Kultūra, menas
12.13.Lyg meilės upė grįžusi atmintis
Gražina Mališauskienė
Prieš metus išleistoje antroje savo poezijos knygoje Sakmė poetė Er Minija (tokiu slapyvardžiu prisistato Erminija Deviatnikovienė) kvietė skaitytoją pakilti į visatos aukštybes ir pamatyti, kaip žvaigždynai tūkstantmečiais beria savo sėją, pasigrožėti, kaip amžini sietynai neša žvaigždę prie kitos žvaigždės, suvokti savo Vienį su begaliniai gražiu pasauliu ir net pasijustitolimų ir užgesusių saulių vaikais. Pasitelkusi įtaigų poetinį žodį ji tarsi sekė mums filosofinę sakmę apie žmogaus būties prasmingumą, gyvenimo gerumą, harmoningumą.
Gražina Mališauskienė
Trečiojoje savo knygoje Mano gobelenai Er Minija iš sietynų aukštumų nusileidžia į žemę ir su nuoširdžiu nerimu stebi, kaip žmonės barsto ją po saują, kaip anka ir anka tylūs šaltiniai, nešę pirmapradį džiaugsmą, kaip nebegirdim ir nematom nei ženklų, nei garso -/ Ką žemė virpanti mums nori pasakyti. Poetė dažnai prabyla daugiskaitos pirmuoju asmeniu Mes, nes kalba apie visiems planetos gyventojams svarbias ir labai skaudžias problemas. Ji jaučiasi atsakinga ir susirūpinusi dėl žemės ateities, dėl to, jog šiuolaikinis žmogus dažnai supainioja gyvenimo prioritetus ir nepastebi tikrųjų vertybių. Ypač įtaigiai ši mintis išreikšta eilėraštyje apie mada tapusį visuotinį sakurų žydėjimo garbinimą: Pražydus Vilniuj sakuroms/ Einam per pienių galvas. Kaip kažkada mūsų lyrikė Janina Degutytė bandė savo kūryba apginti ir neleisti užpūsti gležno pienės pūko, išlikusio tą besaulį vidudienį, taip dabar Er Minija nori apsaugoti po kojom išsigandusias mažytes pienių saules, simbolizuojančias tokį trapų, pažeidžiamą gamtos sukurtą grožį. Kaip pirmojo knygos skyriaus moto pasirinkusi žodžius: Dar galim rinktis,/ Kur atversim langą, poetė lyg įspėja, jog dar ne per vėlu sustoti, susimąstyti, jog Mūsų žemė po truputį miršta.
Daugelyje pirmojo skyriaus eilėraščių kūrėja tęsia jau pirmuose savo lyrikos tekstuose pradėtus filosofinius apmąstymus apie gyvenimo esmę, jo prasmę. Ji tarsi kuria metaforinį Pasaulio medį, atskleidžiantį mūsų esybės pagrindus, ir įspėja: Kad atpažintum simbolį,/ reikia įeit į tamsą./ Pro medžio šaknį, molio griūtį,/ akmenynų eilę. Tik atidžiai įsiklausius į egzistencijos paslaptis eilėraščio lyriniam subjektui nušvinta septynios pažinimo saulės ir jis jaučiasi laimingas lyg gavęs sakramentą. To pažinimo džiaugsmo labai reikia žmogui, nes jo gyvenimas žemėje kartais primena ne rojų, o pragarą, kuriame jaučiasikiekvieną dieną lyg ant kryžiaus. Panašiai kaip mūsų filosofinės poezijos klasiko Vytauto Mačernio lyrinis subjektas, kuris suvokė, jog lauktoji pažinimo saulė niekad nenušvis, bet vis tiek laimingas ėjo didžiųjų aukštumų link, taip ir Er Minijos poezijos žmogus susitaiko su tuo, jog niekada nesužinosim, ką kalba vandenai, jog visatoje jam skirta tik mažos sėklos dalia, tačiau tiki, jog vis tiek sulauks žydėjimo: Gal mes tik gyvos vaisių sėklos,/ kritusios į žemę./ Kamuojamės ir naiviai trokštam/ suvokti amžinybę./ Klaidžioji paslaptis,/ ką kalbantis vanduo mums lemia./ Bet po ilgų šalnų ir žmonės,/ ir sodų sodai žydi.
