Kultūra, menas
03.07. Edukacinis susitikimas „Neužrašytos Vilnijos istorijos: prie samovaro“
Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Vasario 27 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (toliau – biblioteka) prie tikro samovaro, geriant šiltą žolelių arbatą, vyko kraštotyrai skirtas edukacinis susitikimas „Neužrašytos Vilnijos istorijos: prie samovaro“. Susitikimo metu projekto „Vilnijos vartai“ vadovė Zita Tiukšienė paskaitė trumpą paskaitą apie egodokumentus. Šio straipsnio autorius susirinkusiems papasakojo apie savo kūrybinę veiklą ir apie „Vilnijos vartams“ pateiktų straipsnių atsiradimo aplinkybes. Vieną iš šių straipsnių susitikimo dalyviams pristatė „Vilnijos vartų“ vyriausioji redaktorė Nijolė Sisaitė.
Apie egodokumentus
Zita Tiukšienė labai šiltai, išsamiai ir vaizdžiai papasakojo apie egodokumentus, paaiškino, kas yra egodokumentas, kur saugomi šie dokumentai. Pranešėja sakė, kad egodokumentai padeda pažinti mažai tyrinėtus istorinių epochų aspektus, atskleidžia reiškinius, atskirus reiškinius detalizuoti per asmeninę to laikotarpio liudininko ar dalyvio vertinimo prizmę. Kalbėdama apie termino egodokumentas kilmę, Z. Tiukšienė paaiškino, kad žodis „ego“ lotyniškai reiškia „aš“, o lietuvių kalboje prigijęs tarptautinis žodis dokumentas (lot. documentum) reiškia – pamokomas pavyzdys, liudijimas, įrodymas. Anot pranešėjos, pirmasis šį terminą panaudojo žydų kilmės mokslininkas Jakobas Preseris (Jacob Presser, 1899-1970), kuris tyrinėjo žydų skaudžią praeitį Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvių kalboje ši sąvoka turėtų būti įvardinta kaip „mano liudijimas“, „mano požiūris“ ar panašiai.
Toliau pranešėja išvardijo ir išsamiai apibūdino egodokumentų tipus: atsiminimai, dienoraščiai, atminimo albumai, laiškai, atvirukai, atvirlaiškiai, dainų sąsiuviniai, senosios Lietuvos „Silva rerum“ knygos. Z. Tiukšienė pateikė daug vaizdinės medžiagos, citatų iš atminimo albumų, laiškų bei suteikė renginio dalyviams puikią galimybę pavartyti labai gražią knygą „Atsiminimų sodai: albumistikos etiudai“, kuri saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Labai jautriai ir šiltai edukacinio susitikimo dalyviai sureagavo į pranešėjos perskaitytą mažo berniuko iš Kauno laišką: „Gerb. Landsbergi, aš esu penktokas ir apginti Lietuvą esu per mažas, nes neleidžia mama. Aš siunčiu Jums savo sukauptus pinigus, kad nupirktumėt kas reikalinga ir laimėtumėm. Mindaugas Mikalauskas iš Kauno. 1991 01 15“. Sujaudintas susitikimo dalyvis Albinas Cibulskas pasidomėjo, kokią pinigų sumą paaukojo Mindaugas. Pranešėja negalėjo pasakyti konkrečios sumos, bet patikino, kad mažojo kauniečio lėšos pateko į Lietuvos Respublikos gynybos fondą.
Pranešimo pabaigoje Z. Tiukšienė sakė, kad asmeninio pobūdžio egodokumentai saugomi taip vadinamose atminties institucijose – valstybinėse įstaigose: bibliotekose, archyvuose, muziejuose bei asmeninėse kolekcijose. Suskaitmeninti egodokumentai saugomi duomenų bazėse (www.epaveldas.lt, www.musulaiskai.lt, www.vilnijosvartai.lt, www.bendruomeniukrastotyra.lt ir kitose).
Z. Tiukšienė labai skatino renginio dalyvius teikti savo rašytinius šaltinius, rašyti dienoraščius, kurių rašymas, anot pranešėjos, net gerina psichinę sveikatą.
