VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

05.02. Silpnieji yra stiprūs

Alfredas Guščius

 

Elenos  Červinskienės „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai, nors ant jo pirmojo viršelio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“. („Vaga“, 1995).  Kiek tokių atsiminimų skaityta, - juos parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Iganatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai... Vokiečių rašytoja Ana Zėgers parašė romaną „Stipriųjų jėga“, išverstą į lietuvių kalbą. Ar rinkdamasi knygai pavadinimą, turbūt autorė žinojo šį faktą, ir vietoj „stipriųjų“ , pasirinko „silpnųjų“, žinojo, ką daro. Nuo 1957 – 1992 ji metų skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984 – 1992 ), už savo mokslinius darbus apie rusų rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais Vilniaus universitete, per studentų įskaitą, dėstytojai sunegalavus, (tada jos buvo pavardė Gaškienė) teko būti jos namuose.

O 2004 metais atskira knyga gražiai išleido leidykla „Margi raštai“ jos knygą apie Fiodorą Dostojevskį.

Kad ji buvo tremtinė,  aš, būdamas studentu, nežinojau. Gimusi 1920 metais kultūringų Jurbarko rajone Smukučių kaime valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje, turėjusi dvi  seseris Salomėją, dviem metais  vyresniąją, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesniają, autorė išsamiai aprašo savo vaikystę, - kaip ji mokėsi skaityti, apie tikėjimo pagrindus, fantazijos, bei vizijų reikšmę... „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Žodis „niekados“ ir erdvės beribiškumas kėlė siaubą. Troškau, neišnyktų dabar gyvenantys, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn troškau tik kartu su tėveliais...  Vaiko sąmonė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, guodėsi pomirtinio gyvenimo idėja.  Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, kad aiškiai mačiau, kaip ji ištiesė ranką į mane ir pažvelgė gyvomis, ne paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija,  bet labai greit išnyko ir  niekuomet nebepasikartojo“.

Pirmieji atsiminimų puslapiai skirti Lietuvos istorinei praeičiai. Po Lietuvos istorinių negandų, paminėjusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, Elena Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu – laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys.  Mūsų žemę jos vaikai šimtmečius atkakliai gynė“.   Tarp tų, kūrybos energiją skleidžiusiųjų buvo ir Elena Červinskienė. Knyga stora, jos skyriai prasideda turinio  pavadinimais, susidedančiais iš kelių žodžių, o kartais ir iš vieno. Kai autorei buvo penkiolika metų, ji aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką  Smukučių kaime. Įsiminė pokalbiai su mamyte: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi kaip su lygia, tarėsi... Su  juo susietą asmeninės atsakomybės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu“.

Vyriausioji sesė  jau buvo ištekėjusi, o Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo mieste apsigyventi mieste, norint derinti mokslą su darbu“. Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais...  Todėl apmąstydama tą savo jaunystės laiką, Elena Červinskienė atsimena: „Todėl, apmąstydama tą baisųjį mano Tėvynės išbandymų metą, savo širdies atmintimi suvokiau, kiek man davė repetitorės darbas. Ne karas, ne trėmimai, masinės beginklių žmonių žudynės asocijuosi man su Jurbarku“. Autorei iškyla rusų klasikas Dostojevskis, rašęs, kad „žmogus – yra paslaptis“. Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, „kad jam svarbiausias uždavinys „suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas“.

Elena buvo ištremta  21 metų amžiaus. Viena, be vyro Juozo Gaškos. Ypač šiltai  aprašytas judviejų pažintis, o paskui ir vedybos su juo, kai Elenai buvo tik 19 metų. Autorė vėl prisimena rusų klasiką  Levą Tolstojų ir jo heroję Natašą Rostovą. „Kaip ir jai, vaikystėje puoselėtoja didelės asmenybės idėja realų pavidalą – moteriško žavesio galios jutimą“. Kai Juozas Gaška atėjo ir pasisveikino, ji nuoširdžiai aprašo savo išvaizdą: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia  apsiūti  sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų“.  Šitaip autorė pristato kostiumėlio autorę šiaulietę Levitaitienę, kuri „man baigiant gimanziją, gyveno Jurbarke, pasiuvo man kelis drabužėlius, kuri išryškino ypatingą, tik jaunystei būdingą grožį“.

Vienai, ištremtai į Sibirą, padėjo išgyventi padėjo pas tėvus įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų LevoTolstojaus, Fiodoro Dostojevskio Nikojaus Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvos iliuzija, prievartos nedeformuota  psichika išliko.  Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis – įskaudinta širdis jautresnė. Tarp supančių kitataučių mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas  čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. „Žalinga“ užkariautojų  įtaka užkariautojams turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis“.

Autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „ Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos Altajaus kalnuose esantį mėsos ir  pieno valstybinį ūkį“.  Elena Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų charakerių. Tokių, kaip tremtinių Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeima, Mardosų, Lankauskas , žydų Vulfovičiaus, Šimbergo.

Ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje“, kuris gali būti laikomas apsakymu.  Aprašiusi Altajaus derlingą žemę,  baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima“. Nes joje palaidota jos vienintelis kūdikis, dukrelė.

„Jos dangaus mėlynumo akutėse aš mačiau tik ją – savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs – padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės – motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama“... Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo.

Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančus vaikus, reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus“.

Autorė aprašo dukrytės paskutines gyvenimo valandas,  paskui mirusią. „Maniau – kokio skulptoriaus  reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbinojusi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu“. Autorė vaizduoja dukrytę aprengtą paskutiniajai kelionei: „Suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, du kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles,  - begalybės žiedų... Man teko patirti , kas yra beprotiškas skausmas“.

Autorė rašo, kad „netrukus Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias“.  Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip labai sunkios ligos“.

---------------------------------

Atsiminimų, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo, vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, - veiksmas vyksta po penkiasdešimt metų jau Ankevičienės bute jau Lietuvoje, 1991 metais. Telefonu Eleną su mane su antruoju vyru Eduardu Červinsku   pakvietė pati Ankevičienė į dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje. „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkom.

Sulaukiau. Kokia laimė, - šnabždėjo ji.

Stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais...

Kokia šiandien šventė? - paklausiau.

Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? – atsakė žiūrėdama man į akis.

Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios sūnelio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? – pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta iškilmių mįslinga įžanga.

Ir autorė aprašo savo susitikimą su Ankevičiene kapuose, kaip Eleną, nukeliavusią pas mirusią dukrytę, ir panorėjusią ją atkasti, jai padeda ši tremtinė bei ją ramina, kad po maždaug trisdešimt valandų ji nebegali atsigauti. „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga. Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis“.  Kaip Ankevičienės  sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo , bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo balsą kapelių pusėje. Ir ji išgirdo Elenos balsą.

Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidariau, kaip Marytė gulėjo kaip gulėjusi, kaip duobės apačioje buvo iškasiau angą, kad galėčiau tavajį karstelį priglausti prie manojo,  kapelio vidury kauburėlį sukasiau, kaip buvo, išpuošiau gėlėmis.

Anūkei Pranutė paklausius, argi tai stebuklas?, Ankevičienė atsako, kad taip, kad mes sėdime prie stalo, kad esame, kad tai stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo  Sibire iš žvaigdžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojausi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį  pagal žvaigždes, kad rinkosi savižudybės kelią... O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, - ne stebuklas? „Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus – negyvą jauną motiną su kūdikiu.“

Ankevičienė kapuose dieną palaimino mūsų mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk“, giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?“

O kai Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti.  Pasiėmė vyro aštrų skustuvą, ir eidama, maniau, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi – vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi.

Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes čia už save, ir už juos turime nuveikti. Pakelkime taures“.

-------------------

Autorė šį skyrių baigia taip: „Tokios graudžios, lyriškos, lyriškos silpnos Ankevičienės, kokia ji buvo šį jubiliejinį vakarą, Sibire neteko beveik matyti. Ji buvo labai ryški, savotiška nepaprastai įdomi asmenybė“ .

O skyriuje „Ant Lenos Kranto“ tremtinę Ankevičienę, matome, kaip savotiškai dirbo ji rusų saugumui. Ji išpasakojo Elenai savo darbo specifiką: sutikusi dirbti ir už tai gavusi avanso penkiasdešimt rublių, ji į savo sąsiuvinį užrašydavo sugumiečio klausimus apie karą, politiką, buitį... Paskui pakišdavo tą sąsiuvinį užklaustajam, ir prašydavo pasirašyti, kad už gautus  pinigus man reikės atiskaityti. Sužinojęs saugumietis apie tai iš jos pačios, išvadino kvaile. Jis atleido mane iš pareigų, ir liepė pasirašyti. „Aš nepasirašiau – kokia gali būti paslaptis,  jei aš visiems išpasakojau“.  Baigdama pasakojimą, ji patikslino:

Netiesa, kad kovoju už teisybę – kokia aš karė... Aš tik einu su teisybe per gyvenimą, ir ji man padeda. Štai ir dabar išgelbėjo nuo Judo nuodėmės.

------------------------------------

Elenos Červinskienės grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą, ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė tėvynė. Grįžusi  traukiniu į Vilnių, privažiavusi taksi į Kosčiuškos gatvę, ji mena: „Tais  metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų.  „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo“, skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila manęs nutekėjusio laiko.  Kiek man metų? – pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželyje, grįžau gegužyje“.

Jos atsiminimų knygoje yra daug išraiškingų  tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje“  yra tokių atsiminimų vietų, kuriuos galima palyginti su  apsakymais. Ir pasakojimo stiliuje vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau“ , ir autorės pamėgta veiksmažodžių įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai  - visa tai rodo, kad Elena Červinskienė parašė tikrai įdomų ir vertingą knygą.

Joje  gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs grįžti po septynerių metų iš Sibiro autorei, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno pas jį bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus“  Gaška  rašė ne vieną ir ne dvi naktis“.

Jis pats  nuvežė 1948 metais Eleną Červinskienę į savo Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką. Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintys, kurias reikia ir man užrašyti:  „Prieš mane iškilo mintys senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė  didelės auditorijos durys, ir pamačiau save kažką pasakojančią studentams, vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse... Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“.

-----------------------

... Tokią prisimenu ir aš dėstytoją Eleną Červinskienę,  parašiusią knygą „Silpnųjų jėga“.  Taip, galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.

 

 

 

 

 

 

Atgal