Kultūra, menas
08.28. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Klaipėdos ir Memelio Dangė
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Nedaug tokių vietų Lietuvoje, kaip Dangės santaka su Kuršių mariomis – čia visada pajauti sūkuringą gyvenimo kelionės dvelksmą! Kylam! Atrodo, tave, kaip laivo burę, pagauna pajūrio vėjai – kviečia lėkti mariomis, žvalgyti pakrantes, skrieti virš Nerijos smėlio juostos, aprėpti akimis visą Baltiją! Tačiau suvoki, tai ne kelionės pradžia, bet tąsa – esi amžinas keleivis, deja, kuriam kažkas vis turi priminti skrydžio svajonę. Tai Dangė! Upė, gavusi pradžią pajūrio kalvose, plūstanti plačiais senslėniais menančiais ledynmečių pavasarius, Akmenos vardu nardanti riedulynų rėvomis, dienų dienomis rodos nežinion nešanti debesų ir požemių vandenis, bet kuri, lyg staiga apsisprendusi – pasuka link marių, link jūros, dovanoja toms galybėms savo slaptingą naštą.
Tikriausiai visi kalbininkai teisūs aiškindami Dangės vardo kilmę, tačiau gal šį vardą Akmena-Dangė nusipelno ir dėl to lemtingo linkio-klaipo, kur pasiryžo danginti vandenis į marių dausas? Gal senieji šio krašto gyventojai kuršiai, garsėję gamtos galių mistine pajauta, šiame dvigubame varde įamžino savo mintijimą apie dangaus ir žemės vandenų sąsają? Apie amžinąją kelionę?
Šios, neeilinės vasaros rugpjūčio pradžioje, Klaipėdoje vyko jau keturiasdešimt penktasis Renatės Lūšies vardo akvarelės pleneras „Indigo Navis“. Esu dėkingas uostamiesčio dailininkams pakvietusiems drauge su kitais kolegomis pasinerti į sūrios akvarelės bangas! Bet šį kartą, sėmiau ne jūros vandenį. Esu kelionių akvarelės dailininkas, tad pasirinkau Dangę, jos krantus nuo santakos iki Pilies tilto, kur, mano nuomone, vyksta ypatinga – kelio misterija, virsmas, begalybės pagava susiliejant upės ir marių-jūrų vandenims. Dangės atneštą tėkmės energiją savaip jaučia kiekvienas čia buvojantis – ir klaipėdiečiai ir atvykėliai vasarotojai. Žvalgausi: vieni stoviniuoja pakrantėje, susimąstę žvelgia į upės tėkmę, kiti skuba link keltų, veržiasi pagauti vasarą, pajausti klajonių ilgesį, gal kartu su žvaigždžiasparniais kirais pakilti virš kasdienybės...
Vidurdienis virš Dangės
Vasara
Tania skaito paskaitą apie spalvas
Akvarelininkės
Laivas "Vasara" pasiruošęs išplaukti
Dangės vakaras
Pasineriu ir aš į tą keliautojų srautą. Bet, kitaip. Įsikūręs krantinės nišoje, kur, čia pat, po kojomis linguoja upė, semiu jos vandenį ir dozuodamas teptuku marginu popierių. Stebiu ramioje tėkmėje bėgančius, linguojančius atspindžius, juose – ir debesys, ir saulė, ir miesto istorinės sienos, ir Dangės gelmės, laivų vaiduokliški atšvaitai. Žiūra užburia, atrodo – upė alsuoja, teka tarsi laikas, prikelia senovę, spėja ateitį...
Rytais patogiau Dange gėrėtis nuo kito, pietinio kranto. Margas laivų laivelių karavanas pasiruošęs išplaukti, tik reikia prisišaukti keleivių – kas į Kopgalį, kas į marias, kas pasižvalgyti po jūrą! Iš papilės uosto, sulaukę pasukamo tiltelio leidimo, į Dangę lyg paukščiai – kragai ar antys, ramiai išlinguoja jachtos, jas pasiveja mažas laivelis, sakyčiau motorinė valtis, su linksma dviejų žmonių įgula – jiedu traukia kažkur girdėtą dainą apie seną jūrininką... Vidurdienį kaitrios saulės nutvieksti krantinės medžiai, pastatai, laivai, tarsi išblunka, bet štai, bangas vartančio pontonino laiviūkščio keleiviai vilkintys oranžinėmis gelbėjimosi liemenėmis vėl atgaivina akį. Žinia, oranžinė spalva žadina apetitą, tad pasiplaukioję, visi matyt nutūps kokioje artimiausioje krantinės užeigoje.
Su kolegomis dailininkais bendravome lankydami muziejus, gražiu laivu plukdomi į Juodkrantę, gerdami kavą „Klaipėdos galerijoje“, bei vaikščiodami paskui mielą gidę senamiestyje. Ji nuramino, senasis Klaipėdos vardas Memelis – tai kuršiškas Nemuno vardas, kurį gavo Vokiečių ordino riterių 1252 metais Dangės žiotyse įkurta pilis.
Dangės vardas liko tik upei, bet tai vardas – žadina skrydžio svajonę!
Atgal
