Kultūra, menas
12.21.„Eilėraštis – mano gyvenimas, ir viskas“...
Juozas Vytautas Uzdila
Poetė Dalia Milukaitė – Buragienė, maksimaliai susikoncentravusi lyrikos baruose, pristato savo credo: „Eilėraštis – mano gyvenimas, ir viskas“ (eil. „Poezija, mano poezija“, p. 244). Ir suabejoti netenka – ant stalo padėta 487 puslapių jubiliejinė poezijos rinktinė „Skamba devynbalsė mūza“ – net 467 kūriniai: lyriniai eilėraščiai, dedikacijos, sonetai, trioletai, akrostichai.
D.Milukaitė-Buragienė. dailin.S.Načajienė
Nejučia atklysta mintis - dera šį poezijos fenomeną pavadinti, kaip jau būta lietuvių literatūrologijoje, skambiai - balzakišku produktyvumu. Prieš dešimtmetį buvo išleista 226 puslapių rinktinė „Lietuva, mano pavasari“ (2009 m.), o dabar - dukart didesnė knyga. Tada poetė rankose laikė kuklią poezijos knygą – tikrąją poeto insigniją. Jokios čia giminystės su valdovu, kuris vienoje rankoje laiko mirą, o kitoje - skeptrą. Poetai – dvasinės kultūros atstovai, ir jų pripažinimo aukščiausi simboliai – ąžuolo lapų vainikas, tautinė juosta, permesta per petį ir parišta, gėlių puokštė (ir dar – galva pagerbta vainiku, nupintu iš Lietuvos pievų gėlių)... Daliai tokie pripažinimo atributai jau suteikti: ji - Nepriklausomų rašytojų sąjungos organizuoto poezijos pavasario laureatė, gydytojų poetų konkurso laimėtoja... Negi čia būtina viską išvardinti...
Poetei nieko svarbesnio nėra ir nieko negali būti didingesnio už meilės būvį. Meilė – visa ko pradžia ir pabaiga, meilė – stebuklų naktis... O pati poetė kaip ta volungė, giedanti meilę „prie mūsų mažyčio langelio“. Volungė gieda čiulba atskridusi iš šiltųjų kraštų tik vėlų pavasarį ir vasarą, o poetė, eidama horizontale, dainuoja be perstojo ir dainuoja visiems geriems žmonėms. Eilėrašty vis iš naujo atranda būties prasmę, išgyvena įvairialypes ėjimo per pasaulį su meile akimirkas. Todėl drįstu teigti: lyriniai eilėraščiai, kaip juos vadina autorė (aš vadinčiau tiesiog meilės lyrika), rinktinėje yra brandžiausi ir meniškiausi. Meilės lyrika verta atskiro literatūrologo straipsnio.
Atidžiau sekant Dalios poezijos raidą, svarbu pastebėti: ji veik kiekvienoje naujoje poezijos knygoje poetišką žodį skiria gimtiesiems Šeštokams. Knygų lyrinis subjektas džiūgauja, - jau tėviškėje pradėjo žydėti purienos, į gimtinės uosius atskrido volungės, alyvose čiulba lakštingalos... Ir mato gėlyne pražydusius bijūnus, prie tako per kiemą išsirikiavusius jurginus ar atokiau žiedais svaiginančius jazminus... Nuo to, kas žemai, kas dygsta auga iš žemės, lyrinio subjekto žvilgsnis kyla aukštyn, į tėviškės liepas...
