Kultūra, menas
11.08. Kalendorius – pati brangiausia dovana, kurią visuomenė gali gauti
Tiesa, po elementoriaus. Tokios nuomonės laikėsi Lietuvoje gyvenęs lenkų istorikas, rašytojas ir publicistas J. I. Kraševskis, kurio žodžiai buvo prisiminti antradienį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusiame dzūkiškame vakare „Su meili apie Dzūkijų“. Renginio metu buvo pristatytas ir asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ leidžiamas „Dzūkų kalendorus 2020“.
Trijų dalių vakare dar buvo pristatytas ir dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ naujausias numeris, ant kurio viršelio puikuojasi Alytaus jaunimo parko skulptūra. Kadangi šie metai – nepriklausomybės kovų metai, naujausiame, 37-ajame leidinio numeryje daug dėmesio skiriama istorijos rubrikai, skelbiami ne tik senbuvių, bet ir naujų rašytojų straipsniai.
Pakilia nuotaika pasirūpino folkloro ansamblis „Vilniaus dzūkuliai“
Dzūkiškame vakare pakilia nuotaika pasirūpino folkloro ansamblis „Vilniaus dzūkuliai“, pristatęs kelis naujus kūrinius, o etnologas Libertas Klimka papasakojo apie bendrą kalendorių kontekstą ir dzūkiško kalendoriaus vietą jame.
Istorikams kalendoriai – šaltinis su naudinga astrologine, archeologine, kultūrine informacija bei kitomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, 1741-aisiais išleistas kilmingųjų damų kalendorius – unikalus tam laikotarpiui, nes gimininguose kraštuose nerandama analogų. Lietuviams kalendoriai spaudos draudimo laikotarpiu tarnavo kaip enciklopediniai žinynai, ūkio patarėjai, juose nugulė ir pirmieji literatūros kūriniai, kalendoriuose savo kūrybą publikavo M. Valančius, Šatrijos Ragana, A. Baranauskas ir kiti žinomi rašytojai.
Kalbant apie regioninius kalendorius, Žemaitijoje buvo leidžiamas „Keleivis, išeinantis į Žemaitiją“, tačiau regioniniai kalendoriai buvo gana reti, jie atsirado nepriklausomos Lietuvos laikais, kai buvo pradėti leisti ūkio darbų, profesiniai, specializuoti kalendoriai. Būta netgi „Dzūkų verslininkų kalendoriaus“, vienintelio dzūkiško kalendoriaus apie verslus.
Tarmiškai jau trečius metus leidžiamas „Dzūkų kalendorus“ siekia atgaivinti regioninių kalendorių tradiciją. Anot jo sudarytojo J. Žitkausko, šis kalendorius pirmiausia yra kultūrinė žinia, mat jis nekuria kalendorių, kuriais galima tik pasigrožėti – jam svarbu, kad vartant leidinį būtų galima ir šį bei tą įsiminti, sužinoti kažką naujo.
Šįsyk kalendorių puošia fotomenininko Vytauto Stanionio 1999-aisiais darytos skirtingų Dzūkijos miestelių nuotraukos, kuriose vaizduojami tų miestelių gyventojai. Kalendorius turi išliekamąją vertę – jame pateikti ir skirtingų Dzūkijos vietovių šnektų pavyzdžiai bei receptai, pasakojantys, kaip gaminti patiekalus iš įvairių žolių. Taip pat esama ir skyrelio, skirto orų spėjimams – liaudiškieji metodai dažnai pasiteisina netgi labiau nei dabartiniai meteorologų spėjimai.
Anot kalendorių savo nuotraukomis papuošusio fotografo V. Stanionio, „viskas kinta, tik žmonės iš kartos į kartą lieka dzūkais, o kalendorius siejasi su prigimtine žmogaus savybe skaičiuoti laiką.“
Atgal
