Kultūra, menas
02.20. Gimnazistė, mokanti branginti vertybes
Reda Kiselytė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė
Savitas žvilgsnis į pasaulį, malonus stabtelėjimas ir akimis užfiksuotų akimirkų savyje gilus pajautimas. Rankose knyga, mokėjimas džiaugtis dvasinėmis vertybėmis, jų kūrimas ir dalinimas kitiems. Tos gerosios mintys išsakytos ant balto popieriaus lapo, išsaugotos telefono atmintyje... Liejanti nuoširdumą, mokanti branginti vertybes, besidžiaugianti paprastais dalykais. Tokia Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos III d kl. gimnazistė Eva Juškevičiūtė ir jos kūrybos tekstai.
Gimnazijos skaityklos Lituanistikos centre vyko Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus literatūriniai skaitymai „Žodis, dvelkiantis šiluma“. Renginyje Eva skaitė savo kūrybą. Jos įrėmintas tekstas padovanotas Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ nariui, biologui, mokslų daktarui Algimantui Jakimavičiui. Kūrybinis procesas įsibėgėja...
Evos Juškevičiūtės kūryba
Kas supaisys, kas buvo senovėj žmonių galvose:
Renesansas: Mes esam valdovai!
Barokas: Iki mirties...
Čia Dievas nevaldo, čia vėl visavaldis,
Čia mirtis amžina, čia – „ji gera pabaiga!"
Ir pabandyk tu suprasti, ką jautė jie žiemą, ką jautė pavasarį vieną.
Vis mąstau, ar blogiečiai kada mąstė gerai ir ar suprato, kad „žmogau, taip negerai".
Ar herojai tikrai nepabūgo kovoj ir gal juos tik aprašė didžius...
Laikas vis bėga, nors jo kojų neteko matyt. Gal kaip visi- ėmė lėktuvu skraidyt.
Ir ką čia supaisysi, ką mąsto žmogus.
Mėnulis lyg koks didžiulis skanėstas, nuo kurio niekas negali atsitraukti akių, pakabintas danguje.
O dangus!
Visus savo atspalvius išmėtė.
Pasiklydusiems keliauninkams, kurie laiku, prieš saulei nusileidžiant, nespėjo grįžti namo, žibintai kelią rodo.
Visur tylu, ramu, o namai, kaip tik prabudę!
Savo geltonomis akimis visus stebi ir teisia.
Na, gal ne kiek teisia, kiek linki greičiau grįžti į šiltus namus.
Pavienės mašinos. Ak, jose verda visai kitas gyvenimas!
Bet štai kas tikrai miega, tai žmonių budrumas.
Visi eina kiek susikaustę arba apgirtę - iš laimės ar meilės, žmogui ar alkoholiui.
Štai bažnyčia. Jei ją matai, dar nereiškia, kad tu netoli. Ji apgavikė, bet už tai kokia išdidi!
Ji primena namus.
Ji ir yra namai - pasiklydusioms sieloms.
Štai parduotuvė dar veikia. Nebeilgai.
Alkoholio negalima, tai ir auditorija nebe ta.
Bet apskritai vakaras gražus.
Gal kiek šaltas.
Bet ne toks šaltas kaip žmonių širdys,
Kurie nepataikę išmesti šiukšlės jos nepakelia!
Bala. Kaip jau įprasta.
Asfaltą remontuok neremontavęs, vis tiek ten atsiras bala.
Atrodo, kad ta bala kažkada buvo didžiulis ežeras, bet jo liko tik tiek- bala.
Tačiau vis tiek nepasiduoda!
Ir štai nuvažiavo paskutinė šio vakaro mašina. Aš pamelavau, ji nėra paskutinė. Bet už tai taip gražiai nuskambėjo...
Perėjus žvyro pinkles, mane jau pasitinka langas. Jis šiek tiek piktinasi, kad aš dar ne namuose, bet kas gi klauso seno lango girgždėjimo?... Todėl tuo pačiu jis mane meiliai pakviečia ir aš jau namuose.
Kiekviena žvaigždė
Skaudžiam prisiminimui
Išėjusiai sielai
Ašarai
Tikros meilės akimirkai
Vaikiškai šypsenai
Tikrumo akimirkai
Stovėjimui už savo įsitikinimus
Prasmingam sakiniui
Nevilties žvilgsniui
Žiupsneliui cinamono
Per saldžiai kavai
Rytiniam ne
Ir vakariniam taip.
Palaidiems plaukams
Klaidžiojimui be tikslo
Susikibusioms rankom
Tirpstančioms snaigėm ir laikui.
Tuščioms naktims, kurios buvo pilnos kalbų
Ir pilnoms naktims, per kurias nebuvo ištartas nei žodis.
Kiekvienai iš meilės dužusiai lėkštei
Ir iš nevilties suklijuotam puodeliui.
Kiekvienai tvirtovei, kurią vadiname namais,
Bažnyčiai, kuri yra širdyje.
Kiekvienam laužui, prie kurio gimė:
Prisiminimai
Meilė
Nuovargis
Dainos.
Kiekvienam paraudusiam skruostui
Žvilgsniui į dangų
Bėgimui per laukus
Šaltoms naktim
Draugystei, virtusiai meile,
Pražydusiai gėlei
Uodui
Apšviestai gatvei
Nemigos naktim
Pilnačiai
Ir tau.
Tą dieną, kai snaigės žaidė
Ne, jau buvo pavasaris,
Pliusas su minusu vis kovėsi kovoj.
Tą dieną, kai vėjas kilo ir krito
Ir medžiai pražydo baltai.
Tada, kai net diena nežinojo, kas ji
Ir debesys plaukė ir plaukė,
Kai nebuvo šalta, bet sušalau,
Kai saulė šildė, nors jos nemačiau.
Tą dieną, kai pavasarį snigo,
Kai kovėsi metų laikai,
Kai mylimieji dalinosi diena,
Tik aš nežinau, tu pavasaris ar žiema...
Ir taip sustojo akimirka...
Mūsų buvo nei daug, nei mažai,
Vieni kalbėjo, kiti kalbėjo, o gal tylėjo...
Stalas buvo nei pilnas, nei tuščias
Ir žingsnių - nei daug, nei mažai.
Prisimenu - kažką rodė per televizorių,
Gal telefoną, gal žmogų prie jo.
Istoriją girdėjau apie istoriją, kuri dar nėra istorija,
Garsiai nuskambėjo juokas ir supratau -
Akimirka nesustojo,
Čia aš sustojau akimirkai...
Kalendoriaus lapus vis plėšiu ir plėšiu,
Net nebeskaitau kas ant jų,
Nauji metai, Valentino diena,
Pavasaris, vasara,
Pradžia...Pabaiga.
Pro langą pažvelgus
Pasimetu aš:
Kur dingo tie lapai,
Kurie dažė gatves.
Kur dingo ta saulė,
Kur šildė rankas.
Gal išėjo per aikštę?
Per akmenis grįstus istorija?...
Rokiškis, čia Rokas ir kiškis,
Čia bažnyčia - pasiklydusių sielų namai,
Čia dvaras, kur kadaise gimė menas.
Čia Rokiškis,
Kur net šaltyje šildo širdis.
