VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

11.22. Apie tai, kas brangiausia (1)

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Stokojama dėmesio

Galima tik pasidžiaugti, kad laikas nuo laiko televizijoje, spaudoje skiriama truputėliuką daugėliau laiko valstybinei kalbai, jos viešam vartojimui; pavyzdžiui, paaiškinama kokia vieno ar kito žodžio reikšmė ir kokiu žodžiu netinkamąjį reikėtų keisti ir pan., kas daro, anot lietuvių kalbos dideliausios žinovės, vienos televizijos laidos vedėjo pašnekovės, gėdą lietuvių kalbos mokovams ir kt. Net Klausimėlis neliko abejingas lietuvių kalbai ir domėjosi respondentų valstybinės kalbos supratimu, jo svarba.

Pirmiausia turime nuoširdžiai prisipažinti, kad tų laidų, straipsnių ir pan. tikrai mažai, jų nepakanka, o dabartiniu globalizacijos laikotarpiu jų labai stokojama. Prisiminė mokslininkės straipsnis, išspausdintas „Lietuvos aide“, kad ne kiekvienas lituanistas išmano lietuvių kalbos reikalus. Kaip rodo gyvenimas – tai jau tikrai! Tai kaip galima nekreipti dėmesio gimtajai lietuvių kalbai?!

Pradžioje imkime, mūsų supratimu, paprasčiausius dalykus. Mūsų tėvai, nekalbant jau apie senelius, žinojo ką mylėti ir nekalbėjo, kaip dabar reklamuojama ir sakoma: mylimiausias valgis, mylimiausia kortelė, mylimiausi batai... Gal todėl jau pamirštame, kad yra mylimiausi tėvai, mylimiausia žmona, mylimiausi vaikai, vaikaičiai...

Anksčiau paprastai kokį nors naujumą ir pan. buvo įvardijama kaip tam tikrą bandymą, išbandymą ir pan. O dabar tik iššūkis ir iššūkis po iššūkio, tik iššūkiai ir ne kitaip! Net žmonos pataisytas kelnių užtrauktukas sulaukė iššūkio! O kaipgi, jeigu iš visų viešų ir nelabai viešų įstaigų pakampių, visų partinių pašalių ir neišmanėlių patvorių bei šiaip jau iš neperprasčiausių kalbos žinovų, sklinda ir graso akiplėšos iššūkiai. Na, jeigu tai vieną kitą kartą paminėta, būtų tikrai suprantama, bet kai nebevartojami panašios reikšmės kiti lietuviški žodžiai, o masiškai įsikandama vieno...

Įspūdinga skaityti, kaip vienas portugalas futbolininkas lietuviams atvežė keletą iššūkių, nuo jo neatsiliko komandos draugai, ir jie atsitempė daugybę iššūkių! Na, žinote, atrodo nebe futbolininkų komanda, o kažkokių šūkaliotojų kompanija!

Liūdna girdėti kai nepagalvojus net paprasčiausiuose atvejuose  po keičiamas . Mūsų tėvai dar taip nekalbėjo, kaip kalba jaunesni lietuvių kalbos vartotojai: paskambinsiu trijų valandų, atvyksiu mėnesio, dešimties minučių baigsis paskaita... Bet: užu jūrų marių, už aukštų kalnų. Už būdos matau šunį, pasiruošusį įkąsti lietuvių kalbai ir pan.

Paradoksas: senjorai klausėsi gyvos jiems patikusio ansamblio muzikos. Po kurio laiko skambėjo ta pati muzika, bet jau nebebuvo garsinimo, kad ji gyva. Senjorai labai nusiminė, jog, matyt, kraupioje avarijoje žuvo visi jų mėgstami atlikėjai. Nuogąstavimai su nusiminimu praėjo, kai pamatė juos gyvus! Kam gi reikia taip begėdiškai gąsdinti!

Buvo ir yra transliacijų su žyma gyvai. Kai kurie transliuotojai susiprotėjo ir rado, kuo pakeisti netinkantį žodį. Pavyzdžiui, tiesiogiai! Kiti dar nesuranda, gal neieško. O gal ir nereikia: bus sukurta nauja kalba ir lietuviai Lietuvoje lietuviškai nebesusikalbės. Atsiras naujų darbo vietų nes reikės vertėjų iš senosios lietuvių kalbos verčiančių į naująją, moderniąją lietuvių kalbą.

Taip tai taip, bet kol taip dar nėra, o iš situacijos būtina išpešti naudą (tokia laikmečio ypatybė!), visgi galime kai ko pasimokyti, pavyzdžiui, iš sporto komentatorių:  kumštynėse smūgius suvalgė, sugėrė slovakas! Matyt, buvo labai išalkęs. Išleiskime į ringą mūsų sportininkus alkanus, jie ten ir nemokamai pavalgys, ir pergalių prisirinks.

Anot klaipėdiškės doc. dr. Lidijos Šabajevaitės, visą gyvenimą dirbusios ir dirbančios Vilniaus universitete su jaunimu iš visos Lietuvos: anksčiau lietuvių kalbą gelbėjo kaimas, o dabar, jeigu padėtis nesikeis, kaimas nebepagelbės.

