdien vartau,
Girdžiu jaunų, tyrų širdžių plakimą.
Jėgas, jaunystę atiduoda tau
Ir palieku kaip kuklų atminimą.
Žvelgi tu į mane langais visais visais
Tarsi mielom, viliojančiom akelėm...
Nelengvas, bet koks mielas man jisai,
Tas išsvajotas mokytojo kelias.
Janina Usonytė-Valiaugienė, Vilnius
Kryžius
Iškeltas kryžius ir iškelta gyvatė
virš Mozės, vedančio galvos.
O ką iškelti mums,
kad piktos akys
nenuodytų šviesos dienos?
Per kalnus, per upes, per dykumas
vingiuoja kelias į nežinomus namus...
Iškeltas kryžius,
šaukiantis ir vedantis,
ramina ir priglaudžia mus.
Dalia Žibaitienė, Šilutė
Atgal