Knygos „Mano gobelenai“ viršelis
Šviesus optimistinis požiūris į pasaulį žavi ir antrame knygos skyriuje, kurį įvardija žodžiai: Tik praeitis neleidžia/ mums pamiršti praeities. Poetė savo apmąstymus perkelia į jau artimu miestu tapusį Vilnių, žavintį pavasarinio lietaus nuplautu senamiesčio gatvynu, kylant saulei nuraustančiais bažnyčių skliautais, sekmadienio varpais ar sniego blizgesiu. Mieste lietus nuplauna ne tik gatvių smėlį, bet ir sielos neramumą, o pastabi kūrėjos akis grožisi po Vilnių klajojančiomis pasakų aušromis ar paprasto grindinio akmens švytėjimu. Tiesa, miestas kartais tampa įkalinimo, atskyrimo nuo pirmapradės gamtos, nuo savo prigimties simboliu. Įkalinti jaučiasi ne tik stovintys medžiai druskų išėstom šaknim, sapnuojantys motinų sakmę ir kad žydi per lietų. Panašiai jaučiasi ir lyrinis subjektas, kuriam tenka matyti dangaus kvadratą/ Pro uždarytą balkoną ir stebėti, kaip mažas lapelis, Prilimpa prie stiklo, kalbėtis liepą su liepomis ar grožėtis, kaiplangą nušluoja žvaigždžių lietus. Tačiau daugiau tekstų skirta ne liūdnokai vienatvės, atskirties temai, o bandymui semtis atgaivos ir stiprybės iš turtingos miesto praeities. Poetė girdi Barboros Radvilaitės brokatų ir šilkų šlamėjimą, skaito miesto gyvenimą lyg laišką sulankstytą, bando įminti bajorų galvų paslaptis.
Įtaigiausiai praeitis atgyja trečiajame knygos skyriuje, kuris labiausiai atitinka viso rinkinio pavadinimą, nes jame ir audžiami poetės prisiminimų gobelenai, kurie jai amžiams įsirėžę sienoj atminties. Vaikystės prisiminimai ją kviečia ne žodžiais, o paukščių giesmėm, nes yra labai brangūs, šviesūs, artimi, savi. Ausdama prisiminimų gobelenus Er Minija įdėjo tikrai daug širdies, atidžiai parinkdama kiekvieną žodį, kruopščiai apmąstydama kiekvieną detalę, pamažu rišdama atsiminimų pynę. Juk ir senuosius rankų darbo gobelenus meistrai ausdavo labai ilgai, neskubėdami, sako, kad vienam kvadratiniam metrui išausti prireikdavę visų metų! Užtat tų gobelenų spalvos lieka gyvos šimtmečius, kaip gyvi lieka ir gražiausi vaikystės vaizdai. Er Minijos nuausti poetiniai gobelenai jaudina savo autentiškumu, vaizdų ir detalių tikroviškumu, išgyvenimų nuoširdumu. Skaitydami taip ir matome mažą mergytę, apsigobusią šilta močiutės skara, apautą škerpečkytėmis, smalsiai stebinčią, kaip balėjoje vanduo dangum pavirsta, jaučiančią, kaip už langokvepia naktinukės iki graudulio, arba po stiklo šuke slepiančią stebuklingą vaikystės svajonių sodą. Ir visiems suprantama tampa poetės atrasta tiesa, kad nors:
Buvo άlkana, šάlta, bãsa.
Bet vaikystė vis tiek šviesi.
Iš pat ryto po perlų rasą,
Iš pat ryto džiaugsmas širdy.
Ne visi atsiminimai šviesūs, kartais iš praeities iškyla skausmingas kaltės jausmas dėl neperžengtos krištolinės linijos, kuri skyrė dukrą nuo motinos, dėl nesurastų ir neišsakytų meilės žodžių, dėl to, kad tos klaidos kartojamos. Eilėraščio lyrinis subjektas kentėdamas prisipažįsta: krištolinę kelio juostą/ Jau trečiai kartai tyliai savo rankomis ruošiu./ O žodžiai varnomis išsirikiuoja ant laidų. Jaudina tekstai, kuriuose įtaigiai perteikiama visų motinų išgyvenama vienatvė:
Byra vaikai nuo manęs
Kaip lapai nuo medžio.
Joks vėjas jų neatneš.
Šakas nuleidžiu.
Paukštis ant mano delnų
Padės išgiedoti
Giesmę, ištrintą šalnų,
Jų meilę sapnuoti.
