VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

11.13. SKAITAU JONĄ STRIELKŪNĄ II

Jonas Staliulionis

Rašytojas Romualdas Granauskas ir poetas  Jonas Strielkūnas buvo neišskiriami draugai. Dažnai susėsdavo tai prie šaškių lentos, tai prie butelio, tai... Po tokių pasisedėjimų vienam gimdavo eilėraštis, kitam – eseistikos vaizdelis. Iš anų tolimų studentiškos bohemos laikų, kai ir aš vaikštinėdavau po Vilnių, atplaukia Jono posmelis, sudėtas geriausiam draugui:

            Akmenys nuo kalno darda,

            Šaukdami atmintinai,

            Tą raudoną girių vardą,

            Kur parašė putinai.

            Kliedėti Jono Strielkūno eilėraščiais pradėjau 1966 metų rudenį, kelis kartus perskaitęs „Raudonus Šermukšnius“, ir atmintinai išmokęs ne vieną posmelį:

            Tai čia rūdija dar nežinomų

            Lig šiol sukilėlių kardai.

            Tai čia kadaise pavadino mus

            Tais – kartą duodamais – vardais.

            Iš raudonais viršeliais knygutės pasikandau ne vieną eilėraštį, bet dažniausiai ant galo liežuvio sukosi:

            Ir ant dangaus to pasirašom

            Įsimylėjusiom akim,

            Kad mes neleisim šito krašto

            Pavergt, parduoti ar atimt.

            Šį posmelį deklamuodavau ir leisdamasis nuo kalno į universitetą, ir eidamas pro centrinį knygyną, mat jame ir nusipirkau 1966 metų „Pirmąją knygą“, ir lipdamas laiptais į savo 133 kambarį „Tauro „ bendrabutyje ir...

            Eilės buvo tokios mielos ir artimos mano dvasiai, kad galėjau pasirašyti po kiekvienu posmeliu, po kiekviena eilute. O meilė Jono poezijai mane atsivijo iš Buriatijos pasienyje prisiglaudusio Kiachtos miestelio su dar carų laikais statytomis raudonų plytų kareivinėmis. Beje, tose kareivinėse, netilpusi į dembelską lagaminą, liko rekrūtuose sukaupta lietuviškų knygų, žurnalų, laikraščių biblioteka.  

            Tais niūriais sovietiniais laikais abudu draugai, susitikę prospekte, pervadintame „didžiojo“ revoliucijos vado vardu, dažniausiai tapdavo dešiniaisiais ir iš įsitikinimų, ir dėl kitko. Mat rašančiuosius tada, kaip beje ir dabar, dažnai kamuodavo troškulys. Dešinėje, Totorių gatvėje, buvo daržovių parduotuvė, o joje pilstė sausą vyną. Tai kaipgi neužsuksi? Būdavo, suskaičiavęs savo menką pinigą, papili ant prekystalio, ir išgirsti kaip čiurkšteli stiklinėn atgaivos rūgštelė. Juk sausu gomuriu bus nepatogu kalbėtis ir su dvasios broliais, kurių tada dar daug vaikštinėjo po Vilnių– tai Vidas, Petras, Rimas, Vytas , Levas ir ...

            Ir iš vėlesnės knygelės širdį užgauna Romualdui didikuoto eilėraščio posmelis:

            Kai po visų džiaugsmingų vaišių,

            Rūkuojant vieškeliams baltiems,

            Mes šitaip eisim ir išeisim,

            Palikę muziką kitiems.

            Poetas nepasakė „kurgi jie, šitaip eis ir išeis“. Bet ir taip aišku, ogi ten, iš kur niekas negrįžta.

            O po Pauliaus Širvio mirties visą Lietuvą pakerėjo J. Strielkūno eilės „Kurgi tu, poete, išėjai?“. Žmonės, net niekada neskaitę poezijos ir ja nesidomėję, išmoko atmintinai vieną, kitą posmelį ir dažnai draugų būrelyje padeklamuodavo. Prisimenu, kai 1982 metų vasarą, atvažiavęs į Vilnių, atsitiktinai sutikau universiteto laikų draugą Rimantą Vanagą. Pokalbį tęsėme prie alaus bokalo. Gurkšnojome, braidėm po studentiškas pievas, o nuo kampinio, alum aplaistyto stalelio kažkas pradėjo deklamuoti Joną Strielkūną:

            Kam tu mus, bičiuli, palikai,

            Pasiėmęs savo meilę taurią?

            Kam susėdę užstalėj draugai

            Tavo vietoj stato tuščią taurę?

            Be žodžių susižvalgėme su Rimantu. Bet žodžių ir nereikėjo ir taip buvo aišku, kokią begalinę meilę Širviui puoselėja žmonės. Tai ir yra pats geriausias poeto įvertinimas.