Istorijos skersvėjuose

Iš kalbų istorijos žinome, kaip prancūzai nuo anglicizmų gynė ir gina gimtąją prancūzų kalbą. Kai kurie mūsų kalbos specialistai teigia, jog grėsmių gimtajai lietuvių kalbai nematantys, nes jų nėra ir nėra ko čia nerimauti. Na, jeigu nemato, tai dar nereiškia, kad nėra. Kai kurios lietuvių kalbą ginančios normos pavadintos gėda! Kandesnį liežuvį turintys pašiepia: suprantama, kam beginti lietuvių kalbą, kai ji jau surusinta! Viena Klausimėlio respondentė taip ir pasakė, kiti, kitom progom, iš jų ir kai kurie lituanistai, buvo atsargesni: daugiau ar mažiau surusinta, sulenkinta...

Atlikau nedidelį tyrimą. Respondentai vieningai patvirtino: lietuvių kalbai pavojus yra realus (realus pavojus ir iš išorės, ir iš vidaus!), todėl juos stebino viešoje erdvėje menkas dėmesys lietuvių kalbai. Neturiu galvoje panašių dalykų, kaip vieno kalbininko pasiūlymas: naminukę vadinkime samagonu ir gyventojai nebegersią. Aš, kaip pilnesnės kompleksijos senjoras, siūlau grietinę vadinti smetona, tai jos net su bulviniais blynais nebevalgysime ir išspręsime pilnėjimo problemą.

Lietuvių kalba, kaip ir ja kalbantis žmogus, prašosi atidumo, nuoširdumo. Ir išmanymo. Globalizuojamiems ne lituanistams lengva suklysti, bet ką daryti, jeigu lituanistai, matyt, labai užsiėmę.

Kad nuomonių spektras būtų įvairesnis ir apimtų skirtingas šalies vietas, kreipiausi į Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Visagine gyvenančius ar gyvenusius keturis mokslų daktarus, docentus (ne kalbininkus), keturis bendrojo lavinimo įstaigų vadovus, keturis kultūros įstaigų vadovus bei dar su pagalbininkais dėstytojais, mokslų daktarais, kreipėmės į nemažą skaičių respondentų – bendrinės lietuvių kalbos jaunus vartotojus, paprašę išsakyti savo nuomonę į televizijos laidose, salėse girdimus kai kuriuos, pasakykime, gimtosios kalbinius subtilumus.

Apibendrinus apklausos rezultatus, pasirodė nebeaktualu rašyti apie kokią nors nuomonių įvairovę, nes jos nebuvo, visų respondentų nuomonės buvo panašios, tik gal kitaip išsakytos, kitokiais žodžiais nusakytos.

Atrodo, kiekviena kalba daugiau ar mažiau patyrė kaimynių įtaką. Ne išimtis ir lietuvių kalba. Kalbos formavimuisi, egzistencijai itin žalingi buvo po antrojo Abiejų tautų respublikos padalijimo Rusijos okupacijos šimtmečiai.

Kraštas daug kartų dalytas į įvairius administracinius vienetus. Po Lietuvos valstybės žlugimo ir padalinimo, dalis jo priklausė Vilniaus, o kita dalis – Kauno gubernijoms ir t. t.

Sakysim, XIX a. kraštą skaudžiai palietė Europą krėtusieji neramumai: 1812 m. per jį traukė Berklajaus de Tolio kariuomenė, žygiavo Miurato vadovaujami prancūzų daliniai ir kt.

Krašte ryškiai reiškėsi kovos už laisvę siekiai. Gyventojai  aktyviai dalyvavo 1831 m. ir 1836 m. vykusiuose sukilimuose ir kt. Pagaliau Nepriklausomybė ir žiauriai polonizuojamas lenkų atplėštas Vilniaus kraštas, vokiečių, sovietų okupacijos. Nors ir skirtingos, bet vienodai žiaurios okupacijos.

Su motinos pienu mes įgauname laisvės ir gimtosios kalbos suvokimą, kurį saugojome, saugojame ir giname.

Laikmečio suagresyvintų invazinių žodžių priviso lyg gripo bacilų orams atšalus. Dabar tenka girdėti: ką padarysi, mūsų protėviai taip kalbėjo. Na, kaip kalbėjo mūsų protėviai Mindaugo, Algirdo, Vytauto, juo labiau ankstesniais laikais, bent kol kas sunku pasakyti. Iš vėlesnių laikų turime daugiau žinių. Šiurpą kelia lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis ir kt. Kirilicai lietuviai atsispyrė. O dėl kalboje likusių atskirų slaviškų žodžių ir atsirandančių naujų – nereikia sureikšminti, to glupstvo, tak, razumeš?

Tai ko čia stebėtis slavizmais lietuvių kalboje. Slaviški žodžiai, dalelė mūsų istorijos ir jie  patys savaime nepranyks grublėtame lietuvių gyvenime. Mes, šio krašto žmonės, turime suprasti ką vartojame, o ko nevertėtų daryti.

Atgal