Poetė nepasiduoda minorinėms nuotaikoms, kurios dažnai kyla suvokiant, kiek daug dalykų jau praeityje, kiek daug jaunystės svajonių taip ir nebebus įrašyta gyvenimo knygon, nes nėra užsilikusio lapo. Iš trisdešimt metų saugotos balto gėlėto gipiūro medžiagos galų gale sukirpta ir pasiūta suknelė, bet nebėra kada jos nešioti, nes jau prie raukšlių, prie suvytusių rankų netinka. Tačiau iš nevilties motiną pakelia šviesūs dukters žodžiai: Mama, kada nors aš ją tikrai apsivilksiu.
Šviesių gyvenimo spalvų kupinas ir ketvirtasis knygos skyrius, nors jame dominuoja viską negailestingai pasiglemžiančio laiko tema. Jos eilėraščių lyrinis subjektas atkakliai ieško atramos taško, padedančio nepalūžti jaučiant dūžtantį laiką, kuriame lyg ir nebėra jam vietos: Tu praleidai svarbiausią raidę./ Ir tavęs nebėra laike. Liūdesį nuskaidrina mintis, jog Visiems po lygiai seikėta žvaigždžių, todėl širdyje atsiranda Tiek gerumo ir atlaidos, tiek ramybės ir džiaugsmo suvokiant esminę tiesą, jog pats gyvenimas yra didžiausia vertybė: Sakai – tamsu. Sakai – lietinga./ O man pavasariai širdy./ Sustoju gatvėj ir apninka/ Šviesiausios mintys. Supranti. / Gyventi jau yra palaima./ Net mirkt po šaltu lietumi. Todėl net juntant, kaip vis atkakliau, nors ir nelaukiamas, neprašytas, Į rankas krinta gelsvas ruduo, poetei likimas neatrodo baisus ir negailestingas, jis labiau primena spalvingą skiautinių lėlę, kuri visada šalia. Tarsi pasisėmusi neišsenkančios visatos energijos ji ir save, ir skaitytoją kviečia praplėšti liūdesio debesis, iškelti ant rankų saulės kultą, kad visada mintyse būtų šviesu.
Šviesos ir meilės šaltinis Er Minijai yra šiltas ryšys su artimaisiais, ypač su savo dukra Ieva, kurios paveikslais iliustruotas jau trečias poetės eilėraščių rinkinys. Aš tavo paveikslų pievoj./ Aš tavo Ievos šviesoj, – savo jausmus išpažįsta mylinti motina, kurią net tarp nebyliausių namo sienų sušildo mintys apie dukterį.
Šviesos šaltiniu Er Minijai tampa ir kūrybos džiaugsmas, kurį suteikia galų gale įveikti atminties skląsčiai ir surasti taip atkakliai ieškoti žodžiai, ilgai kentėję tamsioje bedugnėje. Bandydama atskleisti savo pasaulėjautą kūrėja su didžiule pagarba ir meile ieško pačių įtaigiausių, tikriausių, nemeluotų žodžių, kaip tai darė garbusis mūsų poetas žemininkas Kazys Bradūnas, kuris į žodį žiūrėjo kaip į ostiją, kaip į savo kūno ir kraujo simbolį. Rinkinyje yra nemažai eilėraščių, kuriuose kalbama apie žodžio vertę, prasmę, jo paieškas, todėl skaitytojas puikiai suvokia ir poetės pavasarinį džiaugsmą, kai suradus juos Lyg meilės upė grįžta atmintis. Vartant taip gražiai leidyklos Charibdė išleistą trečiąją Er Minijos poezijos knygą, norisi nuoširdžiai palinkėti poetei jos pačios sieloje sudaigintais žodžiais: Težydi žodžiai, tegu skleidžia šviesą.
Be pagrindinio pranešimo eilėraščius skaitė meniškos prigimties, nuostabaus balso savininkė Aldona Ambrukaitienė.
Apie knygelę savo mintimis pasidalino garbaus amžiaus, bet visada jaunatviška Vilija Jurėnienė. Daug gražių minčių išsakė subtilios sielos, pati rašanti Vigilija Adomavičienė.
„ Tai talentas ir šviesa“, - visų išsakytas mintis apibendrino Albina Tumaitė Lietuvos mokytojų literatų „ Spindulio“ draugijos renginyje, kuriame buvo sutikta Er Minijos knyga.
Atgal
