Kultūra, menas
12.06. Poezijos ir prozos sąskambis Adomo Mickevičiaus bibliotekoje
Lidija Veličkaitė
Kalba yra kiekvieno žmogaus šaknys ir gyvybės syvai, maitinantys ir gaivinantys sielas, kai jos išsausta nuo svetimo vėjo pustomo smėlio, kai akis kaip plėnys užpila svetimos žemės vaizdai. Svarbu puoselėti ir saugoti gimtąją kalbą... Juolab, kai ji – pati seniausia pasaulio kalba, ant kurios pagrindo susikūrė visų čia esančiųjų kalbos... Seniausia pasaulio kalba mus visus jungia kaip žmones, grįžtančius į savo šaknis. Tad saugokime jas kaip pagrindą, ant kurio stovime ir nužengiame į pasaulį... (ištrauka iš apysakos „Šauksmas“).
Į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos mažąją salę „Po skliautu“ lapkričio pabaigoje rinkosi poetės ir prozininkės Pranciškos Reginos Liubertaitės gerbėjai į jos prozos rinktinės „(Ne) pradingęs namų jaukumas“ pristatymą. Bibliotekos renginių organizatorė Rūta Skorupskaitė pasidžiaugė susirinkusiais į šią nedidelę erdvę, pristatė rašytoją P. R. Liubertaitę, kaip nenuilstančią parašyti ir išleisti vis naują knygą, palinkėjo visiems maloniai praleisti kūrybinį vakarą.
Skelbiami vakaro dalyviai
Iš kur ta muzika many?/ Lelijos žiedas vandeny.../ Iš kur tas siausmas ir audra? Aistrų prigesusių žara.../ Iš kur tas aidas po lietaus?/ Iš tolių tolimų dangaus.../ Iš kur nuslydęs spindulys?/ Lelijos žiedu gal sušvis?/ – eilėraščiu „(Ne) klausimai“ iš 2018 m. P. R. Liubertaitės išleistos poezijos knygelės „Šešėlių blankumoj“ skaitovė Irena Plaušinaitytė, lyg muzikiniu fonu, praskaidrino vakaro renginį. Dar keletą eilėraščių skaitovė skyrė susirinkusiems iš poetės poezijos rinktinės „Žiežirba į žemę“, išleistos 2016 metais. Pati rašytoja paskaitė iš prozos rinktinės dalį įžanginio teksto, kaip ji pati įvardijo, – atsklandos: Čia mano jaunystės vieškelis... Pažįstu kiekvieną jo vingį, akmenį, duobelę, pakelės medį... Galėčiau pareiti užsimerkusi... į savo vaikystės ir jaunystės namus... Dabar jau tuščius, vėjo gairinamus ir šaltus, kur prie stalo stovi lazda, o ant suolo ilsisi mamos palaidinė... Atrodo, ji ką tik sėdėjo ir kažkur išėjo... visam laikui – į pabaigos pradžią, į Amžinąją Šviesą... į mūsų dar nepatirtą virsmą, keičiantį laiką ir vertybes... Išėjo abu, vienas paskui kitą – tarsi vienas kitą išsivedė... O viso vakaro metu ekrane besisukantys gimtinės vaizdai buvo knygos autorės nuolat komentuojami.
Suteikus žodį prozos rinktinės „(Ne) pradingęs namų jaukumas“ sudarytojui rašytojui Arvydui Geniui, jis priminė, kad jam, skirtingai negu P. R. Liubertaitei, neteko augti kaime, jo gimtasis miestelis Panemunis yra netoli Latvijos sienos, ir jis save vadina miestelio vaiku. Su P. R. Liubertaite jo kūrybinė draugystė prasidėjo prieš penkerius metus, 2014 m., pristatant jos poezijos knygą „Siuvinėjimas kryžiuku“. Pagyręs, kad poetės paskutinės dvi poezijos knygelės vis stipresnės, jis tada tarė keletą žodžių, o paskui jam gimė sumanymas sudaryti jos daugiau kaip keturiasdešimt metų rašytų eilėraščių rinktinę „Žiežirba į žemę“. Rašytojas parašė jai pratarmę.
Sudarant prozos rinktinę „(Ne) pradingęs namų jaukumas“, rašytojui buvo pateiktos dvi apysakos, 27 apsakymai, iš kurių 12 naujų, parašytų miesto tematika, tad jo žodžiais tariant, teko tarsi būnant šeimininkės bute perstumdyti baldus.
