Kultūra, menas
01.24. Erdvės idėja dailininko Vytauto Poškos kūryboje
Lidija Veličkaitė
Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose Vilniuje įsikūręs Rašytojų klubas, vadovaujamas direktorės Janinos Rutkauskienės, vykdo įvairius literatūros projektus, organizuoja kultūros renginius, iš kurių vienas, įvykęs sausio 8 dieną – dailininko Vytauto Poškos tapybos parodos „Kita erdvė“ atidarymas. Kaip sako pats dailininkas: „Erdvės idėja – parodos jungiamoji grandis, paliekanti žiūrovui galimybę nevaržomai interpretuoti, pratęsti mintį, svajoti. Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, kitaip tariant, vidine kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos žmogaus interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė tapyboje, perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius leis žiūrovui pasijusti kitoje jo paties susikurtoje erdvėje.“ Parodoje eksponuoti aštuoniolika aliejumi ant drobės tapytų gan didelio formato paveikslų.
Nuo 1999 m. V. Poška yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs per 20 personalinių, apie 15 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat dalyvavo Lietuvoje ir užsienyje rengiamuose pleneruose, simpoziumuose, įvairiuose projektuose. Dailininkas pasižymi dideliu produktyvumu, be tapybos paveikslų sukūrė tris skulptūras, septynias freskas, porą scenografijos darbų.
Renginį pradėjęs dailininko V. Poškos bičiulis, Rašytojų sąjungos narys rašytojas Tadas Žvirinskis pasidžiaugė, kad gražioje erdvėje ir išskirtinės auros pastate, kur nuolat susitinka ir harmoningai dera Melpomenės, Polymnijos ir Euterpės globojama poezija ir muzika, turime progą išskirtiniu grožiu pamaloninti savo akis. Nors rašytojas prisipažino neturįs meno kritiko išsilavinimo ir nepretenduoja į neginčytinas tiesas, tačiau pasidalys savo pastebėjimais. Su dailininku V. Poškumi rašytojas susipažino dar praėjusį tūkstantmetį vakarinėje meno mokykloje. Tarp jų užsimezgęs šiltas ryšys yra išlikęs iki šių dienų, tik kiekvienas pasukęs savo keliu: vienas, pasirinkęs žodį ir kalbą, tapo rašytoju, kitas, puikiai jautęs spalvas, – dailės kryptimi ir dabar turi brandžiam dailininkui būdingą stilių. Dailininkui Vytautui freska yra specialybė, o tikroji meilė – tapyba. Dailininko darbų diapazonas yra itin platus, ne tik paveikslai, bet ir freskos, meniniai objektai, skulptūros, televizijos projektai, scenografija ir knygų iliustracijos. Tad rašytojas V. Pošką drąsiai pavadina renesanso žmogumi. Kaip sako pats dailininkas, tapyba – ne vien žaidimas spalvomis, bet ir simbolių ieškojimas. Juk simboliai yra universali kalba, ji suprantama bet kuriam išsilavinusiam žmogui. Iš dailininko paveikslų nepakartojamo žavesio suteikia sklindanti šviesa, kuri, rašytojo nuomone, įamžino impresionistus. Ir įvairių tonacijų balta spalva, kuri atrandama beveik visuose paveiksluose. Rašytojas teigia, kad galima sukritikuoti jo nuomonę, kad baltos spalvos apskritai nėra, kaip nėra ir Kalėdų senelio, nors visi pasaulio vaikai juo žavisi, o suaugusieji palaiko tą žavėjimąsi. Dar grįždamas prie baltos spalvos, rašytojas sako, kad ji susijusi su gėriu, dieviškumu, grynumu, nekaltybe. Balta spalva laikoma tobulumo spalva, nors gali kilti noras oponuoti, kad neegzistuojanti spalva atspindi neegzistuojančius dalykus.
Dailininkas Vytautas Poška. Stasio Paškevičiaus nuotrauka
Dailininkas Vytautas Poška. "Laivai 5, 60x70"
Dailininkas Vytautas Poška. "Pasimatymas 1, 60x80"
Dailininkas Vytautas Poška. "Rytas 4, 80x90"
Straipsnis latvių kalba apie M. K Čiurlionį
Dailininkas V. Poška pakomentavo du parodoje kabančius paveikslus, kuriuose tarp baltų yra ir raudonų taškų, išreiškiančių aistrą. 2019 m. dailininkui teko pabuvoti Latvijos miestelyje Riebinyje, kuris yra netoli Daugpilio. Pasirodo, ten į dvarą atvažiuodavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir vaikščiodavo po parką. Vietinėje bibliotekoje net rado latvių kalba straipsnį apie M. K. Čiurlionį ir jo pieštą tą dvarą. Tai galėjo būti apie 1905 metus. Dailininkui gimė mintis nutapyti pora paveikslų ir pavadinti „Pasimatymas 1“ (60x80) ir „Pasimatymas 2“ (60x60).
Parodos atidaryme dalyvavusi V. Poškos mama dailininkė Gražina Vitartaitė sveikino sūnų, kuris, jos nuomone, yra net per daug aktyvus ir džiaugėsi jo pasiekimais. Dailininkė teigė, kad su sūnumi niekada kartu nevažiuoja į plenerus. Kiekvienas turi savo kryptį ir savo siekius.
Renginį nuspalvino ne tik paveikslai, bet ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės ir dainininkės Rasos Rapalytės atliekamos ilgesingos dainos portugalų kalba. Jas ji pasirinkusi iš Žaliojo Kyšulio salų dainininkės Sezarijos Evoros (Cesaria Evora) repertuaro. Dainininkei talkino Gediminas Laurinavičius (perkusija) ir Daumantas Slipkus (fortepijonas).
Atgal
