Kultūra, menas
01.24. Ateivio iš Tyliosios kartos sugrįžimai
Antanas Andrijonas
Žvelgdamas iš laiko atstumo į vaikystės ir jaunystės biografinį autoportretą prof. Vytautas Pranulis ieškojo metaforos, –kad priartintų, leistų pažvelgti įTyliosios kartos žmogaus gyvenimą. Nubraukė dulkes nuo medinės trobos mažo langelio, pabandė atskleisti užmarštin grimztančių vaizdinių ir įvykių uždangą.Ir pasinėrė į Tyliosios kartos tariamąją tylą.
Kas ta Tylioji karta? Profesoriaus išsamprotavimu, tai grupė žmonių, kurie gimė 1925–1945 metų laikotarpiu. Tuo metu gimę vaikai Tyliąja karta vadinami dėl to, kad manoma, jog jie buvo labiau matomi negu girdimi ir išklausomi, augo sunkiais karo ir pokario metais, daug ir atkakliai dirbo, talkino tėvams, paūgėję savarankiškai kūrė savo gerovę. Vėlesnių kartų elgesys ir vertybės skyrėsi nuo tyliųjų gyvenime patirtų ir jiems įprastų tradicijų, normų ir taisyklių.
Būta žmonių kartų ir iki Tyliosios – Prarastoji, 1890–1915 metais gimusių, Didžioji iš 1910–1924 metų. Šios dvi alsavo už tyliųjų nugaros.
Buvo žmonių kartų ir po Tyliosios – Gimstamumo šuolio (Baby Boomers) iš 1946–1964 metų laikotarpio, jos vaikų karta vadinosi Gimstamumo mažėjimo (Baby Bust) X karta, po gimstamumo šuolioatėjusi į 1965–1980 metus, trumpesnį laikotarpį užėmusios Y iš 1980–1994 metų ir Z kartos iš 1995– 2012 metų. Jų vietą jau užėmė Alfa karta...
Šių kartų ypatumus išstudijavęs prof. V. Pranulis sako, kad toks grupavimas – ne mados kaprizo (nors neatmetama ir tai), o žmogaus pažinimo, supratimo, susikalbėjimo, tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo keblumų subrandintas vaisius, užsimezgęs ir išaugęs vakarietiškos kultūros dinamiškos raidos terpėje ir parodęs, kadkiekvienas esame savosios kartos paradigmoje, kuri atspindi to meto visuomenės tikrovės pajautimą ir suvokimą, vertybių, gyvensenos ir veiklų visumą.
Prof. Vytautas Pranulis su žmona Daiva, 2014 m.
Martyno Mažvydo biblioteka: knygos pristatyme kalba Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas Kęstutis Vaičiūnas, iš kairės – prof. Vytautas Pranulis, prof. Juozas Mureika
Prof. V. Pranulio knygos „Tyliosios kartos ATEIVIS“ pristatymas Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, 2019 m. gruodis
.jpg)
Knygos „Tyliosios kartos ATEIVIS“ viršelis
Profesoriaus Tylioji karta – jo likimas, laiko ir įvykių ašis, apie kurią sukasi jo gyvenimas, praturtintas iš vienos pusės jau prarastų kartų protu, rankomis ir pastangomis sukurtos ir puoselėtos kultūros vertybėmis. Tuo pačiu Tylioji karta apsupta jau nuo jos prasidėjusių kitų, į ateities horizontus besiveržiančių ir į praeitį tolstančių kartų kuriamos kultūros tradicijų ir vertybių. Profesorius norėtų kartų paradigmas skirstyti tvarkingai į dvidešimt penkerių metų tarpsnius, tačiau tikrovė verčia į tai žvelgti ne tik per laiko, bet ir per žmonių sukeltus, jų pačių gyvenimus lėmusius įvykius ir pasikeitimus. Literatūros ir informacijos šaltiniuose jis mato gana įvairų ir laisvą kartų skirstymo periodų ir pavadinimų aiškinimą. Todėl ir jis kartų turinį leidžia sau apibūdinti su lietuviškos patirties niuansais.