            Aš pirmą kartą neakivaizdžiai susipažinau su P. Širviu 1953 metų rudenį per bulvių kasimo talką tėvų sodyboje Nemaitonyse. Tada visiems labai patiko negirdėta daina apie mergaitę iš tolimo sodžiaus. Niekas nežinojo tos dainos autoriaus. Nežinojo ir dainavusios merginos, kurias atsivežė netekėjusi mamos sesuo Broncė net nuo Jiezno. Bet autorius tada niekam ir nerūpėjo. Svarbiausia, kad daina gražiai skambėjo, jaudino tai ir klausėsi, ir stengėsi nors kelias eilutes įsiminti. O poetą, sukūrusį tuos jaudinančius posmus, žinojo gal tik Panemunėlio gimnazistės, išvogusios P, Širvio laišką, rašytą Alpūnei. Merginos pritaikė melodiją ir dainą paleido per Lietuvą.

            Romanso žodžiai keliavo iš vienos merginos dainų sąsiuvinio į kitos ir pasiekė atokiausius kampelius.

            Skaitydamas Jono Strielkūno eilėraščių rinkinį „Ligi dvylikos“, įsigeidžiau Viktorijos Daujotytės knygos „Gyvenimas prie turgaus“. Mat buvau skaitęs gal dešimt Viktorijos knygų ir visos patiko. Tai ir apie savo mėgstamiausią poetą tikėjausi malonaus pasiskaitymo Beje, ir pats kažkada ką nors galvojau parašyti.

            Žiūrėdamas pro langą į padūmavusius Dzukijos pušynus, užsisvajojau ir net nepajutau, kaip pradėjau šnabždėti:

            Šalti rūkai iš balų pasikėlė,

            Į tamsą grimzta murzini Seinai.

            Ir vyskupas pauosto sausą gėlę,

            Kuri tėvyne nekvepia seniai.

 

            Iš gimto krašto šiaurės vėjas pučia

            Vaidenasi ir aš keliu tuo pareinąs...

            Ar dar dainuoja seserys Kairiūčios

            Bedalio brolio Klemenso dainas.

 

            Ar ąžuolai kalnely tebeošia?

            Ar piemenys dar sėdi prie ugnies?

            Tėvyne, tu neatstumi net luošo,

            Gal neatstumsi klystančio manęs.

            Tyliai pats sau pakuždu antrą, trečią kartą eilėraštį apie „Šilelio“ autorių, o iš to paties premijuoto rinkinio „Varpo kėlimas“ pasibeldžia dar  vienas posmelis:

            Nematomas ošimas žalio klevo –

            O gal už kampo kužda statula,

            Kad kažkada šitais krantais žingsniavo

            Mickevičius su savo Marile.

            Kartojau šias mielas eilutes ir prisiminiau 1966 metų rudenį, kai, vos grįžęs iš rekrūtų, Pilies skersgatvyje ieškojau lotynų kalbos paskaitai skirtos auditorijos ir išvydau atminimo lentą mūsų garsiam poetui ir svetima kalba užrašytą tekstą: „ Tut mieškal Adam Mickevič“. Ir susimąsčiau.

            Vilniuje, išlipęs iš traukinio, pėsčias atkulniavau iki „Lietuvos“ kino teatro ir artimiausiame knygyne nusipirkau „Gyvenimą prie turgaus“. Eidamas Trakų gatve, prisiminiau, kaip prieš pusę amžiaus šitais šaligatviais skubėdavau į universitetą. O kai būdavau „turtingas“ po stipendijos ar po viešnagės tėvų sodyboje, užeidavau sočiai pavalgyti.

            Susiruošęs namo, įlipau į Varėnos traukinį, atsisėdau prie lango, atsiverčiau Viktorijos Daujotytės knygą ir... Ne, skaityti dabar nepradėsiu, skaitysiu susikaupęs namuose, kad pajusčiau skaitymo malonumą. Dabar tik pavartysiu. Perverčiau kelis puslapius ir užkliuvau už Romualdo Granausko: „ Jis, Jonas Strielkūnas, yra man pats gražiausias poetas, laikau susidėjęs prie lovos jo kokias septynias knygas. Kiek sykių esu pagalvojęs – imsiu iš kurio nors eilėraščio ir parašysiu romaną...“. Beje, man irgi Jonas pats mėgstamiausias ir mieliausias poetas. Anakart savo bibliotekoje susiradau visas jo originalias knygas. Suskaičiavau – dešimt. Netrūksta nė vienos. Mat labai kruopščiai jas komplektavau. Atsigulęs į lovą, paimu kurią nors, garsiai skaitau ir jaučiu malonų jaudulį visai kaip vaikystėje prie žibalinės lempos skaitant Maironį.

            Traukinys lekia, dunda. Jau pravažiavom Rūdiškes. Žvelgiu pro vagono langą į šalnų pakąstus berželius. Žiūriu ir negaliu atitraukti akių. Gęstančios saulės atšvaituose jie man primena auksinius Levitano rudenius... ir net nepajuntu kaip pradedu deklamuoti:

            Ir man ta saulė nusileido –

            Liūdna sušaudyta karuos,

            Ir aš verkiau prie tavo veido

            Raudono kraujo ežeruos.

