Kultūra, menas
11.01.Uždarytas pasaulio žiniasklaidos liaupsių sulaukęs Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje
Ketvirtadienį uždarytas šešis mėnesius 58-ojoje Venecijos meno bienalėje veikęs Lietuvos paviljonas. Jame rodytą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplankė daugiau nei 85 tūkstančiai žiūrovų. Pirmą kartą šalies istorijoje „Auksiniu liūtu“ įvertintam kūriniui daug dėmesio ir liaupsių skyrė pasaulio žiniasklaida.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos organizuotą Lietuvos paviljoną dar prieš bienalės atidarymą į vertų aplankyti sąrašus įtraukė daugybė meno žurnalų ir žiniasklaidos kanalų, rašoma pranešime.
Dirbtiniame paplūdimyje po netikra saule besideginančių ir apie kasdienybę dainuojančių poilsiautojų vaizdinys ne tik pasklido socialiniuose tinkluose, bet ir nugulė pirmuosiuose laikraščių bei žurnalų puslapiuose. Subtilų kalbėjimą apie aktualią temą dar prieš apdovanojimus įvertino vienas didžiausių meno naujienų portalų „Artnet“. Jame pasirodė Julios Halperin publikacija, pavadinta „Sunku kurti gerą meną apie klimato kaitą. Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje yra stipri išimtis“.
Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ . Martyno Norvaišos nuotr.
Jame rašoma, kad dažniausiai meno kūriniai šia tema yra pamokslaujantys, pažodiniai ir stokojantys kūrybiškumo. Tuo tarpu operos „Saulė ir jūra (Marina)“ atlikėjus malonu stebėti ir jų klausytis. „Tik po kurio laiko supranti, kokia iš tiesų bus pasaulio pabaiga. Ji ateis ne su trenksmu, o su kai kuo labiau žmogišku: pasidavimu, savigrauža, tinguliu“, – rašo J. Halperin. Dienraštis „The Independent“ pritardamas skelbia, kad „pasaulio pabaiga, kurią siūlo lietuviai, gali ištikti švelniai, kaip popmuzikos daina“ ir pavadina operą „užliūliuojančia gamtos elegija“.
Jungtinių Valstijų dienraštyje „The New York Times“ pasirodė bent šešios Lietuvos paviljoną mininčios ir aptarančios publikacijos. Dienraščio apžvalgininkas Jasonas Farago, aptardamas kūrinyje ryškią katastrofos nuojautą, operą pavadina „requiem klimatui“. O žurnalistas Scottas Reyburnas operą-performansą vadina įtaigiu ir galingu. Kultūros redaktorius Joshua Barone’as teigia, kad operos muzikinis takelis nuolatos sukasi galvoje, o „pats kūrinys dažnai sukioja metaforinį peilį, klibindamas šiurpius gražių kasdienybės vaizdų padarinius“. Teksto autorius mano, kad „Saulė ir jūra“ išvengia politinės didaktikos, pasitelkdama poetinę kryptį ir paprastumą, kuri įsibrauna į prisiminimus ir, tikėtina, pažiūras“.
„Aš buvau viena iš tų gal 17-os, kurie kūrinį pamatė per pirmąją išankstinių peržiūrų dieną. Po to iš lūpų į lūpas apie Lietuvos paviljoną sklindančios kalbos į po kelių dienų vykusį jo atidarymą sutraukė tūkstančius nusidriekė trijų valandų eilės“, – savo tekste prisimena Melissa Gronlund, rašanti į anglų kalba Abu Dabyje leidžiamą dienraštį „The National“.
Norinčių pamatyti kūrinį eilės nesumažėjo visą paviljono veikimo laiką. Prestižinis meno leidinys „e-flux“ savo skaitytojus tikino, kad laukti tikrai buvo verta. „Šis performansas yra metaforiškas tableau vivant (liet. gyvasis paveikslas)“, – savo tekste „Saulė ir jūra (Marina)“ apibūdina Claire Fontaine.
Meno kritikas Adrianas Searle’as britų dienraštyje „The Guardian“ prisipažino negalintis nustoti galvoti apie šį kūrinį, kuris, jo nuomone, Lietuvai pelnytai atnešė „Auksinį liūtą“. „Grėsmė lėtai prasiskverbia kaip įdegio kremas. Tai rauda pasaulio užtemimui, kai dangus ir jūra keičia spalvą, koraliniai rifai blunka, o gamta miršta. Šis stebinantis performansas persmelkia beveik nepakeliamu tragizmu ir skausmu“, – rašo A. Searle’as.