Milukaitė – Buragienė, Dalia. Skamba devynbalsė mūza. Jubiliejinė poezijos rinktinė
Poezijos tematika liudija – poetė priklauso neoromantikų kartai, kurios atstovai patikliai seka S. Nėries, P.Širvio, Just.Marcinkevičiaus pėdomis ir savęs netapatina su ten kokiais avangardistais ar modernistais. Dalia nebijo būti įvardinta uolia lietuvių „gražios poezijos“ tradicijų saugotoja, nebijo pasikartojančių motyvų, surimuoto ketureilio, girdėtų poetizmų, nors jie būtų pavadinti „žodžiais paklydėliais“ (taip yra teigęs Marcelijus Martinaitis, rašydamas apie lietuvių poezijos tendencijas). Gimtosios kalbos leksika yra visiems prieinama, ir iš jos sukuriamas eilėraštis. Iš visiems žinomų ir suprantamų žodžių gimsta naujas eilėraštis todėl, kad lyrinio subjekto reagavimas vis kitoks, perteikiamas tik jam vienam būdingas jausmo polėkis. Poetės meilė viską apjungia, į visur prasiskverbia, ritmikos nelygumus užglaisto. Čia svarbi paralelė su pamėgtais gamtos motyvais, tokiais kaip volungės ar vyturio giesmė, pražydusių bijūnų ar jazminų šviesa. Nors tariu sau – jau tų trelių klausiausi, jau žavėjausi sodrios spalvos bijūnais, bet visą tą žavesį trokštu kasmet iš naujo atrasti ir patirti. Niekados nepabos pavasarį į padangę pakilusio vyturio giesmė, kaip niekados „nenuvils“ pražydusios ir taip širdį džiuginančios tėviškės liepos.
Dalios poezijos leksiniame tezaure vis aptinkami jau savaime poetišką nuotaiką perteikiantys žodžiai, tapę lyrikos simboliais: amžinoji svaja, skausmo šešėlis, pavasario žiedai, žalioji berželių ugnis, meilės vynas, žiedlapių pūgos, skambančios ašaros, vienatvė – juodas neprašytas draugas, rausvos rožės, amžina paslaptis, rudenėjantys langai, rugpjūčio gėlės, likimo išskalautas krantas, gailestingos meilės ašaros, dangaus sidabras, amžinybės vėjas, nakties žvaigždė, amžinybės klasta, geliantis rytmetis vėjyje, virpanti smilga, aitrūs gyvenimo keliai, būtis žvaigždėta, meilės alpulys, abejonių vynas... Poezijos žanrai pareikalauja įvaizdžių atrankos, ir autorė, kaip taisyklė, suranda pačius tinkamiausius žodžius. Dalios gamtinę lyriką bene geriausiai reprezentuoja eilėraštis „Bijūnai“:
Bijūnų liepsna apkabino namus,
Net žvilgsniai – pražydę bijūnais.
Vėl vasaros nerimas meile nubus –
Antaninės, o siela nuliūdusi...
Bijūnų šviesa visą kiemą aplies,
Spurdės širdyje vėl gyvenimas.
Ar tave kas supras, ar tave kas palies -
Tarsi žiedą bijūno aptemusį?
Saulė žaidžia pravirkusio krūmo žieduos
(Saulė didelė tartum bijūnas).
Tavo meilė lyg ašara šiandien nudžius –
Mes visi esam paukščiai klajūnai...
Bijūnų liepsna apkabino namus –
Visur tik bijūnai, bijūnai...
Aš tavo vardinėm jų puokštę skinu,
Kaip gaila, kad viskas pražūna...
Eilėrašis pradėtas išradinga metafora – laimę teikia vienybė su gražiąja augmenija. Grožis, gyvenimo žavesys – sustabdytos akimirkos, kurios džiugina širdį, bet, deja deja, - jos laikinos. Lyrinis subjektas, tenka numanyti, savy slepia meilės dramą, kuri išsakoma tik užuomina (pats skaitytojas turi užpildyti jos turinį). Viešumoje lyrinio subjekto drama nerodoma – ji palikta vienatvei, nakties skausmui. Toks poetinis mąstymas būdingas daugybei eilėraščių, kurie pasižymi vis savita ir niuansuota raiška. Nors tarpusavy eilėraščiai giminingi, o ypač intensyviu išgyvenimu, bet lygiai taip jie skirtingi. Netgi giminingoje situacijoje lyrinis subjektas ir tas pats, ir skirtingas.
