VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

06.24. DZŪKIJOS KRAŠTO ŠVIESUOLIS JONAS MIŠKINIS

Parengė Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja

Mokytojas, visuomenės veikėjas, knygos „Manoji Dzūkija“ autorius Jonas  Miškinis gimė 1895 m. birželio 30 d. Musteikos kaime, Marcinkonių valsčiuje.  Apie savo gimtąjį kaimą J.  Miškinis rašė: „Musteikos sodžius yra paskendęs Gudo girios tamsiuose miškuose. Iš rytų pusės čia dunkso Gudų girios didžiuliai plota, šiaurėje tęsiasi Perkado giria, o iš vakarų ir pietų – Grūdos šilas.

Jonas  Miškinis

    Iš Gudo girios per didžiulius miškus ir žalias pievas teka kaip žaltys išsiraičiusi Musteikos upė. Jos krantai žemi ir vietomis pelkėti. Pavasarį, Gudo girioj tirpstant sniegui ir ledams, upė labai patvinsta: užlieja pievas, miškus ir vietomis laukus. Tuomet ji pavirsta lyg didžiuliu ežeru su daugybe upokšnių ir savotiškų krioklių. Pavasario vidury upė vėl atgauna savo pirmykštį vaizdą...“  (Manoji Dzūkija, 1966, p. 31).

        1915 m. Jonas Miškinis kartu su kunigu Jurgiu Zimkumi Kabeliuose įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą . Daug dėmesio skyrė augančiam ir bręstančiam jaunimui. Po pamokų, vakarais, skaitydavo tėvams paskaitas apie vaikų auklėjimą ir mokymą. Įsijungė į visuomeninę veiklą, įsteigė vakarinius kursus ir organizavo vaidintojų trupę.

       J. Miškinis 1920 m. baigė Ryto mokytojų seminariją Vilniuje. 1926 metais Švietimo ministerijoje įsigijo gimnazijos mokytojo cenzą.   Už lietuvišką veiklą lenkai jį areštavo ir išvežė į Gardino kalėjimą, kuriame jis išbuvo apie šešis mėnesius.  Vieną naktį J. Miškiniui pavyko pro spygliuotos tvoros skylę pasprukti į laisvę ir pabėgti į Merkinę. Čia   jis  susipažino su Merkinės pradžios mokykloje mokytojavusiu Juozu Blozneliu.  1921 m. spalio mėnesio pradžioje prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kun. dr. Juozo Bakšio rūpesčiu Merkinėje buvo įsteigta vidurinė mokykla. Jos direktoriumi buvo paskirtas kun. J. Bakšys, o šiam mirus 1925 m. mokyklai vadovauti  buvo paskirtas Jonas Miškinis.  Merkinėje jis  organizavo šaulius,  tautininkus,  žemės ūkio ir kooperatines organizacijas.

Atsminimų knygos "Manoji Dzūkija" viršelis

.  1929 m.  uždarius  Merkinės vidurinę mokyklą, J. Miškinis buvo paskirtas Alytaus miesto ir apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi. Čia jis aktyviai įsijungė į visuomeninį ir kultūrinį darbą. J. Miškinis  buvo Vilniui vaduoti sąjungos Alytaus apygardos pirmininkas, įsteigė Dzūkų kraštotyros draugiją ir jai vadovavo, buvo Dzūkų muziejaus vedėjas, Senovės dienų rengėjas.  Būdamas Dzūkų kraštotyros draugijos pirmininku  J. Miškinis  parašė  laišką  dailininkui  Antanui  Žmuidzinavičiui,

kuriame prašė padovanoti paveikslų Dzūkų kraštotyros draugijos įsteigtam Dzūkų muziejui.

     1939 m. pabaigoje Švietimo ministerija J. Miškinį  paskyrė į Valkininkų apskritį  pradžios mokyklų vyresniuoju inspektoriumi. Alytuje atsisveikinęs su gimnazijos mokytojais ir mokiniais, 1939 m. gruodžio 15 d. išvyko į Varėnos kraštą. Dirbant  Valkininkų apskrities mokyklų inspektoriumi, J. Miškiniui teko daug bendrauti su lietuvių ir lenkų mokytojais,  steigti naujas mokyklas, susipažinti su mokyklų padėtimi bei mokinių žiniomis. Valkininkų apskritis 1940 m. balandžio 1 d. buvo likviduota ir visas jos administracinis aparatas, taip pat ir mokyklų inspekcija,  buvo  perkelta į Trakus. J. Miškiniui taip pat teko persikelti į Trakus ir ten tęsti savo darbą. Sovietams okupavus Lietuvą, J. Miškinis švietimo ministro įsakymu iš pareigų buvo atleistas  ir paskirtas į Rokiškio apskritį. Po mokytojų konferencijos Kaune, J. Miškinis buvo paskirtas į Marijampolės gimnaziją biologijos  mokytoju, vėliau jos direktoriumi. Prasidėjus karui, J. Miškinis su šeima grįžo į savo namus Alytuje ir ten ligi antrosios sovietų okupacijos mokytojavo Alytaus gimnazijoje.

