Kultūra, menas
06.17. NUKELKIME KEPURĘ KURIANČIAM ŽMOGUI
Petras Bielskis
Teatras iš prigimimo tūno kiekvieno žmogaus širdyje. Ypač Lietuvoje. Kiekvienas padorus kaimas turėdavo (gal ir dabar dar tebeturi) savą teatrą. O miestuose... Žiūrėk, neturi pastogės, negauna jokios paramos, ir vis tiek vos ne kiekvienoj gatvėj veikia teatras. Kokia dvasios stiprybė, koks nenumaldomas šauksmas, turėjimas ką pasakyti ir mokėjimas pasakyti.
Mane visada žavi veiklūs žmonės. Ypatingai svarbus aktyvumas kuriančiam žmogui. Bet čia slypi viena kūrybinė paslaptis. Teatras – kolektyvinės kūrybos, viena kryptim judančių žmonių darinys. Įsivaizduokite, kad dvidešimties trisdešimties žmonių grupė pasyviai laukia, kada juos – kiekvieną asmeniškai – režisierius palies, paragins, gal pats suvaidins, parodys personažų charakteristikas. Kad spektaklis būtų gyvas, pirmiausia turi būti gyvas artistas. Kazimiera Kymantaitė sakydavo, jog artistas – kaip ulono žirgas: išgirdo trimitą ir nenustygdamas vietoj muša koja. Tik paleisk vadeles, ir neša. Bėda, kad dažnai teatre niekas nepaleidžia vadelių to, kuris muša koja. Kiek žmogus gali trypti ir degti.
Už kiekvieno teatro artisto gyvenimą atsakingas režisierius. Aktorius turi turėti savo talento realizacijos planą – nuo pirmo vaidinimo iki mirties. Žinoma, dabar kūrybiniai reikalai supainioti, režisieriai retai kada vadovauja teatrui. „Išminčiai“ sukūrė ir pritaikė teatrui skėčio principą: kai lyja – palenda po skėčiu, kas netingi, kai nelyja – eina kiekvienas sau. Teatrą norima paversti komercine įstaiga. Taip ir išsivaikšto teatras, nors visais laikai buvo susitelkęs kaip čigonų taboras. Ne aktoriui reikia ieškot režisieriaus – režisierius privalo atrasti, atverti kūrybingą asmenybę. Artistas yra tik medžiaga. Akmuo ar granitas, medis tik skulptoriaus rankose įgauna gyvybę. Va, čia ir slypi ta priešpriešos paslaptis ir sunki lemtis, ir žavumas – kūrėjas ir kūrybinė medžiaga.
Apie teatro žmogų reikia nuolat kalbėti, įvardint jo pastangas, užrašyti, nes jo gyvenimas – „kaip žydėjimas vyšnios“. Neretai ir rašantieji nepagauna to žydėjimo grožio, analizuoja ne kūrinį, o savo subjektyvų regėjimą. Tai didelė kultūros nelaimė. Iš tikrųjų yra vienaip, o po kelių dešimtmečių pakeli senus tekstus – ten jau rašoma apie visai ką kita.
Imk bet kurį aktorių, visur atrasi savitą, turiningą asmenybę. Kiekvieną privalu pažinti tiek iš darbų, tiek iš veido. Jei dorai, kiek mes aktorių taip pažįstame? Keliems eidami gatve keliam kepurę? Deja, deja.
Pasakojimą pradėsiu iš toli.