Visą gyvenimą buvęs tarp teorijų, mokslinių metodų, formulių prof. V. Pranulis jaučia, kad atėjo metas geriau pažinti tą, kuris yra arčiausiai – patį save. Tačiau tuoj pat prisipažįsta, kad pažinti žmogų, ką nors apie jį pasakyti, parašyti — nelengvas, netgi rizikingas sumanymas, ypač jei mėginama prasiskverbti už matomų, girdimų, lengvai atspėjamų jo pažinimo ribų. Už viso to – patirties ir tikrovės atodanga, iš naujo sugrąžinanti ir vedanti per jau įvykusią fizinę, intelektinę, dvasinę raidą, atveriantisvarbiausius gyvenimo etapus – vaikystę, paauglystę, jaunystę bei sielos, sąmonės, mąstymo, jausmų virpesius. Tai bandymas susisteminti žinias ir faktus bei jų interpretacijas, kurios padėtų susidaryti vaizdą apie tai, kas buvo ir vyko Tyliosios kartos išgyvento laikmečio aplinkoje, kaip jautėsi, mąstė, kokias Į vaikystės išgyvenimų istoriją
Prof. V. Pranulio gimtieji Šakiai – zanavykais vadinamų Novužės krašto vaikų tėviškė. Subkultūra, iškilusi prūsų, sūduvių, žemaičių kultūrų sandūroje. Keliaudami šiauriniu Zanavykijos pakraščiu palei Nemuną, žvelgdami nuo Sudargo ir toliau kas keletą kilometrų išsidėsčiusių kitų piliakalnių viršūnių, pamatome neapsakomo grožio Nemuno slėnio vaizdų. Pakeliui galime aplankyti Kidulių, Gelgaudiškio, Ilguvos, Svetošino dvarus, Beatričės Grincevičiūtės, rašytojų Tamulaičių gimtines. Keliaujant nuo Ilguvos Kriūkų link, V. Pranulis kviečia užsukti į šalimais Paežerėlių bažnyčios esančią savosodybą, kurioje parodytų paties išaugintų egzotiškų alpakų būrelį ir kambarėlį, kuriame dėlioja būsimųjų knygų eilutes...
Tėvelių šeimoje V. Pranulis buvo antroji atžala,savo atsiradimu tikriausiai nustebinusi dvejus metus vos peržengusį brolį Leoną. Juozas, vyriausiasis iš keturių mamos brolių, jau buvo vedęs ir gyveno tos pačios gatvės Šakiuose kaimyniniame name. Tais pačiais 1942 metais jam gimė Vytauto vienintelė pusseserė Birutė.
Baigiantis karui, Lietuvos žmonės, kas šeimomis, kas su vaikais ar pavieniui, vengdami sovietinės grėsmės, o dar kita dalis – į vokiškąsias priverstinių darbų stovyklas patekę, patraukė emigracijos keliais. Tarp jų – ir penki Pranulių giminėsvyrai: keturi mamos broliai ir 30-ties Vytauto tėvelis Bronius. Nuo to laiko Vytautas su broliu Leonu taip ir nebepamatė tėvo, kuris mirė Čikagoje 1977 metais. Mama Marytė kartu su močiute Uršule bei pusantrų metų Vytuku ir keturmečiu broliu Leonu prisiglaudė pas tolimus giminaičius Žuklijų kaime, nedideliame, kukliai gyvenusių valstiečių Agotos ir Juozo Račkaičių sodžiuje ant vaizdingo Nemuno šlaitoprie Kriūkų. Ūkelis bolavo kaimo pakraštyje, toliau nuo vieškelių, taigi ir nuo pašalaičių akių.
Mama iš savo mezgyklėlės Šakiuose pasiėmė dvi mezgimo mašinas, šiek tiek būtiniausių daiktų. Močiutės suverpti vilnos siūlai toliau patekdavo į mamos mezgimo mašiną ir pavirsdavo dailiais nertiniais, tuo metu vadintais keistais svetimvardžiais – „sviteris“, „puloveris“, „jaksas“, „škerpetkos“.
Tuo laikotarpiu Lietuvoje vyko masinė kolektyvizacija, kuri buvo spartinama trėmimais, dvasiniu ir fiziniu teroru. Jau 1949 metais buvo kolektyvizuota 62 procentai, o 1950 metais – 80 procentų ūkių, 1953 metais kolektyvizacija Lietuvoje buvo užbaigta.
Kolektyvizacijos įkarščio metu iš Šakių apskrities, Plokščių vaksčiaus, Bundzų kaimo kilęs Pranas Runas-Gintaras Šakių krašte kovai su okupantu įkūrė Vinco Kudirkos kuopą, kuri veikė netoli Žuklijų kaimo esančiuose Gelgaudiškio, Kidulių, Lukšių, Plokščių, Paežerėlių, Slavikų, Šakių ir iš dalies Lekėčių valsčiuose. Yra duomenų, kad pakilusių į ginkluotą partizaninę kovą su okupantu 1944 metų rudenį buvo apie 12 tūkstančių, 1945 metų pavasarį – apie 30 tūkstančių, 1946 metų vasarą – apie 4,5 tūkstančio, 1950 metų rudenį – apie 1,2 tūkstančio Lietuvos vyrų ir moterų... Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo 20 101 partzanas.
