VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

10.02. NUOSTABI TAVO SKIRTIS, MOKYTOJAU KŪRĖJAU

Be Tavęs... Kas pavedės prie knygos, kas suteiks atradimo džiaugsmą, kas sustiprins ieškojimų viltį...

 

 

 

Laiku ir vietoj

 

Susitikom prie jūros.

Pro šalį plaukė valtelės, jachtos....

Mes sėdėjom, stebėjom, laukėm.

Mūsų žodžiai vilgė peršinčias širdis,

Augino sparnus kilti, stiebtis, džiūgauti...

Matėme naują miesto veidą ir

Vis didesni, ir didesni laivai plaukė Laiko jūroje.

 

Susitikom laiku ir vietoje. Prie jūros.

 

 

Rita Bijeikytė-Gatautė, Klaipėda

 

Haiku

 

ankstyvą rytą

šypsosi kavos puodukas

bedante burna

 

***

ant palangės

gėlių vazonėlis ir katinas

tikri draugai

 

***

vyšnios žiedelis

vieną rytą pražydęs

ne visiems gražus

 

***

sula verkia beržas

pro šalį žmonės eina

negirdi

 

***

dainuoja žuvys

po žydinčiom vyšniom

negirdimais balsais

 

***

šviesią pavasario dieną

tuščios sienos pražydo

puikiais piešiniais.

 

Zina Bražinskienė, Alytus

 

Emigranto monologas

 

Kai likau be Tavęs, Tėvyne,

Nuo kamieno atskirtas jaučiausi,

Gūdžios naktys, beieškant nakvynės,

Liepė grįžti, nes sakei, kad kalčiausi –

Tie, kas tautą išleido klajoti,

Virsti smagračiais vargo mašinos,

Nepadėję tvirčiau atsistoti,

Sau prikimšę storai piniginę.

 

Kaip ilgėjaus Tavęs, Tėvyne,

Žino naktys, beieškant nakvynės,

Kaip gailėjaus, kad skaudžiai nuvyliau

Gimtą žodį, nešiotą krūtinėj.

Nebegrįš svetur paliktos jėgos,

Išbarstytas pasviečiuose laikas,

Džiaugsmo ašaras šluostyk apglėbus

Kiekvienam, namo grįžusiam vaikui.

 

 

Zita Čepulytė, Vilnius

 

  A T M I N T I E S  T A K A I S

 

Medinio namo

seklyčioj,

kur tilpo keturios

klasės,

mes pirmąją raidę

rašėm.

Dalinomės rieke duonos

ir deklamavom

Maironį.

 

Smėlėtu kaimo

vieškeliu,

pakrantėmis Šešupės

basos

išėjom į pasaulį

platų.

Tave keramika viliojo,

aš pedagogiką

rinkaus.

 

Metus nuplukdė

laikas.

Galybės didžios

griuvo.

Rasotom parugėm

parbridę,

lietučiui tyliai dulkiant,

mes savo tėviškių

ieškojom.

 

Aš tako neradau

į sodą,

nei diemedžio mamos

mylėto.

Tu tėvo pasodintą obelį

Išvydusi

verkei lyg vaikas

ir pasilikti čia

norėjai.

 

*  *  *

Varteliai užkelti.

Gal per vėlai

sugrįžome

namolio?

Nelaukia ten  našlaitė

praeitis.

Tik atminties takais

vaikystė mūs

klajoja vis.

 

Gražina Dūdaitė Dauginienė, Vilnius

 

 

* * *

Supas vakaras ant smilgos krašto.

Žara pabirus po laukų vėsa.

O man širdy kažko vis mąžta,

Matyt, ne ta–ne ta diena.

 

Rasos karoliais veriasi smilgynės,

Kvapų gama sūpuojas vakaro tyloj.

Dėl šito grožio viską atiduočiau,

Bet ne šią dieną, galbūt net ne rytoj.

 

Palaidas vėjas gaudo mano orą,

Kurį iškvėpusi įtraukiu vėl.

Dienos minčių prikaupusi aruodą,

Šį vakarą auksinį daug klausimų ,,kodėl?“

 

 

Renata Dansevičiūtė – Dudzinskienė, Alytus

 

 

SUSILIEJA KALBOS UPELIAI

 

Rytą ir vakarą vėlų

Lūpos žodžius švelniai taria –

Žodžiai iš sielos į sielą

Neša minčių skaisčią ugnį.

 

Žodžiai skrenda pauksščiais

Per nematomų girių tankmę.

Nusileidžia prie veido baugščiai.

Čiulba ant mylinčių rankų.

 

Žodžiai – minčių liepsnelės –

Šildo, šešėliais žaidžia,

Susilieja kalbos upeliai...

Žodžiai – upėje žvaigždės.

 

Danielė d`Erceville, Klaipėda

 

***

 

Lietuje skamba Vilnius

kaip didelės burės.

Ant viduramžių grindinio

byra aštrūs lašai.

Nuo namų ir bažnyčių

srūva krištolo siūlės

ir sukrinta į upę.

Plaukia Vilnius lėtai.

 

Susisukę į ryšulius

miega žydintys krūmai.

Žmonės debesis glosto.

Dangus taip žemai.

Virpa Vilniaus erdvė.

Ir karališki rūbai

kyla burėm.

Plaukia Vilnius per lietų lėtai.

 

Deviatnikovienė

Er Minija, Vilnius

 

Svajonė

Įkelsiu svajonę į debesį,
Lyg sostan tenai pasodinsiu.
Tegu jai pavydi ir stebisi
Karaliai, didžiūnai ir princai.