Poezijos aptarimuose įprasta pažymėti autoriaus ryšį su gimtine, jos teiktas grožio pagavas, vietos dialekto įvaldymą. „Esam riba – kalbos graži dalia..“,- teigia poetė. Tokius, gražaus kalbėjimo potyrius poetė Dalia atsinešusi iš gimtųjų Šeštokų, iš giminės ir šeimos. Iki šiolei poetė nepaliauja stebėtis, kaip dailiai kalba jos gimtinės žmonės, jos mylimi šeštokiečiai. Geriausias paliudijimas – kalbos metaforiškas aukštinimas:
Mane keri aidai
Šio šviesiausio pasaulio, -
Žodžių ugnį nešu
Savyje.
Šeštokų Milukai ir jų atstovė poetė Dalia– paribio, kuriame susitinka kapsai su dzūkais, žmonės. Ne aš vienas esu bandęs surasti ribą ir jos prasmę tarp Dzūkijos ir Sūduvos, kad būtų suvoktas šios žemės dosnumas literatūros mūzai. Kiek daug, kaip rašęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas, literatūros žmonių šiame, dialektų sandūros mažame areale.
Drauge, skaitytojau, pabandykime eiti nuo Krosnos linkui Šeštokų Milukų ir nuo jų - į Išlandžius. Pirmiausia atbėgantis kelias atidalija sūduviečius iš Delnickų nuo jau pradedančios dzūkuoti, bet dar nedzūkiškos, Delnicos. Delnickuose (pariby Sūduvos ir Dzūkijos) gimė garsus selekcininkas profesorius habilituotas dr. Algimantas Bujauskas, kuo uoliausiai paklusęs ir poezijos mūzai ( išleidęs poezijos rinktinę). Artyn Šeštokų – literatūros kritiko Valentino Sventicko gimtinė Delnicoje (jau Šeštokai „atėjo“ iki Sventicko). Tolesnė skiriamoji dzūkų ir sūduvių riba veda Šeštokų miestelio pietiniu pakraščiu, veda tiesiog ( juokauju) per Milukų sodybos kiemą. Šeštokuose žinomi keli literatūros žmonės – kun. Antanas Milukas, Dalios senelio brolis, iš kaimynystėje mokytojo Jono Šmulkščio sodžiaus išėjusi duktė Gražina – tremtinių poetė mokytoja lituanistė (mirus poetei, jos knygą parengė ir išleido Dalia Milukaitė). Netoliese Milukų gimė ir brendo poetas Vytautas Rimavičius – vėliau nukeliavęs į Gargždus ir pelnęs rajono kultūros puoselėtojo laurus. Kelias nuo Milukų sodžiaus veda per Pileckus į Išlandžių kaimą, kur jo pietvakariniame pakrašty buvo Viskantų ūkis. Senatvės metais parašytuose Edvardo Viskantos (rašytojo, L.Tolstojaus „Karo ir taikos“ bei daugybės kitų autorių romanų vertėjo) atsiminimuose vis stebėtasi, kad Viskantynėje kalbama sūduvietiškai, o artimoje kaimynystėje, Jukneliškės kaime, pradedant Danilevičiaus šeimyna, – jau dzūkiškai. Išlandžiuose, kaip paribio žemėje, gimė ir užaugo teisininkas poetas Adomas Lastas, dabar jau gerokai primirštas, nors publikuotas poezijos antologijose. Nuo Lastausko sodybos už kelių šimtų metrų išvežto į Sibirą Patacko gryčioje pokario metais gimė būsima poetė Nijolė Miliauskaitė (jos motina dirbo Išlandžių pradžios mokyklos mokytoja). Čia prabėgo poetės ankstyvosios vaikystės metai. Toks dosnus lietuvių poezijai Dievo palaimintas dialektų paribio kraštas.