Vytauto dėdė Jonas Pranulis savo eiguvoje prižiūrimo miško plotus netoli Panevėžio žinojo kaip savo penkis pirštus. Už tai, kad „nežinojo“, kur jo miškuose slepiasi Lietuvos partizanai, gavo 25 metus kalėjimo ir tremties, kuriuos sutrumpino tik stalininio režimo pabaiga.
Mažasis suaugėlisatokioje metų tolumoje
Kai broliui Leonui sukako septyneri, o Vytautui vos penkeri, mama vaikus nuvedė į tremtinio Valaičio name įkurtą Žuklijų pradžios mokyklą. Penkiamečio pirmoko eksperimentas pasibaigė netikėtai. Vėsoką spalio rytą kaip įprasta, mama abu vaikus suruošė į mokyklą. Tvarkingai milo paltuku aprėdytas Vytukas pro duris išėjo pirmas. Kieme turėjo palaukti brolio ir tada kartu žingsniuoti mokyklėlėn. Tačiau Vytukas patraukė link kluono, kur buvo pašiūrė ir ten pasislėpė... Šeštieji gyvenimo metai mokslams taip pat nebuvo palankūs – sutrukdė liga. Mokyklą pradėjo lankyti sulaukęs septynerių, 1949-aisiais, Šilvėnų kaime, kur su broliu ir močiute Uršule buvo iškraustyti gyventi į giminaičių Jono ir Marijonos Stankų namus. Atgal į Žuklijus sugrįžo 1950 metų vasarai einant į pabaigą. O po metų garlaiviu „Kęstutis“ atpūškavo į Zapyškio prieplauką ir su broliu Leonu patraukė Ežerėlio link, kur durpyne neseniai buvo įsidarbinusi mama.
Baigiantis 1951-ųjųvasarai, persikraustė į mažą trobelę Kluoniškių kaime netoli Zapyškio. Šį kartą pastogė buvo atskira. Jos savininkai, Adomaičiai, gyveno atokioje pamiškėje, gal už dviejų kilometrų, ir atsikėlėliams leido tvarkytis kaip jie norėjo. Už tą apgriuvusį pastatėlį nereikalavo jokios nuomos... Ant išplėšto iš sąsiuvinio lapo pavasarį mama buvo parašiusi prašymą skirti 15 arų žemės sklypelį bulvėms pasisodinti. Kolūkio brigadininkas tą gyvybiškai svarbų sklypelį atmatavo prie pat trobelės. Tų metų bulvių derlius užderėjo geras.
Kluoniškių pradinė mokykla buvo visai netoli, gal tik už puskilometrio nuo trobelės, įkurta į Sibirą išvežtų žmonių troboje, taip pat kaip ir Žuklijuose ar Joginiškėse.
Namų ūkio vyriški darbai keturių asmenų šeimoje kažkaip nejučia ėmė atitekti Vytauto rankoms ir sumanumui. Pagal savo ir šeimos išgyvenimo suvokimą ir atsakomybės prisiėmimą jis anksti tapo mažu suaugėliu. Jo jau negąsdino staiga iš vakarų pusės su trenksmu praūžę rusų naikintuvai. Ir tie naikintuvai, ir jų aerodromas kažkur prie Šakių, ir tai, kad giminaitė Irena, to meto Šakių gražuolė, flirtuoja su vyresniuoju rusų leitenantu, vienu iš karo lakūnų, Vytautui jau nebuvo kažkokia netikėta naujiena ar paslaptis. Į savo vaikystę ir paauglystę žvelgiant iš atokios metų tolumos dabar sunku paneigti, kad tada daugiausia ir pirmiausia rūpėjo išlikti ginantis nuo skurdo. O šiandienos žvilgsnis į vaikystės išgyvenimų istoriją padeda išsilaisvinti iš abejonių ir graužaties, kodėl jis toks, kodėl toje ar kitoje situacijoje pasielgė būtent taip, o kitas jo vietoje būtų pasielgęs geriau, teisingiau...
Vytautas Pranas Pranulis iki 2012 metų buvo Vilniaus universiteto marketingo profesorius. Jis yra keliolikos mokslinio metodinio pobūdžio knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, autorius ir bendraautoris. „Tyliosios kartos ATEIVIS“ yra jo pirmasis grožinės literatūros žanro kūrinys. Greičiausiai ši pirmoji jo esė knyga baigsis trilogija.
Atgal
