Kultūra, menas
11.30. Gaivus meno gurkšnis tarptautinėje literatų, dailininkų, rašytojųgildijoje.
Juozas Elekšis
Dienos šviesą išvydo poezijos, prozos ir meno leidinys „Vingis 9“. Džiugina, kad tai, mano nuomone, brandžiausias kūrybos vaisius. Nors jame skelbiami daugiausia eilėraščiai, bet jie nuteikia labai pakiliai. Vien tai, kad čia galima pasiskaityti tokiųtalentingųkūrėjų- Romo Bernoto, Onutės Grybauskaitės – Kulbokienės, Birutės Silevičienės, Aušros Žigutytės – Aušrinės, Birutės Gaučienės, Liudmilos Intejevos, Alfredo Naktinio, Kazio Daniūno, Vandos Mikoliūnienės , Eugenijos Norvilienės , Bronės Martinos Sprindienės, Leopoldo Stanevičiaus, Onos Petraškaitės – Knezevičienės, Vladislavos Orszewska – Kursevičienės, Jono Laurinavičiaus posmus, verčia patogiau įsitaisyti prie stalo. Daugelio jųįvertinti esu nepajėgus, nors talentingojo Jono Laurinavičiau knygą „Mažeikiųeskizai“, prieš sėsdamas prie salo, perskaičiau antrą kartą. Nors abu dirbome Mažeikiuose turiu prisipažinti tiek medžiagos nesu sukaupęs Ką jau kalbėti apie vertinimus. Dalinai galiu vertinti tik lietuviškai rašančiųkūrybą. Pabandysiu keletą žodžiųtarti apie tuos nelietuviškai parašytus posmus kurie man sunkiausiai prieinami. Apie Kursevičienės talentą niekada nebus pasakyta per daug. Esu laimingas, kad ji pluoštą mano eilėraščiųišvertėįlenkųkalbą. Dalįjųišspausdinau ir platinau tose vietovėse kur naudojama ši kalba. Liudmila Olifson Cerenėparašėeilėraštįapie baltą ir juodą angelą. Jis priminėvaikystę, kai tėvas pasakodavo kaip jis Amerikoj, Niujorke dirbo didžiulėje metalo apdirbimo gamykloje ir labai susidraugavo su negru. Kartu nueidavo įjųbažnyčią. Ten angelai buvo juodi, o velniai tik balti...
Užkliuvo Ukrainos dukros Svetlanos Kločinskos eilėraštis apie gimtąjįkaimą. Kažkuriame Ukrainos, prie kalnųesančiame kaime, pirmą kartą pamačiau kokia graži gali būti kalnuose gyvulius gananti tamsaus gymio ukrainietė. Įjos basųkojųpirštelius taip įsižiūrėjau, kad ji pridengėpėdeles kažkokiu skudurėliu. Jos iš žabųs urestoje bakūžėje pirmą kartą išgirdau ir iki šiol prisimenu puikiąją ukrainiečiųdainą apie bandūrą. Atsisveikinant mūsųžvilgsniai be žodžiųbylojo – kodėl mums taip greit reikia išsiskirti .Negali nesujaudinti Lionės Bulaukienės medumi kvepianti ir vakarais liūdinti liepa. Kartu su Kaziu Daniūnu norėtųsi nors sapne susitikt savo pasiilgtą meilę, kartu su Liudmila Intejeva (Petkevičiūte) ir dainingaja Birute Gaučiene paklajot kažkur “anksčiau ir dabar‘, bet niekur nepabėgsi nuo Lietuvos gimtinės ilgesio. Niekur mintimis nuo jųnenutolsta talentingoji Onutė– Grybauskaitė Kulbokienė. Ji savo žodžiams sukūrėnet melodiją. Kartą ji apgailestavo, kad tos dainos nenubangavo tėviškės laukais ir kloniais. Gal ją patalpindamas įsavo dainųrinkinį, kiek prisidėsiu prie to bangavimo? Gal ji kartu nuskambės kartu su mano ir Alfredo Naktinio dainomis .
Birutė Silevičienė surado varlių karalystę Vičiūnuose. Ir kokia graži ta karalystė!
Manau niekas neįsižeis, jei ko nepaminėjau. Aplinkybės neleidžia pažvelgti plačiau. Su liga nepasigalinėsi...Negaliu prašokti nepastebėjęs jautriosios gražuolės Aušros Žygutytės (Aušrinės) jausmingųposmų. Ji, atrodo, be pagrindo kviečia įsimylėti ją be grimo. Tikrai, miela mergaite, Tau grimo nereikia. Jis tik sugadins. Kas gali bučiuoti nugrimuotą kūną. Kas gali mėginti taisyti tokią nuoširdžią Tavo kūrybą.?
Atgal