         Sugrįžęs į Alytų, J. Miškinis ryžosi vėl atkurti Dzūkų muziejų, kuris buvo likęs be priežiūros.  Gavęs vokiečių karo komendanto leidimą ir Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus įgaliojimus, pradėjo tvarkyti ir ieškoti išgrobtų ir pavogtų eksponatų.  Tik po dviejų metų J. Miškiniui pavyko muziejų atkurti, įrengti keletą naujų skyrių, inventorizuoti eksponatus.

         Baigiantis karui, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten mokytojavo lietuviškose gimnazijose. 1949 m. atvyko į JAV ir Amsterdame, N. Y., dirbo šeštadieninės mokyklos vedėju. Jonas  Miškinis mirė 1982 metais lapkričio 19 d. Rochester, N. Y.

       J. Miškinis nuo 1912 m. skelbė savo straipsnius tuometinėje spaudoje.   Tęstiniame leidinyje „Tauta ir žodis“ (Kn. 4, p. 463-475)  jis išspausdino  straipsnį „Trys šimtai dzūkų burtų ir prietarų“.  Leidinyje „Vilniaus garsas“(1920, Nr. 11; Nr. 19) pateikė publikacijas apie Tėvynę. Tautosakos  ir  pedagoginiais  klausimais  rašė  žurnale  „Švietimo darbas“, periodiniuose leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Mūsų Vilnius“, „Draugas“, „Vienybė“ ir kt.  Periodiniame leidinyje „Laiškai lietuviams“ (1979 Nr. 8, p. 273-274) paskelbė straipsnį „Dzūkija – dainų kraštas“.  Nidos knygų klubo leidinyje „Rinktinė“ (London: Nida, 1959) J. Miškinis aprašė dzūkų vestuvinius papročius.
   Žurnale „Karys“ (1964, Nr. 9; 1969, Nr. 1) paskelbė straipsnius apie Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. 

        1966 m. Londone, „Nidos“ leidykla  išleido   Jono Miškinio  atsiminimų knygą „Manoji Dzūkija“. Joje autorius rašo: „Ar gali būti kas geresnio, meilesnio ir brangesnio, kaip ta šalelė, kurioj gimiau, augau, kur iš savo mielos motulės lūpų išmokau tarti pirmuosius lietuviškus žodžius, kur vasarą basas bėgiojau po smėlėtus laukus, kalnelius, tankius gojelius, varčiausi smėlyje, kaitindamasis saulėje, klausiausi lakštingalų suokimo, gegučių kukavimo, vyturėlių čyrenimo, giesmininkų paukščių čiulbėjimo... O tas gimtasis mano kraštas – DZŪKIJA.  Dzūkijoj  praleidau  gražiausias  jaunystės  dienas  ir  pergyvenau  skaudžių įvykių.  Apie ją čia ir rašau“ (p. 5). Knygoje J. Miškinis pasakoja apie didžiulę Gudų girią, Čepkelių raistą, Musteikos, Marcinkonių, Kabelių, Ašašnykų, Zervynų, Žiūrų, Puvočių bei kitus lietuviškus sodžius.  Autorius  rašo  apie  atokiuose kaimuose veikusias slaptas lietuviškas mokyklas, apie savo tėvų namuose Musteikos  kaime prof. Tado Ivanausko  ir  jo  žmonos Honoratos įsteigtą pradžios mokyklą, kurią vėliau nusiaubė lenkai.  Keletą  knygos  puslapių  autorius  skyrė  ir  Perlojos „respublikai“ bei kunigui Leonui Petkeliui . J. Miškinis su meile pasakoja apie Dainavos kraštą ir jo sostinę Merkinę, rašytoją Vincą Krėvę-Mickevičių, mokytoją Juozą Bloznelį, kunigą dr. Juozą Bakšį. Leidinyje primenama ir Dzūkijos centro – Alytaus istorija, Vilniaus krašto švietimo padėtis, prasidėjusi sovietų okupacija. 

       Apie J. Miškinio knygą „Manoji Dzūkija“ Juozas Alaušius recenzijoje „Iš memuarinių knygų“ (Aidai. – 1967, Nr. 10, p. 460) rašė: „Kuklūs šie atsiminimai, kaip ir pats autorius, bet įdomu bent šį tą patirti apie tą Lietuvos dalį, kurią ir nepriklausomybės metais  buvo perkirtusi demarkacijos linija...“   

      Jono  Miškinio atsiminimų knygą „Manoji Dzūkija“ saugoma bibliotekos kraštotyros leidinių fonde.
     

                                                                                

 

 

Atgal