Dalia Milukaitė, nors iš dzūkų ir sūduviečių sankirtos, labiau perėmė kapsų šnektą. Tiesa, Šeštokuose sakyta ir kun. Antano Miluko biografų teigta – lietuvybės puoselėtojas kunigas ir rašytojas dzūkavęs (ar tikrai ? o gal buvo patirtas Suvalkų kunigų seminarijos poveikis?). Šeštokai priklauso sūduvių kapsų arealui, ir poetė Dalia Milukaitė - Buragienė gimtąjį miestelį poezijos rinktinėje pamini per 50 kartų. Įkvėpimo šaltinis – besikeičiantys Šeštokuose metų laikai, čiulbančios paukštytės liepose ir uosiuose, sravi Kirsnos upelė, gimtinės gėlyne pažydę bijūnai ir jurginai, jaudinantys išsiskyrimai su savaisiais ir susitikimai su mylimais žmonėmis Šeštokų geležinkelio stotelėje... Bene keliolikai šeštokiečių paskirti akrostichai – poetės meilės saviems žmonėms vainikai.
Gimtinės poetinė raiška - „kelionė“ nuo vienos realijos prie kitos. Nuo gimtosios sodybos, kaip eil. „Bijūnai“, poetės žvilgsnis krypsta linkui Kirsnos upės:
Saulė uždegė purienas pabaliuos,-
Kas pavasarį ankstyvą sužėruos?
Tai purienos lauką apkaišys...
Kirsna - „tarsi pradžia ar laisvės atgaiva...“ Nors šioji upelė ne Nemunas, o tik maža Kirsna, kuri, prisipažįsta poetė, „apsaugojo vaikystę man nuo vėjų“ ir užtat „ į mano sielą džiugesiu tekėjo“ (eil. „Kirsna“). Kirsna – ribos tarp Sūduvos ir Dzūkijos upė, ir poetiški išgyvenimai, grožio stebiniai fiksuojami einant nuo Milukų sodžiaus iki upės. Toks vaikystėje ir jaunystėje pasivaikščiojimas „iki upės“ lydi poetę visą gyvenimą. Poetinė vizija - nuo tėviškės iki upės – veržte įsiveržia į kitos tematikos eilėraščius, netgi paskirtus tolimo užsienio realijoms.
Ir vis tik poetė Dalia pagrindinį dėmesį skiria ne tiek pačiam peizažui ar matytam objektui, sužadinusiam jos vaizduotę, o labiau - vidiniam reagavimui ir išgyvenimui. Ji – lyrikė iki sielos gelmės. Toje gelmėje ieškoma ir randama vertų reflektavimo meilės dramų, kurių jaudulio net patrauklūs reginiai negali nublokšti į šalį. Poetei didžiausią vertę turi aukščiausios įtampos būviai. Poetinė kontempliacija bene intensyviausia tamsią vienatvės naktį (brangus jai būdravimo metas, kai, artėjant rytui, pasigirsta paukštyčių čiulbėjimas). Nors sodybą dar gaubia tamsa, bet vaizduotė „turi akis“ – matomos pro kambario langą sodo obelys ir alyvos, žydintys bijūnai ir jurginai, girdimas į tėviškės uosius ir liepas suskridusių paukščių ulbėjimas. Tėviškė jaučiama visais pojūčiais, ir į ją žvelgiama sielos akimis. Tada eilėrašty įpinamas čiulbančios volungės (paukštės, kuri šaukia lietų) motyvas:
Mano volungė čiulba linksmai
Tėviškės alyvų krūmuose.
Nuo čiulbėjimo skamba namai...
Mano volungė čiulba linksmai,
Šeštokų sodely ji supasi...
O prie kelio svyruoja beržai,
Mano volungė čiulba linksmai
Tėviškės alyvų krūmuose.
(eil. „Volungė“)
Dalia – tiesiog žaibiškai besikeičiančių nuotaikų poetė. Čia ji svaigsta iš meilės (ir tada volungėlė čiulba linksmai), čia volungės įvaizdis „talkina“ meilės prisipažinimuose: „Mylėk mane taip, kaip volungė lietų...“. Eil. „Čiulba volungėlė“ lyrinis subjektas bent akimirką pasineria į praeinančios būties apmąstymą:
Čiulba volungėlė tėviškės uosy,
Primena jaunystę ir širdelę guodžia,-
Nubėgs šiltos dienos ir net nepajusim...
