Kultūra, menas
10.29.„ANTIGONĖ“ PAPUOŠĖ MŪSŲ TEATRĄ
prof. Petras Bielskis
Mitas nėra tik pasakojimas ar prasimanymas – tai žmogaus, gamtoje ar visuomenėje susidūrusio su neįveikiamomis jėgomis, svajonė apie pergalę. O spektaklį vertinu kaip kultūros reiškinį, aukštųjų vertybių visumą, kurią teatras pateikia viešam svarstymui. Labai svarbu, kad naujas meno kūrinys neredukuotų mūsų tautos patirties, tradicinio suvokimo ir vertinimo, o stengtųsi pakelti į naują, aukštesnį lygį, pažadintų mąstymą apie dabartį.
Sofoklio veikalai Lietuvoje – ne naujiena. Daug gabių lietuvių režisierių (Irena Bučiene, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Jonas Jurašas, Birutė Mar, Ieva Stunžytė) yra palikę ryškų indėlį lietuviškos „Antigonės“ teatriniame kelyje.
Man regis, Sofoklis, pasakodamas Antigonės mitą, galvojo apie žmogaus kovą už žmogiškumą. Vėliau, antrojo pasaulinio karo metais, prancūzų modernistas Žanas Anujis (Jean Anouilh), griovimo kvaitulių vejamas, Sofoklio antikinę dramą perrašė ir tą mintį redukuodamas, sustiprino kovą dėl valdžios. Valdžia pati savaime nėra blogis. Žmonių atminty dar gyvas generolo Silvestro Žukausko mėgstamas posakis: „Ba kara maksla ir Dieva baimes žmogus – kiaula”. Ir viena, ir kita ugdo savidrausmę, moko išminties. Blogis ateina su žmogumi ir sujaukia Dievo planą, savidrausmę paverčia savivale.
Foto Algirdas Kubaitis. Režisierė Mara Kimele
Kreontas- Darius Meškauskas, pažas-Elijas Malinauskas
Per savo ilgą gyvenimą nesu matęs tokio talentingo spektaklio – kaip Klaipėdos dramos teatro Ž. Anujo „Antigonė“. Be abejo, talentingų darbų netrūksta ir kituose Lietuvos teatruose, bet šitas spektaklis tiesiog sujaukė sielą, atvėrė kažkokį skaudų pažeisto žmogaus paveikslą. Blogis irgi nėra kažkoks išbaigtas reiškinys. Jis nuolat vyksme. Blogis nuolat kuriamas. Kiekvieną į blogio srautą patekusį žmogų varo baimė. Jis priverstas nuolat ieškoti efektyvių gynybos formų, pridengti savo tikslus ir tobulinti taktiką. Aš vis viltingai prisimenu garsios dainininkės, trapios mūsų lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės taikliai suformuluotą optimizmo formulę: „Blogis kaip balionas – negali didėti ir pūstis be galo, pučiasi, pučiasi ir sprogsta.” Tai ji ištarė lyg tarp kitko, juokais. Bet man įstrigo sąmonėn visam gyvenimui. Kai, rodos, nebelieka vilties, visada prisimenu Beatričę, ir neganda atslūgsta. Laikina, viskas laikina, ir blogio varomas žmogus bijo to laikinumo, bijo netekti galių.
Dieviško grožio ir meninės jėgos spektaklis. Raštinga režisūra. Latvių režisierė Mara Kimelė (Māra Ķimele) labai subtiliai naudoja aktorių menines galimybes. Antigonės vaidmenį kartu atlieka dvi aktorės – Ieva Raulynaitytė ir Fausta Semionovaitė. Klaidinga būtų manyti, kad tokiu būdu išbandomi aktoriniai gebėjimai. Man atrodo, režisierė taip norėjo sutelkti jėgas išreikšti pagrindinei spektaklio idėjai. Antigonės linija suskaldoma, o prasminis krūvis sutelkiamas į Kreontą. Taip norėčiau perskaityti ekstremalaus režisūrinio manevro prasmę.
Rimtas meistras šiaip sau tokiais dalykais nesisvaido. Jaunos aktorės tą misiją atlieka talentingai. Yra gyvenimas su tekstu ir tylėjimo zonos. Nemačiau tuščio laukimo ar išlaukimo. Antigonė aktyviai panaudoja jai suteiktą retą galimybę: kartu ir veikia, ir veiksmą paverčia vertinimu iš šalies. O Kreontas turi pulti ir kautis dviem frontais. Atrodo, jog iš to talentingo režisierės sumanymo jau matyti spektaklio minties raktas. Kreontas taip sunkiai ir desperatiškai ginasi, kad norisi tikėti, jog šis spektaklis ne apie valdžią, o apie valdžios griaunamą žmogų. Blogį scenoje ne vienas yra bandęs sukurti, bet Meškausko blogis turi gilų žmogišką pavidalą. Esu matęs garsų aktorių Aleksejų Popovą, vaidinantį Ivaną Rūstųjį. Talentingai. Bet jo blogis kalbėjo tik apie blogį. Jis nesivystė. 1969 m. Henrikas Vancevičius pastatė Just Marcinkevičiaus „Mindaugą“, Regimantas Adomaitis jame sukūrė žiauraus valdovo paveikslą. Tada kultūrologai ir istorikai smarkiai ginčijosi, kokį karalių turi atsiminti tauta. Stipresni buvo tie, kurie akcentavo ne Mindaugą despotą, o Mindaugą karalių.