|
2009 m. Lietuva minėjo 110-ąsias pirmo viešo lietuviško vaidinimo metines. Šis reikšmingas jubiliejus pasimetė, nublanko tarp Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Baltijos kelio dvidešimtmečio švenčių.. Nemažai mūsų valstybei svarbių dalykų tyčia ar netyčia pasimeta. Pirmas lietuviškas vaidinimas (1899) yra valstybinės reikšmės įvykis: paskelbėme pasauliui, kad esame lietuviai, norime ir turime kalbėti lietuviškai. Pirmas žingsnis atkaklioje kovoje už savo valstybę. Ta proga Klaipėdos universiteto teatras paskelbė Maironio dramos „Vytautas pas kryžiuočius“ pastatymo projektą. Į kultūrinio darbo kvietimą atsiliepė visa miesto inteligentija. Vaidinti atėjo žinomi tiek patyrę teatro aktoriai (Nijolė Narijauskaitė, Gediminas Pranckūnas, Aleksandras Šimanskis), tiek jaunimas (Eglė Šantaraitė, Jūratė Barauskaitė, Arnoldas Eisimantas, Nerijus Uldukis), teatro fakulteto absolventai (Egidijus Kupčiūnas, Algis Galkauskas, Augustinas Šutkus, Aldona Drukteinytė) ir tuomečiai gimnazistai (Ugnė ir Ieva Reikalaitės, Gabija Šutkutė, Martynas Šalčius, Ignas Vaitkus). Prisidėjo ir senovės kovų su kardais specialistas Ramūnas Janušas. Kymantaitė buvo teisi – reikėjo tik trimito, ir eiklūs žirgai nedelsdami metėsi žygin. |
Maironio laikų teatras, tikriausiai ir kritika, nemažai prisidėjo, kadapie jo dramas būtų sudaryta specifinė nuomonė – esą tai kūriniai, įtvirtinantys didžiųjų kunigaikščių apologetiką. Ta yda – nesugebėjimas teisingai suvokti autoriaus minties – išsilaikė iki mūsų dienų. Maža to, Maironiui, kaip dramaturgui, imtos kelti pretenzijos dėl kūrybinių kalčių, kurių jis niekada nepadarė. Būdingiausi priekaištai: įvykius jungia ne dramatinis veiksmas, o įvykių chronologija; dramos turinys sudarytas iš dviejų fabulų (įsimylėjęs Enrikas Jonušis stengiasi laimėti sau žmoną Ringailę, Vytauto seserį, o Vytautas, siekdamas Lietuvos sosto, ieško sau talkininkų pas kryžiuočius); Vytautas parodytas kaip išdavikas, savimyla, suvedžiotojas; neišvystytos ir nereikalingos moterų linijos; Ragainės komtūras, įsimylėjęs jaunutę Ringailę, atsiduria kvailio vietoje. „Vytauto dramatiškoji akcija nepadėjo Vytauto geniališkuosius proferansus iškelti, – jo asmenybę, kaip galingiausio anų laikų valdovo, nušviesti" (V. Bičiūnas, Gaisai, 1930, Nr. 7).
Šimtas metų neteisybės. Kažkas juk turi ateiti ir pasakyti tiesą. Kultūroje labai įdomūs teisybės sakymo būdai. Duotu atveju reikia kalbėti apie artisto vaidmenį, sukuriant prielaidas tam teisybės sakymui. Pasirodo, ir vienas žmogus gali pakeisti per šimtmetį įsišaknijusią akademinę mūsų kultūros vertės nuostatą.
Klaipėdos dramos teatro aktorius Aleksandras Šimanskis kažkuriam susitikime su žiūrovais yra prasitaręs, kad per visą kūrybinį gyvenimą taip ir nerado savo režisieriaus. Universiteto spektaklyje jis kuria iš pirmo žvilgsnio (arba pagal anksčiau suformuotą požiūrį) neišvaizdų, lyg ir mažareikšmį Ragainės komtūro vaidmenį. Tačiau (čia labai svarbus tas „tačiau“) artistas pateikia tokią vaidmens traktuotę, kuri keičia ir iš naujo kuria spektaklio idėjos kryptį. Visos kitų personažų veiksminės linijos įgyja svarbesnį, o neretai ir naują prasminį krūvį.
Iš dramos išskirtinos trys scenos: susitikimas su motina, krikštas pas ordino magistrą ir susitaikymas su Jogaila. Tuose taškuose atsiskleidžia Vytauto asmenybės dramatizmas, iškyla ne tik valdovo, bet ir žmogaus savybės.
Tiksliau sakant, nereikėjo ieškot nieko naujo, tik atstatyti vertintojų sujauktą talentingo Maironio veikalo idėją. Aktorius tiksliai atkūrė savo personažo gyvenimo įvykius, kruopščiai parengė veiksmų liniją ir pateikė logiškus elgesio motyvus. Tai tolygu aukštosios matematikos sprendiniams. Toliau jau veikia meninė aktoriaus prigimtis. A. Šimanskis moka išgyventi tylėjimo zonas, moka veikti keliais planais, moka vaidinti mintį. Jo kuriamas sceninis charakteris vystosi dinamiškai, kaip vieningas meninis kūrinys
Asmenybės temą vienaip ar kitaip remia beveik visi dramos personažai. Visi jie veikia varomi žūtbūtinių savo tautos sąlygų, tos sąlygos diktuoja bekompromisius principus, tais principais remdamiesi jie stiprina dramos akciją, kuria konfliktines kolizijas. Ragainės komtūras yra vienas ryškiausių ir įdomiausių Maironio sukurtų personažų. Jis nėkart per visą spektaklį nepasako, ką iš tiesų galvoja. Jau pirmame pokalbyje su Magistru paaiškėja, kad komtūras kažkodėl labai domisi Vytauto likimu, ryškėja jo ir Vytauto bendras planas. Iš pranešimų žinome, kad Vytautas pirmiausia atvyko pas Ragainės komtūrą. Kodėl? Matyt, derino planus, aptarė Vytauto santykius su Jogaila, komtūras išdavė Vytautui gleitą, kad prasmuktų pro sargybą. Vytautas atvyko pirmas, komtūras sekė atsilikęs, stebėjo iš šalies. Sužinojęs, jog Vytautą įsakyta suimti, skubiai atvyksta pats ir įsijungia į Vytauto planų vykdymą lyg nieko nežinotų. Pasinaudojęs Magistro Ciolnerio ir Maršalkos Valenrodo nesutarimais, kursto karą prieš Jogailą,
Ypatingai raiški Vytauto krikšto scena. Vytautas dar nėra apsisprendęs, Magistro pasiūlymas krikštytis jam buvo netikėtas. Tada Ragainės komtūras perima iniciatyvą, tampa tos scenos varomąja jėga. Aktorius vienu metu dirba dviem planais: viešas bendravimas su Magistru Ciolneriu ir greta, čia pat, slapti ženklai, suokalbis su Vytautu. Tokiu būdu krikšto scena pasiekia aukštos įtampos, išauga iki kūrinio idėjinio lūžio lygmens.