Valérie Duponchelle Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ kūrinį apibūdino kaip priverčiantį širdis plakti greičiau ir paminėjo, kad net garsi prancūzų menininkė Sophie Calle džiaugiasi šiuo Baltijos atradimu ir rekomenduoja jį pamatyti. Britų žurnale „The Spectator“ pasirodė straipsnis skambia antrašte „Jei opera išgyvens, tai ne operos teatrų, o menininkų ir kuratorių dėka“. Jame „Saulės ir jūros (Marina)“ libretas palyginamas su amerikiečių kūrėjo Johno Adamso kūriniais, o muzika „sūpuojasi nervinguose, kone chemiškai skaidriuose Philipo Glasso vandenyse, kartais nudreifuodama į Westendo rajonui Niujorke būdingą džeržgesį“. Pabaigoje redaktorius Igoris Toronyi-Lalicas priduria, kad „retai kada aplinkosaugos žinutė kūrinyje būna perteikta taip subtiliai, juokingai ir iškalbingai“.
Šių metų bienalės žiuri vadovavusi Berlyno „Martin Gropius Bau“ muziejaus direktorė Stephanie Rosenthal interviu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk Kultur“ operą-performansą apibūdino kaip socialiai kritišką ir groteskišką kūrinį. „Operos libretas – puikus. Jis parodo, kokia šiuo metu esame visuomenė: nuo darboholiko, dvynių, iš kurių viena galbūt atspausdinta 3D spausdintuvu, iki labai svarbių pasažų apie klimato kaitą. Viskas pateikta groteskiškos operos situacijoje – iš viršaus stebint po dirbtine saule besideginančius kūnus“, – sakė S. Rosenthal.
Liaupsių Lietuvos paviljonui negailėjo ir rašytoja bei menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Lenkiškam žurnalui „Przekrój“ parengtoje apžvalgoje prisipažino, kad stebėdama pasirodymą po 10 minučių pradėjusi verkti. „Žmogaus gyvenimas nurengiamas iki pat jo esmės. Jis nuogesnis už Caravaggio paveikslus – čia nėra jokių šešėlių galinčių gailėsingai pridengti kūnus. Vietoje to matome mažą žmogaus egzistencijos biopsiją, pateiktą tarsi ant Petri lėkštelės ryškioje šviesoje. Tai kone žmogaus rūšies mėginys, nežinantis, kad yra stebimas ir painiojantis mikroskopo šviesą su saule. [...] Visi jie dainuoja apie gamtą, o dauguma juos stebinčių iš balkono ašarojančiai šypteli – kiekvienas tikriausiai dėl savų priežasčių. Aš verkiu, nes tai gedulinga rauda mūsų gyvenimui, mūsų kūnams, mūsų pasauliui, mūsų gamtai, mūsų dulkėms ir smėliui, ir saulei, ir jūrai, ir paplūdimiui“, – jautriai rašo K. Sabaliauskaitė.
Po pusės metų Venecijos bienalėje trukusio maratono operos-performanso kūrėjos, kaip skelbiama pranešime, sulaukė beveik pusšimčio pasiūlymų kūrinį rodyti įvairiuose meno institucijose ir festivaliuose. 2020-aisiais „Saulė ir jūra“ planuojama parodyti ir Lietuvoje.
Lietuvos paviljoną Venecijoje pristatė Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Paviljono mecenatai – Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“, meno centras „The Momentary“ (JAV), Thyssen-Bornemisza Art Contemporary (Austrija). Rėmėjai – „MailerLite“, Fondazione Sandretto Re Rebaudengo (Italija).
*****************
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos organizuotą Lietuvos paviljoną dar prieš bienalės atidarymą į vertų aplankyti sąrašus įtraukė tokie meno žurnalai ir žiniasklaidos kanalai kaip „The Wall Street Journal“, „The Art Newspaper“, „Frieze“, itališkasis „Artribune“. O apie laimėjimą pranešė televizijos „BBC World TV“, „Deutsche Welle“, „ARD“ ir kt. Lietuvos vardas skambėjo didžiausiuose įvairių šalių dienraščiuose – nuo „The New York Times“, „Le Monde“, „The Telegraph“, „Der Spiegel“ iki „The Sydney Morning Herald“ ar legendiniuose žurnaluose „Vanity Fair on Art“ ir „The Wire“.
Atgal
