Kultūra, menas
11.22.K.K.Šiaulyčio akvarelių paroda Druskininkuose
Druskininkuose, naujoje ekspozicijų erdvėje „Menų kalvė“ atidaryta mūsų laikraščio redkolegijos nario dailininko K.K.Šiaulyčio akvarelių paroda „Druskininkų impresijos – Ratnyčios tėkmė“.
Dailininkas Kęstutis K.Šiaulytis „Menų kalvėje“
Parodoje autorius eksponuoja 2004-2019 metais Druskininkuose atsiradusias akvareles bei pluoštą kurortinio gyvenimo škicų. Į K. K. Šiaulyčio akvarelių ekspozicijos atidarymą susirinko daugybė jo kūrybos gerbėjų: Druskininkų garbės piliečiai Adelbertas Nedzelskis ir Antanas Česnulis, menininkai, menui neabejingi druskininkiečiai. Parodos autorių pasveikino Druskininkų savivaldybės mero pavaduotojas Linas Urmanavičius. Paroda veiks iki šių metų gruodžio 20 dienos.
Publikuojame menotyrininko Alberto Vaidilos straipsnį palydintį K.K.Šiaulyčio parodą, bei paties autoriaus mintis apie savo akvarelinę kūrybą.
Apie parodos autoriaus kūrybą
Kęstutis K. Šiaulytis (g. 1953 05 15 Skaudvilėje, Tauragės raj.) – Lietuvos žurnalistų ir Lietuvos dailininkų sąjungų narys. Vis tik bene geriausiai žinomas kaip spaudos dailininkas, karikatūristas, daug metų sėkmingai dirbęs populiaraus humoro žurnalo ‚,Šluota“ dailininku, redaktoriaus pavaduotoju, aktyviai bendradarbiavęs kituose šalies žurnaluose ir laikraščiuose.Iš tikrųjų K.K. Šiaulytis Lietuvos dailės padangėje – ryški kūrybinė asmenybė besireiškianti įvairiose meno srityse (akvarelės, iliustracijos, spaudos dizainas, meninė fotografija, humorografija, škicai, karikatūros, komiksai ir kt.). Dalyvavo daugelyje šalies, taip pat tarptautinių grafikos ir karikatūrų parodų, pelnė prestižinių apdovanojimų.
Druskininkų „Menų kalvės“ vadovė Ingrida Griniūtė pristato dailininką publikai
“Menų kalvės” ekspozicijų salėje
Kūrybinių darbų gausoje K.K.Šiaulyčio akvarelei tenka ypatinga vieta. Manau, kad dailininkas akvarelę pamėgo pirmiausia todėl, kad jos išskirtinis bruožas – skaidrumas, spalvos ir grafiniai efektai ar jų darna padeda dailininkui geriau atskleisti savo meninę prigimtį, poetinį gamtos suvokimą, pajusti jos metafizinio skambėjimo niuansus. Kitas, sakyčiau, šiaulytiškas akvarelių ypatumas – autoriaus pastangos susieti ją su krašto pažinimu ir žurnalistine veikla. Autorių išgarsinęs akvarelių ciklas „Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių“ ne tik puošia dažną laikraščio „Lietuvos aidas“ numerį sostinės gamtos, architektūros vaizdais, bet ir kartu publikuojamais tekstais – esė, kuriose įvairiapusiškai nušviečiama pasirinkto objekto istorija, unikalumas, estetinis patrauklumas. Beje, ne tik minėtas ciklas, bet ir kiti – Aukštaitijos, Žemaitijos krašto peizažai spaudoje taip pat yra lydimi publicistinių esė. Ne išimtis ir ciklas „Druskininkų impresijos“. Spaudoje šie kūriniai į skaitytoją, žiūrovą prabyla ne tik vaizdo, bet ir rašto ženklais, praplėsdami kraštovaizdžio suvokimo ribas retrospektyvinėje erdvėje. Tiesa, šįkart druskininkiečiai ir miesto svečiai turi galimybę susipažinti su darbų originalais ir įvertinti darbus remiantis savo patirtimi.
Druskonio ežero fontanas rudens saulėje
Paminklas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose. Skulptorius V.Vildžiūnas
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios bokštas
Lenktasis tiltas ties Ratnyčios ir Nemuno santaka
Šokanti pušis prie Druskonio ežero
Ratnyčios ruduo. Ties Lenktuoju tiltu
Kuo Druskininkų mieste surengtos parodos darbai skiriasi nuo kitų Kęstučio akvarelės parodų? Į šį klausimą atsako pats dailininkas, parodos pavadinime nurodydamas, kad šios akvarelės – Druskininkų impresijos. Tuo pabrėžiama, kad jose daugiau subjektyvumo, emocinio užtaiso, o tuo pačiu ir šviesaus jausmo nuostabiam Druskininkų kraštui.
Albertas Vaidila, menotyrininkas
Mano akvarelės
Mano imaginacinės akvarelės – realių reginių, peizažų, meninė interpretacija, tarsi tikrovės matymo, apmąstymo, pajautos deklaracija. Asmeninė aplinkos stebėjimo patirtis išreikšta plastikoje bei žodžiu (laikraščiuose publikuoju kelionėse sukurtas akvareles ir esė), plėtotoja realybės ribas, atskleidžia meninės kūrybos ir kasdienybės vienovę, formuoja savitą aptariamos erdvės įvaizdį. Tokių mano kūrinių stebėtojai bei vertintojai, vaizduojamuose konkrečiuose, atpažįstamuose kraštovaizdžiuose atranda savo matymo šviesą. Dailininko įžvalgų monologas – virsta dialogu, kuris perauga į supratimą, vizualinę darną, pripažinimą.
Imaginacines akvareles kuriu plenere, betarpiškai stebėdamas pasirinktą motyvą, tad ir visa aplinka dalyvauja šiame tvėrybos procese – vėjas į akvarelės lakštą pažeria žiedadulkių, debesys – lietaus daugtaškių, netikėtai, vos ne į dažų dėžę įsliuogusio žalčio žvilgsnis sukausto ranką, tad ji – pakeičia teptuko mostą. Vietovės energetika, genius loci įtaiga, kaip ir paukščių, vabzdžių žaismingi koncertai, pažadina kūrybinę intuiciją. Betgi, visada esi priklausomas nuo saulės, jei ji dosniai žeria spindulius – tai tik spėk teptuku glostyti popierių, jei dangus apsiniaukė, jei saulė vakarop, ar kyla rūkas, akvarelės radimasis visiškai kitoks. Siekdamas autentikos, peizažus tapau tik su toje vietovėje pasemtu vandeniu. Sakoma, vanduo turi atmintį – žinoma, mes to, kaip ir iš žemės gelmių sklindančių impulsų, telūrinių galių nematome, tačiau, esu įsitikinęs – pleneruose sukurtose akvarelėse visa kas įsismelkia.
Kęstutis K.Šiaulytis
Atgal