Remdamas Vytauto krikštą, sustiprina magistro pasitikėjimą. Magistras paskelbia Jogailai kryžiaus karą. Svarbiausias Vytauto uždavinys pasiektas. Stovėdamas šešėlyje, komtūras tampa svarbiausiu veikėju. Karo baigtis nėra aiški.
Trečiam veiksme, provokuodamas anglų riterį Lankastrą, patikrina svetimšalių nuotaikas ir nuteikia juos prieš ordiną. Tai irgi Vytautui į naudą. Karo taryboje savo sprendimo teisę perduoda Vytautui teigdamas: „Ką mano krikšto pasakys sūnus?“ O mūšiui prasidėjus, ruošia galimą atsitraukimą ir Vytauto šeimos apsaugą. Galiausiai sužeistas, jau prieš mirtį nori pamatyt Vytautą. Aiškus vientisas kario diplomato veiksmas.
Apie Ragainės komtūro kvailą įsimylėjimą. Maironis čia vilkduobę buvo iškasęs kryžiuočiams. Tai, kad į ją įgriuvo net literatūros kritikai ir teatro istorikai, liudija dramaturgo naudai. Tiesa, yra viena vieta – komtūro monologas trečio veiksmo pradžioje, kur jis mąsto apie savo prieraišumą Vytauto seseriai Ringailei. Tai nėra prieštaravimas. Maironis norėjo pabrėžti žmogiškąsias personažo savybes, parodyti vidinę konfrontaciją. Bet meilė Ringailei nėra pagrindinis variklis, veikiau diplomatinis žaidimas, siekiant nukreipti pašalinių dėmesį nuo tikrųjų karinių tikslų. Ir tai jam pavyksta. Iš prieraišumo mergaitei magistro aplinka šaiposi ir tuo pačiu pameta tikruosius pėdsakus. Tai irgi tik priemonė, o ne tikslas.
Mus domina priežastys, lėmusios tokį Ragainės komtūro pasiaukojimą Lietuvos idėjai. Iš to, su kokiu beatodairiškumu komtūras eina į tikslą, atrodo, kad tai yra jo viso gyvenimo svarbiausias uždavinys, didelės asmeninės skriaudos pasekmė. Kodėl Vytauto skriauda, jo tautinio orumo pažeminimas taip giliai įsmigo komtūro sąmonėn? Vytautas kovoja už savo tėvynės valstybingumą. Reikia ieškoti analogijų. Aktorius A. Šimanskis iškelia veiksminę hipotezę: o jeigu Ragainės komtūras – buvęs senas prūsų vadas, kurį kadaise ordinas smurtu pavertė savo vasalu? Tada viskas stoja savo vieton ir tarnauja bendram tikslui
Sugretinus V. Bičiūno ir A. Šimanskio Maironio dramos analizę, atrodo, kad kalbama apie du skirtingus veikalus. Tik tada supranti, koks galingas yra aktoriaus talentas ir kokia didžiulė jo darbo reikšmė kultūrai.
Nėra jokių dviejų fabulų, tik paprastas, daugelyje meno kūrinių pasitaikantis supriešinimo principas, paralelizmas.
