Kultūra, menas
01.11. Dailę mylinti gimnazistė jaučiasi lyg ant sparnų
Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ ir Senųjų rūmų padaliniuose vykdomas dailės projektas „Su Jumis dalinuosi savo pasauliu“. Rengiamos gimnazisčių piešinių parodos. Projekto dalyvės daug įdeda savo kruopštaus darbo, išradingumo, o svarbiausia savo širdies.
Gimnazijos skaityklos Lituanistikos centre šiluma pulsuoja leidinių su autografais kolekcija. Vartau aktorės, režisierės, choreografės, poetės Birutės Marcinkevičiūtės Mar knygą „Cinamonu kvepiantys namai“. Mane žavi netradicinio formato knyga. Tai autorės mintys iš rytietiškų dienoraščių. Viena iš jų: „Saulei patekėjus, ne visi lotoso žiedai pražysta. Žiedlapius išskleidžia tik subrendę, kiti turi laukti ir augti“. Ši autorės mintis apibudina II f klasės gimnazistės Kornelijos Šernaitės kūrybos kelią į meno pasaulį. Su ja ir kalbėjomės.
Ką galėtum papasakoti apie save?
Užaugau Rokiškio mieste. Šio miesto mokykla - darželis “Ąžuoliukas” pirmoji vieta, kurioje susipažinau su pieštukais. Pasirodo, man patikdavo paišelioti jau nuo mažens. Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijoje pradėjau tobulinti savo gebėjimus naudotis jais. Pradėjus mokytis Rokiškio Juozo Tumo - Vaižganto gimnazijoje, dar giliau pajutau savo gebėjimų galią. Mane čia supo meniškos prigimties žmonės ir padedant jiems, pradėjau išnaudoti savo gebėjimus, nes iki šiol piešdavau be tikslo.
Jau antri metai Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bendruomenę stebini savo piešiniais, esi gimnazijos projekto „Su Jumis dalinuosi savo pasauliu“ dalyvė. Gimnazijos abiejuose padaliniuose eksponuojama Tavo kūrybinių darbų jau antroji paroda. Koks jausmas?
Pirmaisiais metais buvo labai nedrąsu išdrįsti savo piešinius parodyti didesnei žmonių auditorijai, nes iki tol, mano kūrinius matydavo tik mano geri draugai arba sekėjai socialiniuose tinkluose. Ši paroda mane labai įkvėpė, buvo lyg motyvacija mąstyti apie kitų metų kūrybinių darbų parodą. Pagauta azarto, šiemet jau atkeliavau su konkrečia tema ir žymiai geriau atliktais darbais.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Kornelijos Šernaitės kūryba
Labai smagu matyti, kad mokiniai jau atpažįsta mano pavardę iš praeitų mokslo metų ir mato kaip patobulėjau. Žmonių palaikymas mane be galo džiugina, todėl jaučiuosi lyg ant sparnų.
Mėgsti piešti portretus. Gal ne tik?
Deja, savo laiką skiriu tik portretams. Kadangi stengiuosi piešti realistiškai, tai užima labai daug laiko, todėl ne visada turiu laiko pabandyti kokį nors kitą stilių ar objektą. Juk suprasti, kaip piešiamas veidas yra labai sudėtinga, nes reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną smulkią detalę, be kurios portretas gali atrodyti visiškai nerealistiškas. Tačiau ateityje, kitai parodai, planuoju kurti stilizuotus, lietuvių liaudies motyvais paremtus piešinius.
Kokie dar kiti Tavo pomėgiai?
Piešimu užsiimu jau tiek laiko, kiek įstengiu prisiminti, tačiau mane be galo žavi ir muzika. Nuo pradinių klasių lankiau muzikos mokyklą, grojau gitara, kanklėmis bei kitais lietuvių liaudies instrumentais. Dar ir iki šiol mėgstu paimti į rankas kankles ar lumzdelį, bet gitara labiausiai lipo prie širdies. Todėl susiradau draugų, kurie taip pat myli muziką ir sukūrėme grupę, galbūt su ja į aukštumas ir nepakilsime, bet man užtenka pasidžiaugti mūsų atliekamos muzikos skambesiu.
Ar mėgsti lankyti profesionalų dailininkų meno parodas?
Kad ir kaip keista, bet man nėra tekę apsilankyti profesionalaus dailininko parodoje. Tačiau aš neretai praleidžiu net kelias valandas internete, domėdamasi kitų menininkų darbais. Turbūt toks būdas mano amžiaus žmonėms yra įdomesnis ir prieinamesnis.
Kaip meniškos sielos žvelgia į pasaulį? Kitoks jų žvilgsnis? Ką Kornelija mąsto apie žmogaus dvasinę ramybę?