Ir staiga aštri kaip dalgis mintis: „Kai išskris ši volungė, ar manęs nebus jau?“ Eilėraščiai su volunge skirti ne peizažui, o sielos virpesiams, supurtančiai sielą meilės dramai. Juose volungė prisišaukiama dešimtis kartų: erškėčio krūme „gieda ilgesio paukštė“ ; „giedant volungei /tu vaidinai,/ kad myli ir ilgies“...; „prie mūsų mažyčio langelio/dar volungė meilę giedos“; „volungė prieš lietų esu“; „volungė keistoji esu“; „paklausysiu nakties tylumos,/sučiulbės prieš lietų volungės“; „ji klykia/mažos volungėlės balsu“; „tavo meilės glėby/volungėlės man suokia“; „mano meilės/krante žydi ievos,/skamba volungių giesmės sode“; „čiulbant volungei, nuspalvini namus“... Volungė – ilgesio paukštė - geriausiai atliepia lyrinio subjekto meilės troškuliui ir vienatvei, kai mylimojo nėra šalia arba esantis šalia neatliepia...
Dalios poezijoje taip dažnai minima vienatvė bent retsykiais lydima juodo varno įvaizdžio. Ir vis tik vienumos tamsa ir varno simbolis nei pretenduoja, nei gali užgožti linksmai čiulbančios volungėlės, jos saulės ir lietaus ilgesio giesmės. Poetė jautri geltonai spalvai. Geriausiai tokią spalvą „reprezentuoja“ pavasarį žydinčios purienos, vasarą žemesnėse pievose pražydusios kvapniosios vingiorykštės (kokia lietuvių poezijoje reta vingiorykštė), jų saulėtas žydėjimas bene geriausiai atliepia lyrinio subjekto dvasinei permainai – jau žiema, ir darganos liko praeityje, iš kankinančios vienatvės ir nakties be meilės išbėgta į žydinčių purienų ar vingiorykščių išmargintą pašlaitę. Volungė tarsi geltonosios augmenijos sesuo – irgi ryškiai geltonas paukštis su tamsiomis keliamosiomis plunksnomis. Kaip laukų gėlė stiebiasi į saulę, taip paukštis gieda saulei.
Beje dailės pasauly ypač gerbiama geltona spalva. Iki šiolei negaliu pamiršti prieš dagelį metų sakytų įžymaus tapytojo Vinco Kisarausko žodžių: „Geltona spalva vienintelė tokia, jos, tokios vienintelės, pasitelkęs kitus dažus, nesusimaišysi“... Retrospektyvinėje tapytojo Augustino Savicko parodoje (2019 m.) skelbiama: tapytojas ieškojęs, kaip pagauti ant namų krintančią geltoną spalvą, kad jos nebūtų per daug...
Poezijos rinktinėje „Skamba devynbalsė mūza“ man krito į akį tie eilėraščiai, kurie liudija autorės naują pastangą – matyti pasaulį dar įvairesnį, negu per Šeštokų gryčios langą, pasitelkti dar retesnį ir taiklesnį žodį (anot lingvisto Kazimiero Būgos, neverta knyga, jeigu joje nerandi naujo žodžio). Iš savojo leksinio tezauro atsargų poetė tiesiog į saulės šviesą „ išveda“ anksčiau jos neišeksploatuotus žodžius žodelyčius (visų pirma „Kamanų klampynės“ sonetuose ir pasižvalgymuose po Londoną, Oksfordą, Paryžių, Veneciją)... Nors turizmo metu vieną objektą keičia kitas, ir vaizdas kaip tame kaleidoskope nuolatos kinta, poetė geba sugauti lyg mėlyną paukštę patį svarbiausią – netikėtą spalvos niuansą. Čia poetinis turizmas – po Londoną, Romą ar Veneciją – bus palikęs didelį įspūdį, ir todėl rašoma su įkvėpimu:
Dožų rūmus nudažė geltona aušra,
Ir plasnoja baltieji balandžiai.