Iš kairės: Zita Tiukšienė, Povilas Šimkavičius, Albinas Cibulskas. Pauliaus Olšausko nuotrauka
Edukacinio susitikimo akimirka
Susitikimo dalyviai vaišinami žolelių arbata ir saldainiais
Apie Pašaminės kaimo gyventojų pravardes
Autoriaus straipsnį, kuriame pateikiamos Pašaminės kaimo gyventojų pravardžių vartojimo priežastys ir atsiradimo motyvai, perskaitė Nijolė Sisaitė: „Onomastinė pravardžių vartojimo priežastis Pašaminės kaime siejama su bendrapavardžių gausa. Šiame kaime anksčiau buvo paplitę pavardės: Ankėnai, Baranauskai, Gimžauskai, Petkūnai, Vaitkevičiai, Zabarauskai (Ažušiliai), Žiliai ir kitos. Pavyzdžiui, viena Gimžauskų šeima pagal tėvavardį Mykolas turėjo pravardę Mykoliokai. O Petkūnų šeima buvo vadinama Karaliais (tėvavardis Karolis). Didžioji dalis pravardžių Pašaminėje nulemtos subjektyvių priežasčių.
Pašaminėje užrašytos aštuonios pravardės, susijusios su kalbos turiniu. Pirmoji iš jų – Bizdėlė. Jos atsiradimo motyvai, kaip pasakojo informantas, siejami su atsitikimu, kai vieną kaimo jaunuolį užpuolė vapsvos, o jis išsigandęs šaukė: „Bizdėlės užpuolė!“ Kitos pravardės Bubas atsiradimo priežastimi tapo pravardžiuojamojo, pamačius savo darže gražiai žydinčias pupas, džiugus posakis: „Kokie gražūs bubuciai“. Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne teikiama tokia žodžio bobikas reikšmė: „didysis žirnis, pupelė“. <...>. „Rengiant straipsnį užfiksuota nemažai pravardžių, kurių motyvacija nėra aiški. Tai pravardės: Bisenka, Ciprukas, Davoska, Karčėkas, Kipšonas, Klynokas, Momuciukas, Petoška, Šiupas ir Velniokas.
Apie pravardę Davoska informantė užsiminė, kad ji galėjo būti sudaryta pagal pravardžiuojamojo ar jo tėvo retą vardą Domijonas. Pravarde Velniokas (Velnias), anot informantės, galėjo būti pavadintas pravardžiuojamasis dėl priekabaus, kartais net agresyvaus būdo.
Pravardes pateikė Daiva Brazdžiūnienė ir Marytė Pladienė (Gimžauskaitė) iš Kauno, Birutė Ažušilienė, Vanda Bindorienė, Teklė Didenko (Ankėnaitė), Agnietė Garbauskienė iš Pašaminės, Kristina Bučelienė, Antanas Šimkavičius iš Švenčionėlių, Vytautas Ažušilis, Gražina Banevičienė, Arvydas Kuodys iš Vilniaus“.
Edukacinio susitikimo atgarsiai
Gretos Stanionytės informaciniame pranešime „Vilniečiai domėjosi Švenčionių kraštu“, kuris publikuojamas internetinėje svetainėje „Vilnijos vartai“, be kita ko rašoma: „Ryškiausias renginio momentas buvo dimisijos pulkininko leitenanto, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Povilo Šimkavičiaus pasakojimas apie Pašaminės kaimą (Švenčionių r.). Karininkas papasakojo apie šio kaimo lietuviškos bibliotekos ištakas, gyventojų pravardes. Taip pat su dideliu užsidegimu pristatė įžymius Pašaminės kaimo kraštiečius. Tarp jų – nusipelnę pedagogai, rašytojas, aviacijos karininkas, tautodailininkė ir kiti. P. Šimkavičius taip pat pristatė savo leidžiamą laikraštį „Šimkavičių šeima“.
Straipsnio autorius dėkoja projekto „Vilnijos vartai“ kolektyvui už malonų bendradarbiavimą, Zitai Tiukšienei už puikiai organizuotą edukacinį susitikimą bei suteiktą galimybę pabendrauti su gausiai užpildžiusiais nedidelę bibliotekos skaityklą lankytojais. Taip pat dėkoja bibliotekos darbuotojams Linui Janulevičiui, Jurgitai Lazauskaitei ir Nijolei Sisaitei už malonų bendravimą edukacinio susitikimo metu. Susitikimo dalyviams – už pateiktus klausimus bei domėjimąsi Švenčionių krašto praeitimi.
Atgal