Įteiksiu jai skeptrą, žėruojantį
Išaustom vaivorykštės pynėm,
Ugninių strėlių net nebojantį,
Nei vėtrų, nei barnių griaustinio.

Lai skrieja svajonė padangėje
Ir siunčia linkėjimų lietų,
Kad žvilgsniais vėl Lietuvą brangiąją
Kaip mamą apglėbti galėtų.

Svajonė pajustų krūtinėje
Pulsuojančią tėviškės širdį,
Jai siųstų palaimą ir vizijas,
Ir gero gyvenimo viltį. 

 

 

Albinas Antanas Kazlauskas, Palanga

 

Šventės akordais

 

Pažiūrėjau, kaip spindi žvaigždės danguje,

Paklausiau, ką kalba širdys tyloje,

Sustojau prie balto angelo šviesos

Ir pamąsčiau, kaip žmonės laukia laimės tarsi dovanos…

Tikėjau žmogum ir jo gera valia,

Meldžiausi kantriai aušroje

Ir susitaikiau su savo nuodėme, deja,

Regėjau tobulumą kaip meilės atpildą Jame.

Papuoškim kalbą žodžiais tik šiltais,

Svajonės būna su atspalviais pilkais,

Ir nepamirškime tikėjimo kelionėje žmogaus,

Tegul lydės palaima mus ir Žemės, ir Dangaus.

 

Irena Gasiūnatė-Kepalienė, Vilnius

 

Rodei kelią

 

Davei, Tėvyne, gimtą kalbą,

Parodei kelią eit į šviesą.

Į lūpas mums įdėjai maldą,

Kad gintum sąžinę ir tiesą.

Tavuos laukuos užauga duona,

Ieškoti jos nereikia niekur.

Graži Tu lyg laukų aguona,

Tau paukščiai garbės himną gieda.

Atkūrėm brangia kaina laisvę

Su tais, kur juodoj žemėj miega.

Brangint istoriją mums leista,

Iš pilkapių mes semiam jėgą.

 

 

Emilija Lukšytė – Krušinienė, Punia

 

Tėvynei

 

Žaibai sustingsta vandeny...

O kartais visą dieną sninga,

tu – mūsų nerimu rami,

tu – mūsų sielvartu laiminga.

...taip tūkstančiai eis į tave,

skubės atnešti savo pjūtį.

...tiktai gegužio arime

garuojančia vaga pabūti ...

...tiktai rugpjūty nusvarint

lig žemės savo sunkią naštą...

...viduržiemy pūgoj atgimt

ir įsipint į dienų raštą...

....ir ant aukščiausios, ant kalvos

širdim pradėti savo sėją –

tik nepalikt be pabaigos,

tik nesustoti įpusėjus...

Kai žaibai stingsta vandeny,

kai liūtys pliaupia, arba sninga,

tu – mūsų nerimu rami,

tu – mūsų sielvartu laiminga.

 

 

Inutė Ona Litvinaitienė, Vilnius

Ištrauka iš sakmės ,,Akmenų byla“

 

...Vilių Orvydą užplūdo minčių gausa,

Sielą nušvietė suvokimo šviesa...

O kaltas akmenyje pranašo žodžius rašė:

 

Tu esi Dievas – aš tvarinys,

Tu esi viskas – aš niekas,

Tu esi jėga – aš silpnumas.

Tu esi visur – aš tik čia,

Tu esi tėvas – aš tavo vaikas,

Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas,

Tu esi kelias – aš blaškymasis,

Tu esi ganytojas – aš Tavo avelė,

Tu esi nuolankumas – aš pilnas puikybės,

Tu esi tiesa – aš klaidų versmė...

 

Atsivėrė kūrėjo sielos gelmė...

Jos tikros išpažinties prasmė... –

Akmuo tikėjimo paminklu tapo.

 

 

Vytautas Mizeras, Elektrėnai

 

 

HAIKU PALANGAI 2020

 

III vieta

 

žuvų nagarėlės

įšalusios lede

valtys

 

 

Danutė Morkūnienė, Trakų Vokė

 

 

Akrostichas

 

Mokykla – tai

Oazė.

Kol bėga vaikai...

Ypatinga šviesa.

Katedra šventa.

Likimo dovana.

Amžinas vilties ratas.

 

 

Albina Tumaitė, Vilnius

 

Mokyklai

 

Žvelgi tu į mane langais visais visais

Tarsi mielom, viliojančiom akelėm...

Žvelgi kasdien ir laukdama šypsais,

Kai pasuku prie durų iš takelio...

 

Tu užburi mane sava rimtim,

Bersi krūtinėn krykštesį ir juoką...

Kaip gera visad būti tavim –

Meni vaikystę, likusią tolokai...

 

Žurnalo puslapius kasdien vartau,

Girdžiu jaunų, tyrų širdžių plakimą.

Jėgas, jaunystę atiduoda tau

Ir palieku kaip kuklų atminimą.

 

Žvelgi tu į mane langais visais visais

Tarsi mielom, viliojančiom akelėm...

Nelengvas, bet koks mielas man jisai,

Tas išsvajotas mokytojo kelias.

 

Janina Usonytė-Valiaugienė, Vilnius

 

 

Kryžius

 

Iškeltas kryžius ir iškelta gyvatė

virš Mozės, vedančio galvos.

O ką iškelti mums,

kad piktos akys

nenuodytų šviesos dienos?

 

Per kalnus, per upes, per dykumas

vingiuoja kelias į nežinomus namus...

Iškeltas kryžius,

šaukiantis ir vedantis,

ramina ir priglaudžia mus.

 

 

Dalia Žibaitienė, Šilutė

 

 

 



         

 

 

 

 

 

Atgal