Kultūra, menas
11.09. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Dailininkas Stasys Krasauskas
Prof. Ona Voverienė
Yra punktyrinių linijų, ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio gyvenimo ir kūrybos linija būtent tokia. Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo jo gyvenimas.
Aistė Krasauskaitė
Tai buvo dailininkas, kuris sovietinės okupacijos metais atverdavo visų Rusijos aukštųjų mokyklų duris ir visų straipsnių, knygų ir net disertacijų oponentų širdis, tiesė tiltus tarp tautų ir tarp žmonių. Kartais ir pavydą, žinoma, „baltą“, sukeldavo, kad mes, lietuviai, turime tokį dailininką. Šiais metais jam būtų sukakę 90 metų. Daug dar būtų padaręs, jeigu ne ankstyva mirtis.
Stasys Krasauskas. Eugenijaus Maciaus nuotr.
Stasys Krasauskas gimė 1929 m. birželio 1 d. Kaune. Vaikystėje Stasiuku daugiausia rūpinosi spartietiško auklėjimo šalininkas jo senelis Leonas. Tai jis išmokė Stasį plaukti dar ankstyvoje vaikystėje, akino Stasį būti tikru vyru ir siekti plaukime tobulumo. Paauglystėje jį, lengvai perplaukusį Nemuną, pastebėjo žinomas plaukikas ir plaukikų treneris Raimondas Bagdonavičius, pakvietė treniruotis. Stasys jau pačiame pirmajame plaukimo čempionate, vykusiame Klaipėdoje 1946 metais, pasiekė vieną iš aukščiausių rezultatų, o 1949 m. šalies plaukimo čempionate, vykusiame Zarasuose, iškovojo net 10 aukso medalių įvairiose plaukimo rungtyse. Sportavo 13 metų (1946-1959) ir 10 kartų pagerino Lietuvos plaukimo rekordus. Lietuvos inžinierius diplomatas Rimantas Tonkūnas (1934 -2011), mėgęs plaukimo sportą, pastebėjo, kad Lietuvos plaukimo čempionas Stasys Krasauskas bet kokiose varžybose nesiskyrė su bloknotėliu ir pieštuku. Pastebėjęs pasidomėjo, ką jis čia daro, ir pamatė, kad Stasys vis piešia ir piešia sportininkus, tai plaukiančius, tai šokinėjančius į vandenį nuo 10 metrų aukščio bokšto, tai atkreipė brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių dėmesį. Jie ir jų gražuolė draugė Nijolė Leščiukaitytė, vėliau tapusi Stasio žmona, įkalbėjo jį studijuoti dailę. Taip Stasys atsidūrė kryžkelėje tarp sporto ir dailės. Vis dėlto pasimokęs tuometiniame Kauno Kūno kultūros institute, jis jį paliko ir įstojo į Kauno dailės mokyklą studijuoti meno.1952 m. tapo Vilniaus dailės instituto grafikos fakulteto studentu. 1958 metais, baigęs Dailės institutą, Stasys Krasauskas pirmiausiai ėmėsi knygų iliustravimo: 1958 metais iliustravo J.Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ (1958), Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ (1960), poeto R. Roždestvenskio, Rusijoje laikyto savotišku disidentu, poezijos rinkinį „Requiem“ (1961); tais pačiais metais – Eduardo Mieželaičio „Žmogus“ (1961), kartu su rašytoju G. Kanovičiumi iliustravo piešiniais-šaržais išleistą knygą “Linksma akim“ (1964); Mykolo Sluckio „Išdaigos ir likimai“ (1964) sukūrė triptiką: „Giesmių giesmė“ (1967), „Langas“ (1968), „Skrydis“ (1971-1972), V. Šekspyro „Sonetus“ (1967), „Vasara“ (1967), estampus „Jaunystė“ (1961) savo nemirtinguosius ciklus „Moters gimimas“(1973), „Amžinai gyvi“ (1975), „Kur eini, žmogau?“, „Judesys“ ir t.t
Rankinis. Iš ciklo „Judesys“1970, autocinkografija, 32,5 x 50 cm /
Iliustracija Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus“1961 - 1963, medžio raižinys, 14,5 x 9,5 cm / Modernaus meno centro kolekcija
Dailininko grafiko Stasio Krasausko kūryba buvo įvertinta valstybinėmis premijomis ir apdovanojimais, pripažintas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1968); LTSR liaudies dailininko vardas (1977), apdovanotas LTSR valstybine premija (1965) už J.Marcinkevičiaus poemą „Kraujas ir pelenai“ ir E. Mieželaičio „ Žmogus“ iliustracijas.
Dalyvavo sąjunginiuose ir tarptautiniuose dailininkų renginiuose ir apie 30-yje jo kūrybos parodų, Vilniuje (1964,1970, 1979, 1984), Kaune, Taline (1964), Maskvoje (1962, 1973), Leningrade (1971, 1982), Kijeve (1964), Rygoje (1972), Krokuvoje (1970), Sofijoje (1971), Belgrade (1974), Berlyne (1976), Bombėjuje (1976), Čikagoje (1979) ir t.t.
Dailininko Stasio Krasausko kūrybai „būdinga poetinės metaforos, simbolika, asociatyvūs įvaizdžiai, linijų ritmingumas, lyriškas literatūros kūrinio (ypač poezijos) interpretavimas, filosofinė potekstė“ (Grafika (1972, 2-asis leid.).
Su žmona Nijole užaugino dvi dukras Rasą ir Aistę. Aistė kartu su mama parengė ir išleido knygą „Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską“ V., 2004).
1977 m. vasario 10-ąją dailininkas Stasys Krasauskas mirė Maskvoje, pakirstas sunkios ligos (Arvydas Jakštas. Su pieštuku nesiskyrė net per varžybas // Kauno diena. -2009, birž. 1).
Atgal
