VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

04.24. Artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai

Loreta Nikolenkienė

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

 Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primindama kiekvienam lietuviui represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.

Eilėraščių knygos „Rugsėjo gėlės“ viršelis

Nepaisant visuotinės pandemijos, keliančios chaosą ir žurnalistų kūryboje bei gyvenime, „Naujo lanko“ leidykla Kaune išleido Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, rašytojo, poeto Jono Laurinavičiaus jau 8-ąją eilėraščių knygą „Rugsėjo gėlės“.

Knygą sudaro 5 skyriai. Tai dedikacijos žinomiems žmonėms, eilėraščiai apie tėvynę, gimtinę, pamąstymai apie nūdieną, meilę, trumpi lyriniai pastebėjimai.

Pateikiu keletą eilėraščių iš šios knygos.

 

SALOMĖJAI NĖRIAI

Per lūžtantį ledą ji bėga ir bėga.

Vis ašaras šluosto. Ji lyg nesava...

Kaip žybsinčios žvaigždės jos pėdos išlieka,

O jom nušviesta mūs visa Lietuva.

 

Kalta nekalta – te ją Viešpatis teisia.

Jos lyra – tragedija mūsų tautos.

Jai skauda, nežmoniškai, baisiai, –

Nelieskim negyjančios josios žaizdos.

 

Likimas žiaurus... Na, ir kaip neparkristi,

Kai kelias toks kreivas, klastingai slidus, –

Totalinis melas, kraupi veidmainystė

Sulaužė gyvenimą josios perpus.

 

Kam tildote dainą čia jos nemirtingą,

Kam skausmą, klaidas tebekeliate vis?..

Saliutė mums buvo ir bus reikalinga –

Kaip jūros pakrantėj šviesus švyturys.

 

Per lūžtantį ledą ji bėga ir bėga,

Krūtinėje plazda visa Lietuva.

Lakštingala visad Lakštingala lieka

Ir nebesvarbu, ar ji mirusi, ar ji gyva.

 

2019 10 10-11

 

SUGRĮŽIMAS

Jonui Aisčiui (1904–1973) atminti

 

Koks mielas ošimas

Vaikystės šilų!

Jų spalvos širdy

Lig šiol nenublanko.

Gimtinėn sugrįžt

Niekada nevėlu,

Kur laukė motulė,

Parimus prie lango.

 

Tu paukščio skrydžiu

Pas mus parskridai,

Kur laipioja plukės

Nemuno skardžiais,

Kaip andai gegulė

Kukuos vėl rytais

Ir metų laimingų

Linkės tau be skaičiaus.

 

Rumbuota, sukumpus,

Tačiau išdidi

Sodybvietėj liepa

Šlamena prie tako.

O kalvėje dumplės...

Atrodo, girdi,

Kaip tėvas darbymečiui

Kala noragą.

 

Čia Rumšiškių žemė,

Pašaukus tave!

Senoj bažnytėlėj

Aukojamos mišios.

Poezija tavo

Išliks mums gyva.

Ilsėkis, mūs Dainiau,

Gimtinėn sugrįžęs.

 

2000, 2019

x) 2000 m. vasarą poeto J. Aisčio palaikai buvo parskraidinti iš Vašingtono į Lietuvą ir perlaidoti Rumšiškių kapinėse (Kaišiadorių r.)

 

 

Esi!

Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui (1939–2015) atminti

 

Nejaugi turime

Išeit, numirt,

Idant kažkas

Už gražų triūsą

Pasakytų ačiū?!

Vien tik pavydas,

Pyktis, –

Nieko nepagirt –

Įprasta jau tapo,

Kad net šiurpas krečia.

 

Per galvas muša,

Niekina išvien,

Jei tu švieti

Šviesiau už kitą.

Tau kojas kaišioja

Kasdien,

Kad tik užgožtų,

Parklupdytų.

 

Menkystų buvo

Ir menkystų bus.

Bet jie nueis į nebūtį

Tarsi pernykštis sniegas

O tu esi mums

Didis ir svarbus,

Istorija

Tau atvira palieka!

 

2019

 

NETOLSTANTI PRAEITIS

Žurnalistei Monikai Beatai Urbanovič

 

Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,

Vis ryškesnius jos kontūrus matai,

Jei su ja tave Mickevičius susiejo,

Jei „Poną Tadą“ tu imi ir paskaitai.

 

Poeto rankraščiai perlaik pabluko,

Pabluko knygų, iliustracijų spalva.

Tačiau jauti alsavimą tu Naugarduko,

Zaosė prieš tave – pulsuojanti, gyva.

 

O dar vilnietiškos romantiškos „Baladės“,

Marilė, su obelžiedžiai balta suknia.

Jaunatviški ir skubrūs žingsniai filomatų

Lig šiol girdėti ties Nerim sraunia.

 

Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,

Kai tu Mickevičių imi ir paskaitai.

Jo posmai – tai Tėvynės meilės epopėja,

Kovos už laisvę spindintys vaizdai.

 

2019 02 24

 

IŠĖJUSIAI, BET NENUEINANČIAI

Poetei Birutei Lengvenienei

Kaip skaudžiai skaudžiai laikas klykia,

Kai tyla posmai, mintys ir malda.

Bet tavo žodžiai šiapus likę

Iš mūsų neišeisią niekada.

 

Mes kalbam jais, kurie eilėraščiuose tavo –

Tokie mieli, žemaitiškai šilti.