 

            Ir aš kenčiau, ir aš mylėjau

            Su tom žarom, su tais beržais

            Ir tavo širdį užkalbėjau –

Kad jos jau niekas nesužeis.

 

Ir aš mačiau, kaip paukščiai skrido,

Lingavo rytmetin laivai.

Ir negaliu pamirštyti ryto,

kurį per naktį sapnavau.

            Pašnabždu vieną, kitą kartą, bet neprisimenu nei knygos pavadinimo, nei eilėraščio vardo. Tai kamgi jo reikėjo?. Bet jei vėjas atpūtė į galvą, matyt, reikėjo. Pažvelgiu pro langą į padūmavusios Dzūkijos pušynų pakėles. Ir iš partizaninio karo laikų atplaukia nuo šūvių apkurtusios Švenčiaus pakrantės. Tada aš, Vaitkūnų pradžios mokyklos trečiokas, prie ežero ganydavau karves. Dažnai gyvulius atgindavo ir Paliokų Onutė. Dviese būdavo linksmiau ir smagiau. Mat mano piemenavimo draugė gražiai dainuodavo ir pindavo dailius vainikus iš rugegėlių, iš pienių, iš baltųjų dobiliukų, iš... Bet, kai partizanuose žuvo jos brolis Stasys, mergaitė apsimurkšlojo, dažnai nuo blakstienos papteldavo ašara. Atginusi karves, Onutė užsikeperinėdavo ant aukšto, apsamanojusio akmens ir užtraukdavo graudžią partizanų dainą:

            Man uždrausta prie jo prieiti,

            Nušluostyt kraują nuo kaktos

            Ir paskutinį kartą prisiglausti

            Prie širdies mylinčios karštos.

            Bet, net nebaigusi posmelio, apsipildavo ašaromis. Aš atsisėsdavau šalia, apgaubdavau sulopytu piemens švarkeliu, marškinių rankove šluostydavau ašaras ir guosdavau. Bet mergaitė tik dar labiau įsisriūbaudavo, kukčiodavo, o aš nežinodavau nei ką sakyti, nei ką daryti.

            Po dešimties metų mane išvežė į rekrūtus Užbaikalėn, kur kadaise buvo nutremta ir partizano šeima. Prisimenu ir atsiųstą nuo Baikalo krantų cheminiu pieštuku rašytą laišką, kurį, pareidamas iš mokyklos, ir parnešiau tėvams. Pro mūsų kareivinių, stovėjusių pačiame Buriatijos sostinės Ulan-Udės pakraštyje, langą matėsi gražus Selengos vingis ir snieguotos kalnų viršūnės. Tas apšarmojęs atšiauraus krašto grožis persipynė su  mano piemenavimo vasara Švenčiaus ežero pakrantėse ir „pasirašė“ eilėraštis:

            Buvo vasara, saulė ir smilgos,

            ir takelis, paklydęs rugiuos,

            tik blakstienas tau ašaros vilgė

            ir tavęs nemokėjau paguost.

            Žinią apie mano dvasiai artimiausio Jono Strielkūno netektį išgirdau vieną 2010 metų gegužės rytą. Priskaldęs kelis glėbelius malkų, atsisėdau Barčių sodo  pavėsinėje ir atmintinai mokiausi „Kvepia sodai“.

           

            Kvepia sodai paskutinį kartą

            Kvepia sodai vystančiais žiedais,

Ir atrodo, kad medžius jau kerta

Vyrai neįžiūrimais veidais.

Garsiai perskaičiau pirmą posmelį, ir sučirškė telefonas. Išgirdau žmonos balsą:

–Jonai, ar girdėjai, mirė Strielkūnas. Liūdna žinia dilgtelėjo širdin, šiurpuliukais nubėgo per nugarą...

Tą liūdną netekties valandą iš sodo bibliotekos lentynų išsirinkau visas jo knygeles ir susidėjau po ranka ant stalo, kad tylią nemigos valandą galėčiau atsiversti kokį nors rinkinį ir kartoti kaip maldą už mirusį:

Jau nebyra skiedros prie varstoto,

Aš glaudžiuos, o tavo rankos šaltos,

Ar gali dar sykį atsistot

Ir paimt į ranką oblių, kaltą.

Sakau visiems neabiejingiems poetui, skaitykite „Raudonus šermukšnius“, „Vėją rugiuos“, „Varpo kėlimą“, „Trečią brolį“... Skaitykite visas jo knygeles, abu „Lyrikos“ tomus, mokykitės atmintinai, deklamuokite ir apsigyvenkite Jono Strielkūno poezijos pasaulyje. Tai ir bus didžiausia dovana poetui.

  

Atgal