Prozos rinktinei kūriniai atrinkti iš penkių P. R. Liubertaitės išleistų knygelių. Rinktinė susideda iš keturių dalių ir prasideda miniatiūrų apysaka vaikystės tema „Nuotraukos atminčiai“, kuria rašytoja siekė atskleisti pokario Lietuvos kaimą per vienos šeimos, kuri nestojo į kolūkį, gyvenimą, parodyti, koks buvo sovietmetis. Toliau sudėti pasakojimai kaimo tematika. Tai kaimas, kuriame autorė gimė, augo, kurį geriausiai pažino, bet baigus vidurinę mokyklą, teko išeiti į savarankišką gyvenimą, tačiau nuolatinis gyvasis ryšys su kaimu išliko ir dabar dar nuolat į jį sugrįžtama. Autorė su didele meile prisimena tėvų namus, jų jaukumą, jų aplinką, jos tvarkymą, papročius, ritualus, iš kurių įsidėmėtinas duonos kepimas, jos skonis, sviesto mušimas, medaus kopinėjimas ir visi kiti darbai, santykiai su artimaisiais. Dažnai minimi žodžiai – kelias, namai, tėvai, vaikai, kapinės, kuriose laikui bėgant vis daugėja kapų, visa tai skaitytojo negali nejaudinti. Ypač pabrėžtinas tėvo vaidmuo šeimoje, nors ir mama, sesuo, broliai – visi svarbūs, netgi taip pat svarbūs gyvuliai – katė, šuo, karvė. Knygos sudarytojas A. Genys šią kultūrinę ir istorinę dalį pavadintų mažyte Lietuvos kaimo, gal ir miestelio papročių ir tradicijų enciklopedija.
Antra rinktinės dalis „Rekrūtas“ pasakoja apie močiutės brolį, vadintą seneliu. Jis dvidešimt metų tarnavo carinėje rusų kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, ir visa tai jam reikėjo iškentėti, ištverti, todėl liko vienišius, nesukūręs šeimos. Jisai sesers anūkui pasakodavo: Atsimink vaikeli, kad ne į savo kariuomenę eini, todėl ir rekrūtas. Mūsų valstybės nėra nėra! Iš žemėlapio jau ištrynė. Mes jau sovietais paversti... O sovietų valdžia gudri... Visam pasauliui sujaukė protą... Taip sujaukė, kad visi kaip musmirių apsiriję... Ką čia kalbėti, jau lietuviai greitai užmirš savo priedermę. Ir tų pasakojimų vaikams buvo ne vienas. Šioje dalyje yra jos stipriausi apsakymai: „Netoks“, „Vaikeli, tu mano...“, „Vargeta“.
Būtina pacituoti trečiosios rinktinės dalies apsakymo „Praregėjimas“ ištrauką, kuri tarsi rodo perėjimą į miestiškąjį gyvenimo etapą, ir atrodo kaip ryški priešprieša sovietmečiui: Ir netikėk, žmogau, Dievo galybe. Po ilgos sovietinės bedievystės ir ateizmo skleidžiamos bedvasybės lavinos tarsi atsivėrė akys, kad kažkas galingesnio ir kilnesnio, tvarkančio kiekvieno iš mūsų gyvenimą, stebintis kiekvieną žingsnį ir atvedantį ten, kur tau reikia būti lemtingą akimirką, yra Visatoje. Galbūt ir man tą rytą buvo suteikta galimybė iš naujo įsitikinti, kad pasaulį valdo dieviška mintis, ir nuo manęs visiškai niekas nepriklauso. Rodėsi, kad stoviu ant duobės krašto didžiulio kapo, kuris prasivers ir į jį sugrius bebaigiantis pūti pasaulis su visa bjaurastimi: melu, vagystėmis, žudymais ir visomis tomis blogybėmis, kurios labiausiai iškreipia žmogaus gyvenimą, padaro jį nenormalų ar net visai sugriauna. Mintys sukosi apie tą atgrasų purvą, kuris kasdien liejosi iš ekrano, spaudos puslapių, interneto svetainių. Viskas manyje tarsi apsivertė... gale gerklės tarsi nenuryjamas gumulas buvo užstrigęs susitvenkęs šleikštulys, kuris tarsi turėjo sprogti kaip votis ir išvalyti ne tik kūną, bet ir sielą nuo susikaupusios įtampos ir beprasmybės trūnėsių.
Prozos rinktinė užbaigiama apysaka „Šauksmas“. Knygos sudarytojas sako, kad tai pati stipriausia šių modernių laikų apysaka, rašyta 2004–2005 metais. Joje autorė pasakoja sukurtą istoriją, paremtą savo giminaičių išgyvenimais ir savo patirtais reginiais, vidury nakties ant kaimo kelio stebint kiaušinio formos raudonus šviesulius bei pasiklydus miške ir išgirdus jau anapusybėn išėjusios motinos perspėjantį balsą.
Renginio pabaigoje aktorė Gražina Urbonaitė labai išraiškingai perskaitė skaudų eilėraštį „Varpo verksmas“, pat taip pasidžiaugė nauja rašytojos knyga ir tarsi pratęsė renginį samprotavimais apie apsakymą „Vaikeli, tu mano...“, kuris jos manymu yra tikras šedevras, parašytas klasikine raudos forma ir pasidžiaugė jos poezija, kurią nuolat skaito, nes aktorei ji be galo sava ir artima.
Atgal
.jpg)
(1).png)