Krinta rytmečio rasos vėl palengva,
Dožų rūmus nudažė geltona aušra...
(eil.“ Dožų rūmai“)
Stebina vaizdo plastika, gimininga čia prisimintai tapytojo minčiai, skirtai spalvos niuanso ieškojimui dailėje, - Dalios tokia nelaukta ir užtat taikli bei įtaigi asociacija: „ dožų rūmus nudažė geltona aušra“. Tenka manyti, kad poetinio kūrinio naujai paieškai tarnauja didelį įspūdį darantys nauji reginiai, kaip jai nutikę turistaujant ar viešnagių užsienyje metu. Reikšmingas ir kitas bandymas: viską, kas daug kartų stebėta, pamatyti tarsi kitomis akimis. Dalia bando nuo tradicija tapusio vaizdo ir jau ištobulinto žodžio eiti kitaip, naujai į gamtą, t.y. ją pamatyti tarsi kitomis akimis. Rinktinėje ypač poezijos atnaujinimo prasme vertingas kūrinys „Kamanų klampynė“, kurį poetė vadina sonetų vainiku. Tinka jį vadinti ir pačios rinktinės vainiku dėl naujo gamtos vaizdo paieškos, rasto taiklaus ir poetiško žodžio. Milukų giminėje būta įtaigaus kalbėjimo apie prie Kirsnos upės tyvuliavusią pelkę, šeštokiečių vadintą balomis. Mat lietingu metu ar per pavasario polaidį pelkėje tyvuliavo vanduo. Kunigo brolis Matas yra palikęs vaizdingą Šeštokų pelkės aprašymą. Manau, kad Milukų šeimoje tokie prisiminimai (iš XX amž. pradžios) buvo skaitomi ir vis perpasakojami.
„Kamanų klampynėje“ atgyja augmenijos įvairovė: „žydi vandens lelijos“; „lūgnės geltonai žiūri“; „vanduo sidabrinis laša/kiminų žvaigždėtom akutėm“; „gegužraibių rasos“; „pelenėlių raktažolei augant/ baltažuvių varpeliai skamba“; „močiutės renka vaivorus“... Augmenijos augimui, žydėjimui savaip, dinamiškai atliepia pelkės paukščiai ir visokie gyviai: „paukščiai klega per sapną, - /tai gervės klajūnės“; „riestasnapė kuolinga šneka,/jos vėduoklinė uodega šlama“; „nendrynuose gervių trimitai,/pavasario pempę šnekina/į klampynę sugrįžę sėjikai“; „į mėlyną erdvę pakyla/tetervinai – mažieji lėktuvai“; „per vaivorynų takelį/brenda tyki laputė“... Nuostabą kelianti pelkės poetinė charakteristika.
Mano pastebėjimų pabaigos išvada: savo eiles Dalia Milukaitė – Buragienė atrinko bent iš septynių knygų (ir dar patalpino į poezijos knygas nepatekusius eilėraščius) – išleido poezijos sąvadą. Jame daug visko – lyrinių meilės eilėraščių (jie, manau, geriausiai reprezentuoja poetės kūrybinius ieškojimus), sonetų, trioletų dedikacijų, akrostichų. Rinktinė neįprasta – nenurodoma eilėraščių parašymo data (išimtis – datuoti tik keli kūriniai). Didelės apimties rinktinė prašyte prašosi suglaudimo – dar kartą atrinkti ir išleisti brandžiausių eilėraščių rinktinę, kurios sudarymo darbe dalyvautų bent iš trijų asmenų sudaryta redakcinė komisija, galutinį redagavimą atliktų profesionalus redaktorius, o viską, kas sudaryta ir parengta (svarbiausia - su autore sustyguota), peržiūrėtų stilistas ir korektorius. Nors autorė nusiteikusi prieš literatūros kritikus (liudija vienas jos eilėraštis), bet nuo jų paramos netgi lietuvių literatūros klasikai nebėgo į šalikelę. Dalia Milukaitė – Buragienė tikrai verta pagerbimo lietuvių poezijos kontekste kaip savita poetė.
Atgal