Ir garsinam po Lietuvą Rietavą –

Tą mūsų skaidrų žiburį širdy.

 

2019 09 18

 

DRUSKONIO PAKRANTĖJ

Muzikei ir žurnalistei Ramunei Žilienei

                      I

Vai, girdime,

Girdim,

Kaip jūsų širdy

Čiurlionio simfonijos skamba.

Mes jaučiame,

Jaučiam,

Kaip žvilgsniai šilti

Mums sielą gaivinantys tampa.

 

                      II

Dzūkų krašto dukra,

Druskonio pakrantėj,

Toks tyras,

Dainingas ošimas šilų.

Jums visa Dainava

Lyg skaidrus,

Lyg skaidriausias akordas,

Lyg šventė.

Jums visas gyvenimas čia –

Lyg spindintis žodis –

Vienintelis žodis –

Myliu...

 

III

Dainava, Dainava –

Nuo lopšinės sava.

Negali, negali jos išties

Nepriglaust, nepriglaust

Prie širdies.

 

2019 12 19

 

 

PAČIAM SAU

I

Aš paskutinis gimto kaimo diedas,

Toksai romantikas, kad net pačiam juokinga.

Dar nepamiršęs, kaip paukšteliai rytą gieda,

O jiems  gražių giesmių giesmynuose nestinga.

 

Čia prie gimdyvių kvietė pribuvėjas,

O vyrai tyliai sliūkino kieman, iš tyko.

Kai šaltis spaudė pernelyg ar švilpė vėjas,

Prie pečiaus šildėm nugaras ir laukėme Velykų.

 

Čia prakaitą rankovėm braukė tėtis,

Kai imdavo šienauti palei upės rėvę...

Ir nors ant stalo tik plonytės duonos riekės,

Tačiau visi laimingi ir dėkojo Dievui...

 

II

Tarsi varžais, kad tu čia dar esi,

Kai tavo aplinkos seniai jau nebėra.

Po aslą nebelaksto vaikiščiai basi,

Supuvo nieko nebesauganti tvora.

 

Sodybvietė kietai užžėlusi usnim

Ir nieko paryčiais nebžadina gaidžiai.

Nėr kam sulos išgerti su tavim,

Nėra atverti kam duris plačiai.

 

Lazda remiesi į anų dienų takus,

Kurių neperbėga anei balta, anei juoda katė.

Čia tu toks savas, artimas, brangus,

Tik nėr kam pasakyt nei „labas“, nei „sudie“.

 

Sosnovskio barščiais paupiai apaugo.

Ir nearti laukai į tolį nusidriekia.

O tu, kol nueini nuo lopšio ligi žilo plauko –

Tai visas ir gyvenimas bemat prabėga.

 

2019

 

GIMTINEI

Nieks nesprendė globalinių problemų,

Gyveno gimto kaimo reikalais.

Kiekvienas šlavė, tvarkė savo kiemą,

Vaišino tėvo sodo obuoliais.

 

Vien tik pro kapines privengė eiti,

Nes, sako, ten vaidendavos naktim.       

Motulė krovė dukružėlei kraitį              

Audimo staklėm ir jautria širdim.

 

Sava tarme kalbėjome nuo lopšio,

Kiekvienas žodis – tartum iš dainos –

Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto,

Bet be gimtinės vėjo – nė dienos.

 

2019 02 14

 

AŠTUNTAS STEBUKLAS

Toksai platus pasaulis,

O mūsų tiek mažai.

Gelsvų smiltelių sauja

Ir gintaro lašai.

 

Bet koks čia savas grožis!..

Pažvelk į mūs lankas.

Jo niekas neužgožęs –

Nei eifeliai, nei kas.

 

Mums sako, kad pasauly

Stebuklai septyni...

Oi, ne! Mes prieštaraujam –

Tie duomenys seni.

 

Kur šilas rytą bunda,

Kur Baltija melsva,

Atminkit: mums aštuntas

Stebuklas – Lietuva.

 

2019

 

 

ĄŽUOLAI ŽALIEI

Šlamėkit, ąžuolai žalieji,

Žalioj Tėvynėj – Lietuvoj.

Te jus gaivina gaivūs vėjai

Nuo Baltijos šaly laisvoj.

 

Kur Joninių laužai plevena,

Kur nuo dainų apsvaigt gali,

Kai vyturiai anksti virvena,

Kur želia želmenys žali.

 

Žaliuokit, ąžuolai žalieji.

Ir skleiskit atžalas žalias.

Ar ką mielesnio kas girdėjęs,

Kai ošia girios ąžuolais?!

 

Žaliuokit, ąžuolai žalieji,

Prie Nemuno, tylaus Lėvens.

Te jus gaivina gaivūs vėjai –

Kur Lietuva gyvena ir gyvens.

 

2020 01 10

 

 

***

Nuo Baltijos krantų, nuo pliažo smėlio

Tau jūros dvelksmą širdyje atnešiu.

Ant delno tau ištiesiu gintarėlį –

Jūratės rūmų skeveldrėlę mažą...

 

Mums Baltijos pakrantės – tai tyla ir vėtros,

Girgždą kranai nemiegančiojo uosto.

Kai virš bangų mums suklykia žuvėdros –

Taip sava, baltiška, taip širdį glosto.

 

Su Baltija mes šimtmečiais augte suaugę –

Čia stintos tinkluose, laivai prie estakadų.

O kad ir kur mes būtum, mielas drauge,

Visi keliai prie Baltijos mus veda...

 

2019 09 15

 

Atgal