VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

11.22.PAGERBTA SAVANORĖ KALBOS REDAKTORĖ

Dr. Antanas Balašaitis

Paskutinį spalio šeštadienį į Vilniaus mokytojų namus rinkosi aktyviausi tautotyros darbininkai Tėvynės pažinimo draugijos nariai paminėti savanorės kalbos redaktorės Leonardos Račkauskienės, pasivadinusios Linos Želvytės slapyvardžiu, gimimo 80-ąsias metines. Salėje ant stalelio greta prisiminimų knygos „Lina tarp Žemės ir Dangaus“ ir gedulą primenanti baltų chrizantemų puokštė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją ir redaktorę negailestingas insultas vasario 12-ąją pasiuntė į amžinybę.

dr. Antanas Balašaitis

                      Renginys pradėtas „Lietuvos“ ansamblio buvusios dainininkės Irenos Bražėnaitės giesme „Išrink man Jėzau kelią“ ir žurnalistės tautotyrininkės Irenos Vyšniauskaitės – Šuminienės eilėraščiu skirtu Leonardai. Renginio vedėjos etnologės Gražinos Kadžytės pakviestas sūnėnas Kęstutis Mikalajūnas papasakojo apie Leonardos vaikystę ir kelią į mokslą. Mirus mokytojai, aštuonmetė našlaitė lankė Skripėtiškių pradinę mokyklą, mokėsi Želvos vidurinėje. Baigusi septynias klases, išvyko į Vilnių pas dėdę Juozą Šlaitą. Čia baigė mašininkių kursus ir dirbdama mokėsi vakarinėje mokykloje. 1960 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Ir čia teko mokytojos darbą derinti su studijomis. 1967 m. jas baigusi, tęsė darbą Kauno vidurinėse mokyklose, o nuo 1972 m. Vilniaus mokyklose.

                      Lituanistė mokytoja Leonarda, pritardama savo vyro istoriko Kazio Račkausko pasirinktai patriotinei tautotyros veiklai, visą laisvalaikį skyrė šiam tikslui rengiamų leidinių kalbos redagavimui. Ir tai darė be jokio atlygio, iš pradžių net nepaminima. Savanoriška redaktorės tarnystė prasidėjo, kai Sąjūdžio metais istorinės ir kultūrinės atminties žadintojas dr. K. Račkauskas išsirūpino leisti tėvynės pažinimo entuziastams skirtą mėnraštį „Gimtinė“, ėjusį du dešimtmečius (1989-2009). Šio laikraščio straipsnius Leonarda ne vien redagavo, bet ir korektūras skaitė.

Knygos „Lina tarp Žemės ir Dangaus“ viršelis

                      Dėl lėšų stygiaus sustojus „Gimtinei“, Tėvynės pažinimo draugijos vadovas dr. K. Račkauskas pradėjo rengti „Tautotyros metraštį“. Jis įvardijamas kaip gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. Iki 2016 m. išleisti šeši tomai. Gaila, kad šio tautotyros leidinio rengimas nutrūko. Ar tai nėra vadovų nereglamentuotos kaitos ir krizės pasekmė? Pirmuose dvejuose tomuose atsirado ir paminėjimas kalbos redaktorė Lina Želvytė. Tolesnius tomus redagavo enciklopedininkas Jonas Varnauskas.

                      Iš savanorės redaktorės atminimui skirtos knygos straipsnių autorių Leonardos asmenybę visapusiškai apibūdino pedagogė buvusi laisvės kovų dalyvė publicistė Izabelė Skliutaitė – Navarackienė. Straipsnyje „Tylios lituanistės savanorės pasiaukojimas“ ji rašo: „Tai viena uoliausių tautotyros savanorių, kilnios sielos žmogus. Redaguodama tautotyros  savanorių leidinius ji padėjo skaitytojams suvokti žmogiškąją gyvenimo prasmę, nutiesti tiltus tarp žmonių, neleido sugniužti visuomenės sąmonei, prarasti ryšį su savo šaknimis ir praeitimi.“

                      Kita lituanistė mokytoja Ona Alesiūtė – Bleizgienė savanorės redaktorės darbą palygino su Angelu sargu ir jos pasiaukojimui ir darbų įprasminimui paskyrė eilėraštį:  Žydi mėlynas linas tik kartą/ Ir tik kartą šioj žemėj gyvena žmogus./ Lieka durys jo būsto atvertos/ O už jų palikimas brangus. Savo mokytoja ir drauge Leonardą vadina  jaunesnė kolegė dabar jau metodininkė Vladislava Savarauskienė,

du dešimtmečius dirbusios kartu Vilniaus 6-ojoje profesinėje technikos mokykloje.

                      Istorikė dr. Nastazija Kairiūkštytė Leonardos ir Kazio Račkauskų veiklą straipsnyje palygino su darniu duetu, nusipelniusiu lietuvių kultūrai (reikia pridėti ir tautaiužaugino, išmokslino sūnus Šarūną ir Giedrių). Mokslininkė rašo: „1989-2018 m. Tėvynės pažinimo draugija ir Tėviškės paramos fondas ne tik skelbė ir gana vaisingai įgyvendino daug mokslui ir kultūrai reikšmingų pažintinių projektų, ilgalaikių programų. Paveldo žinių kaupimo vajus garsino, viešino ir skatino ne rečiau kaip kartą ketvirtį muziejuose, bibliotekose rengiamos konferencijos, parodos, minėjimai, šventės, naujų knygų sutiktuvės.“ Kaunietė poetė publicistė Saulutė Genovaitė Markauskaitė – dažna renginių dalyvė,  prisiminusi malonų bendravimą kaip dovaną, rašo: „Kiekvienas - išeidamas į amžinybę – išsineša dalį savęs ir mūsų“ ir apgailestauja, kad pastaruoju metu renginių mažėja.

                      Prisiminimų knygos sudarytojas dr. K. Račkauskas pateikė Linos Želvytės redaguotų leidinių sąrašą: V.Steponavičiaus „Gyvenimo keliu“ (2006), J. Jankauskienės „Pedagofinės akvarelės“ (2007), E. Mažeikienės „Tučiai – Žemaitijos kertelė“ (2010), S. Šimkutės „Močiutės turtai“ (2009). Didžiausi kūriniai Draugijos vadovo dr. K. Račkausko: „Paparčių šviesos židinys“ (2010), „Čižiūnų židinio šviesa“ (2014), „Europoje su savo kraičiu“ (2015), „Nepriklausomos Lietuvos mokytojai“ (2018). Susumavęs, kad Linos suredaguota per 620 spaudos lankų, vadovas rašinį baigia klausimu: „Kiek tokiam akių ir proto darbui savo jėgų ir sveikatos savanorė Lina paaukojo per tris dešimtmečius? Nedaug kas iš mūsų visa tai pastebėjo, suvokė, įvertino. Visą šį neįkainojamą darbą Ji dirbo stropiai, pasišventusiai, be atlygio.“

                      Tad nuoširdūs kolegų prisiminimai knygoje „Lina tarp Žemės ir Dangaus“ tegul būna Jai  nors ir pavėluotas moralinis atlygis.

 

                                                                                                        

 

Atgal