Kultūra, menas
06.12. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Vandenio pokalbiai su medžiais
Manau, vandeniais galima būtų vadinti dailininkus akvarelininkus, o kolegės akvarelininkės, jau senai nusipelno undinių vardo! Kai kokioje parodoje stebi jų darbus, atrodo jas pačias regi dūkstančias popieriuje išsiliejusių atspalvių bangose.
K.K.Šiaulytis parodoje prie savo akvarelių
Pastaruoju metu turėjau daug naminio laiko (karantinas...), tad sklaidžiau-varčiau savo kūrybinius archyvus. Netikėtai atsisijojo visas pluoštas darbų, kuriuose, tarsi lietuje įmirkę linguoja, šakomis graibo popierines padanges žali-mėlyni-raudoni-violetiniai ir net – balti medžiai. Tiesa sakant, keliaujant pėstute po Lietuvą, jie dažnai mane pakviečia stabtelėti, prisistato, prakalbina, pasakoja savo vaizdingas istorijas. Vienas aukštuolis linguoja: „Aš senas jūrininkas...“ – jam mat marias primena tamsūs audrų debesys, kuriuos savo galva išmaišė. Kitas didžiuojasi gyvenimą praleidęs klasikinio išplanavimo parke, trečias kviečia – „Prisėsk pavėsyje, kadaise komjaunuoliai mėgdavo mano prisiminimus apie baudžiavos laikus, bet tau, matau, rūpi karališka baroko epocha...“ Aptinku ir šiuolaikinių medžių: dadaistų, ekspresionistų, futuristų, bet dažniausia pasitaiko samanoti romantikai. Pastarieji, kas jie bebūtų – ar senolis ant šono prigulęs gluosnis, ar rambus ąžuolas, sutrūkinėjusiu kamienu klevas, mįslingi juodalksniai, saulėtos pušys – nejučia įsibrauna į tavo galvoje vykstantį kūrybinį diskursą, kuris persikėlęs į pirštus laikančius pieštuką ar teptuką, organizuoja linijinį-spalvinį bendradarbiavimą.
Galiūnė juodoji tuopa. 2000
Paragiai. Rašytojos Lazdynų Pelėdos gimtinės parke. Akmenės rajonas. 2002.
Rudens verpetai. 2014
.jpg)
Kretuonių kaimo milžinai. 2010
.jpg)
Dusetos skendi ne Sartų ežere, bet žaliame gojuje. 2007
.jpg)
Medis – dadaistas. 2016
.jpg)
Seno parko alėja. 2014
Medžių guotas nendryne. 2016
Tapyba plenere – kūrybinė misterija! Gal pasąmonė, gal nuojautos, menininko instinktai, atveda tave, sustabdo prie tokio reginio, kurį būtinai turi nutapyti. Dažnai, toks plenere sukurtas darbas inspiruoja kitoms veikloms, kad ir tekstui. Bet būna ir netikėtų įžvalgų, tik po kurio laiko pamatai – gal net po dvidešimties metų, kad popieriaus lape plenero metu kažką „pagavai“, pavaizdavai pats to nenutuokdamas. Viename aplanke atradau akvarelę „Paragiai. Rašytojos Lazdynų Pelėdos gimtinės parke“ tapytą 2002 metais. Parką kažkada kūrė rašytojos tėvas, dailininkas romantikas Nikodemas Ivanauskas (1845-1931), svajojęs čia atkeldinti Italijos parkų dvasią. Prisimenu, kas tada paskatino mane pasirinkti motyvą – medžių gretos skendėjo blausiose tankmėse, o čia, prieš akis, saulės stulpo nušviesta švytėjo svari, kvepianti liepos šaka. Tolėliau samanotas klėtelės stogas irgi gaudė šviesotamsos aukso atspalvius, o aš pats stovėjau violetiniame šešėlio duburyje. Bet tik dabar pamačiau, kad ta saulėta šaka primena vasariška skraiste apsidengusią šokėją, vos pirštų galiukais bėgančią žolyno viršūnėmis – nejaugi taip, tuomet apsireiškė man pati šio senojo parko saugotoja – nimfa, kažkada čia atklydusi iš dailininko Ivanausko godotos Italijos?
Atgal