Pagal savo patirtį galiu pasakyti, kad meniškos sielos dažniausiai žvelgia į pasaulį lyg naujagimio akimis, kadangi mes į viską galime žiūrėti lyg pirmą kartą ir grožėtis visiškai neįprastais dalykais. Juk menininkai todėl ir yra be galo išradingi - gali padaryti meno kūrinį iš bet ko. Turbūt dėl to kai kurie ir lieka nesuprasti susikausčiusios visuomenės.
Žinau, kad savo gebėjimus dailei pritaikai ir per kitų dalykų pamokas, visuomeninę veiklą?
Mano gebėjimai dažnai praverčia mokykloje. Jei prireikia daryti kokį nors projektą ar plakatą, klasiokų akys dažniausiai nukrypsta į mane, nes kas daugiau jei ne aš įdės tiek daug pastangų, kad darbas būtų malonus akiai. Bet, kadangi esu per daug kruopšti, tai neretai persistengiu ir dėl to nukenčia mano miego režimas.
Kam šiandien norėtum padėkoti?
Nuoširdžiai norėčiau padėkoti savo mokytojoms Ingai Vagonei ir Laimai Bieliūnienei, taip pat ir savo gimnazijos bibliotekos vedėjai Redai Kiselytei. Jos yra mano kelrodės žvaigždės, kurios mane palaiko, skatina kurti, reikšti savo mintis laisvai ir stengiasi dalintis mano kūriniais su kitais žmonėmis.
Kokias savybes savyje reikia ugdyti piešiantiems? Ko palinkėsi savo bendraamžiams?
Jei tu esi piešiantis žmogus, tau būtinai reikia ugdyti kantrybę ir pasitikėjimą savimi. Išmokti piešti tai ne 2+2 - per dieną neišmoksi piešti kaip Leonardas Da Vinčis. Todėl privalai būti kantrus ir nesustoti susidūrus su sunkumais, o turi keliauti toliau ir mokytis, kol būsi patenkintas savo rezultatu. Taigi, norėčiau palinkėti savo bendraamžiams menininkams pasitikėti savo jėgomis ir nesustoti kurti!
Baigėme atvirą ir nuoširdų pokalbį su Kornelija. Jos atsakymai dar ir ilgai gulėjo mano kompiuterio darbalaukyje. Laukiau... Meniška siela, gal ką patobulins. Žavėjosi gimnazijos bendruomenė Kornelijos darbais. Kalbinau jos auklėtoją Rasą Saniukienę. Mokytoja sakė: „“Retai pasitaiko žmonių, kurie taip atsakingai žiūri į savo pareigas. Tokia yra Kornelija. Ji spinduliuoja gerumu ir nuoširdumu. Manau, kad meniška prigimtis jai atveria duris į žmonių sielą. Korneliją pažįstu tik antrus metus, bet jau bendravimo pradžioje jaučiau jos „tikrumą“. Gal todėl klasės bendruomenėje ji mylima ir gerbiama. Labai norėčiau, kad gyvenimo kelio paieškose ji nepamestų spalvų, malonios šypsenos ir nuoširdumo“.
Kai gimnazistai laukia fizikos pamokų prie kabineto, jie dažnai užsuka į gimnazijos skaityklą. Vieną kartą jie parodė atliktus projektinius darbus grupėse. Toje grupėje, kur dirbo Kornelija, darbas buvo nepaprasto grožio. Fizikos mokytoja Rasa Pranckūnienė džiaugėsi: „Kornelija labai kruopščiai ir sąžiningai atlieka darbą. Ji išeikvoja labai daug laiko ir energijos, bet mums visiems suteikia labai daug džiaugsmo ir mes tuo tik didžiuojamės.“
Norėjau dar pakalbinti ir Kornelijos menų mokytoją Ingą Vagonę, bet taip ir nepakalbėjome... Į atmintį įstrigo situacija. Mokytoja ramiai kabino ant stendo gimnazistės piešinius, jos akys džiaugėsi ir gėrėjosi rezultatais. O aš galvojau, kaip toje aktorės, poetės Birutės Mar knygoje, mokytoja gali Kornelija džiaugtis, kaip tuo lotoso žiedu, kuris šiuo atveju sparčiai žydi, jausdamas iš aplinkos šviesą ir šilumą. To ir linkiu gimnazistei. Tegu tas nepaprastas žydėjimas mums visiems dovanos gėrį, grožį ir stabtelėjimą, kad skubėjimo laikmetyje išmoktume džiaugtis tuo, kas tikra, nuoširdu ir brangu.
Gimnazistę Korneliją Šernaitę kalbino Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto bibliotekos vedėja Reda Kiselytė. Piešiniai iš K. Šernaitės asmeninio archyvo.
Atgal