Labai naujai ir išradingai panaudojami moterų personažai. Joms autorius nesuteikia savarankiško vaidmens, jos nesivysto, bet per visą veikalą eina kaip Vytauto akcijos sudedamoji dalis. Visur greta Vytauto eina žmona, dukra ir jauna sesuo, Ordino magistras visomis išgalėmis bando atsikratyti jaunų ir gražių lietuvių moterų, kurios net pasitarimo metu neatsilieka nuo Vytauto. Ar tai atsitiktinumas? Ar būtina, kad jos, kaip blogose dramose, plepėdamos atskleistų savo tikslus? Tai vado moterys, tiksliau – kariai. Jos tylėdamos, su šypsena, bet kantriai dalyvaudamos vykdo svarbų draminį uždavinį: dalyvaujant damoms, kariai vienuoliai sušvelnėja, nori jų akivaizdoje pasirodyti galantiškesni ir geresni. Moterų akivaizdoje magistras nebegali valdyti vadų taip, kaip juos valdytų vyriškoje kompanijoje, ir čia Vytautas laimi. Pabandykim pašalinti moteris iš magistro kabineto, t. y. pakeiskime aplinkybes, ir viskas pradės suktis kitaip. Taigi, Maironis buvo daug įžvalgesnis ir gabesnis negu mes manome. Kuris dramaturgas (juolab dvasiškis) taip toliaregiškai ir originaliai rinkosi priemones dramatinei akcijai sustiprinti?
Iš to pavyzdžio matome, kokią didžiulę svarbą turi nuosekli kiekvieno veikiančio personažo poelgių analizė, vertintojo ir autoriaus bendra koncepcija, o neretai ir autoriaus papildymas.
Šių dienų artistai, turėdami jau kitų laikų patirti, visai kitaip perskaitė Maironį. Tai, kas tų laikų kritikų įvardinta kaip trūkumai, suskambėjo kaip pranašumai.
Klaipėdos dramos teatro aktorius Aleksandras ŠIMANSKIS savo gyvenimu ir kūrybinėmis aspiracijomis padeda atpažinti tikrąją žmogaus paskirtį, išradingas, gal net dramatiškas pastangas realizuoti savo pašaukimą. Jis geba išsilaikyti nedidelio miesto kultūros srautuose.
Be to, negalima pamiršt ir aktyvaus. Šimanskio pilietiškumo. Jo buvo pilna visuose Sąjūdžio renginiuose ir vakaronėse, valstybės šventėse. Jis skaitė poeziją, vaidino dialogus, monospektaklius.
Reikia mokėti balansuoti, neprarasti pusiausvyros – tik tada išsilaikysi. Jam padėjo įgimtas subtilaus humoro jausmas.
Šimanskis pasakoja:
Sėdim Klaipėdos rašytojų sąjungoj trys bičiuliai: Aleksandras Žalys, Rimantas Černiauskas ir aš, irgi Aleksandras. Neskubėdami, apkalbėdami savo artimą, gurkšnojame sau vynelį. Černiauskas buvo vaišingas, kompaneijskasvyras. Būdavo, eini pro šalį, užleki, labas, labas, po stiklelį – ir lyg niekur nieko eini toliau. Dabar nėra kur skubėti. O tada ?
Kur buvęs, kur nebuvęs, kaip visad ne laiku, įlekia Romas Skunčikas.
– O, koks bukėtas, tik manęs trūksta, – ir traukiasi kėdę.
– Čia, Romukai, sėdi tik karūnuotieji, – ramiai sako Černiauskas ir patraukia kėdę į šoną.
Romualdas sumirksi, bet tuoj alma kaip almėjęs toliau:
–Trys karaliai? Ar ne? Tada aš būsiu šventasis Juozapas.
– Juozapas irgi be karūnos. Supranti, Č – su karūna, Ž – su karūna, Š irgi su karūna, o tavo S– šmula, be karūnos.
Skunčikas prityla, bet, kadangi niekad nebuvo linkęs nusileist, bando atsikapoti:
–Prašovei, Rimuti, mano Č irgi su karūna, cha, cha!
–O kur tu matei, kad karūną kas dėtų ant užpakalio? Tik ant galvos…
Žalys stojo ginti savo moksladraugio:
– Kam taip žiauriai! Blogiausiu atveju per vidurį, ant nugaros.
– Tada balnas.
– Tebus balnas. Raitelis, karališkas riteris.
Tiek tereikėjo: sukirtom rankomis. Bet Romualdas, kaip žemesnio rango, turėjo pabėgėti už kampo. Pabėgėjo.
Va, taip prabėgomis ir apkalbėjome vieną iš tų aktorių, prieš kurį būtinai reikia nukelti kepurę.
2020 m. birželio 15 d.
Klaipėda, Danės 9 – 23, Tel. 8615 13619; el. paštas – [email protected]
Atgal