Valdžios tema įspūdingai atsikartojo talentingame Arnoldo Lininio (Lininš) „Mindaugo“ pastatyme 1979 m. Rygos Dailės teatre. Ivaro Kalninio (Kalninš) Mindaugas net išoriškai buvo panašus į R. Adomaitį. Latvių spektaklyje net žemė po Mindaugo kojomis buvo netvari – plunžerių pagalba scenos plokštuma (planšetas) trūkinėjo, grimzdo ir kilo. Reikėjo stengtis išsilaikyti – tokia kova dėl galios, dėl valdžios.
Visai suprantamas noras spektaklyje kiek įmanoma atspindėti dabarties aktualijas. Bet juk ir dabarties valdantieji kovoja dėl galios – juk Ramūnas Karbauskis žūtbūt nori nustumti Seimo pirmininką ne valdžios troškulio genamas, o irgi iš baimės, kad jo neklausys kiti. Jo dramatizmas – ne pati valdžia, o negebėjimas tos valdžios suvaldyti.
Tai, ką daro aktorius Darius Meškauskas, mano nuomone, jau yra už vaidmens galimybių ribos. Jam pavyko atskleisti blogio dramatizmą. Ką reiškia Kreonto gynyba? Tai baimė. Toks gyvenimas, tokios sąlygos, kurių jis negali pasirinkti. Skanėsto paragauti iš pradžių duoda vaikui, nes žino, jog tai matydami priešai nebers nuodų į jo maistą. Tai ne žiaurumas, o baimė. Jeigu nepavyks įtikinti Antigonės, kad atsisakytų savo plano, kas jo beklausys? Jis žaidžia vaikiškais žaislais, nes jam tai malonu. Neapsimeta, o žaidžia. Ir Antigonę atiduoda ne kaip pergalę, o kaip skaudų pralaimėjimą. Meškauskas priverčia vaidmenį skambėti.Negali nesidžiaugti staigiais nuotaikų posūkiais, netikėtų prisitaikymų ir raiškos spalvų šviežumu. Šito išmokti neįmanoma, tai būna įgimta. Intelektas, erudicija, skonio ir stiliaus pajautimas artisto kūryboje matomi labiau nei kituose menuose.
Vis galvoju apie aktoriaus geną. Gerai pažinojau didį lietuvių aktorių Juozą Meškauską – mūsų Dariaus Meškausko Kreontas ateina iš ten, iš senos artistų giminės. Jiems teatras yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Kartais atrodo, kad talentingi aktoriai nevalingai atsiplėšia nuo generalinio režisūros sumanymo.
Visų šio spektaklio aktorių darbai yra verti išsamios analizės ar bent detalaus aprašymo. Kaip spalvingai savo Žoną kuria Liudas Vyšniauskas. O iš antikos atėjusi Reginos Šaltenytės auklė… Bet visų veikėjų poelgiai turi baimės kvapą, jie kuria tą Kreonto aplinkoje tvyrančią atmosferą. Tuo pačiu jie – it išbaigti paveikslai, iš kurių kaip mozaikoje dėliojamas Kreonto pasaulis.
Man pasirodė, kad vaizdo projekcijos intarpai ( dailininkas Rimas Sakalauskas) kartais dubliuoja aiškią aktorių teatrinę kalbą. Ekranas čia – kaip atskiras ir savarankiškas veiksnys. Įvairūs vaizdai su karo amunicija, caraičio nužudymas, scenos iš Kremliaus su pompastišku Putino savireklamos maršu salių salėmis kartoja mintis, kurias aktoriai jau būna išsakę. Šiek tiek dvelkia nepasitikėjimu: gal žmonės nesupras. Bet ar Meškausko kuriamas valdovas nėra daug gilesnis nei užuomina į Kremlių?
Modernus scenovaizdis (scenografas Tomas Jansonas). Labai modernus – ir medžiagos, ir veikimo technologijos. Tai labai padėjo aktoriams kuriant šiuolaikišką atmosferą – grakštu, lengva ir stilinga. Ir funkcionalu.
Tokie spektakliai negali nueiti užmarštin. Deja, beveik visada nueina. Kokia skriauda mūsų teatrinei atminčiai. Aš tikiu, kad jauni Klaipėdos teatrologai pajus pašaukimą ir atliks savo pareigą.
Atgal
