VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

10.25.Kuršių nerijos amfiteatrai. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių supinta smėlio kopų juosta – nerija, žavi savo trapia, nuolat besimainančia, tarsi vibruojančia gamtinės realybės estetika. Nerijos kopos, lyg antikinės Graikijos amfiteatrai, iš kurių aukštų ložių atsiveria vandenų ir padangių scenos, kur aktoriai – pušys, klampojančios per birius smėlynus, kiekviena savaip pavargusi, bet mojanti žalią vėliavą – gyvasties ženklą.

 Šiemet Kuršių neriją aplankiau rugsėjo viduryje, jūra, neišsidūkusi per visą vasarą, tiesiog siautėjo. Bangų keteros driekėsi iki pat apsauginės kopos šlaito, vėjo šuorai skobė jos pakriaušius, sūkuriais dangino smėlį, kuris pasišvilpaudamas skriejo taikydamas kur nutūpti. Prisirinko to gero ir pro mano striukės landas, akvarelininko krepšyje ir kišenėse. Grįžau užkopin, į palvę, tarsi koks pyragaitis apibarstytas cukraus pudra. Pabuvojus tokioje suirutėje, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodė nerija devynioliktojo amžiaus pradžioje, kai buvo iškirstos čia kažkada vešėjusios girios – slenkančio smėlio kopos laidojo dar likusius medžius, pamario žvejų kaimus. Istorija pasakoja – Nidos pašto stoties valdytojas ir pašto trakto užeigos savininkas Georgas Dovydas Kuvertas (1787-1856) kiekvieną dieną matydamas vis augantį, virš savo ir kaimynų sodybų grėsmingai pakibusį smėlio kalną, ryžosi su juo pakovoti – ėmėsi jį apželdinti. Tai buvo ilgamečio darbo pradžia – bandydamas vėl atkurti sunaikintus miškus! Sutramdytas smėlio didžiūnas – Urbo kalnas, dabar dar ir karūnuotas – jo galvą puošia Nidos švyturys. Vedamas tokių, knygose surankiotų prisiminimų, bet ką tik patyręs smėlio audrą, nutariau aplankyti G.D.Kuverto kapą esantį nedidelėse kapinaitėse prie senojo kelio vedančio į Nidą. Ties varteliais mane pasitiko raudonai ruda žvitri voveraitė. Kol buvojau kapinaitėse ji vis audė senų eglių šakose, lyg norėdama iš aukšto pažvelgti – ką čia piešiu.

Ties didžiosiomis Nidos kopomis

G.D.Kuverto kapas

Žvilgsnis į Kuršių marias nuo Parindžio

Nidos žvejo etnografinėje sodyboje

Baltijos jūra nuo Parindžio kopos

Pokalbis su Nidos varnomis

Lietus skandina marias

 Vėjas nuo jūros nenurimo ir kitomis dienomis, atnešdamas šiapus Urbo, marių padangėn, debesų virtines. Visą savaitę plūdo debesys, betapydamas juos rymojau – kokie jie žodingi! Atrodo visų gyvių savybes surinkę – apie debesis sakoma: jie slenka, skrenda, bėga, šliaužia, plaukia, kybo, grūmoja, jie užgulė padangę, užklojo horizontą. Televizijos orų žinovės kartais pamini ir debesų formas – plunksniniai, kamuoliniai, bet mes patys kiek visokių esame regėję – būna, jie verčiasi kalnais, ar plūduriuoja žydrynėje lyg siuvinėtos nosinaitės, kartais laigo padange dryžuotais zebrais, ar krato vingrias liūtų garbanas. Vasarą, kai debesų fantazija įsisiautėja, tik pasižvalgyk - ką nori jų grūstyje pamatysi: Heraklį ir Kentaurą,  viduramžių pilis ir riterius ant žirgų. Gal debesys sukuria ir naujųjų laikų herojus – bet, kiekvienas regime savus.

 Tapydamas stebiu tolumas - debesys turi dar ir spalvą!  Kartais nežemiškai balti, tamsiai mėlyni būna ir beveik juodi, pilki, vakarėjant pasipila violetiniai, rausvi, saulės nuauksinti,  o jau prietemoje – tarsi apsvilę. Plūduriuodami virš marių debesys žvalgosi žemyn, stebi savo atvaizdus plačiame vandens veidrodyje – net vėjo pašiauštos bangelės pagauna jų atspindžius.

 Vieną dieną stebėjau, kaip marias prarijo lietus – debesys, gurvuoliais persivertę per Urbo kalną tirpo, virto migla, leidosi šuorais žemyn, susiliedami su mariomis. Tą kartą lietus manęs nepasiekė, bet archyve saugau ir marių dulksnos nuplautą akvarelę.

 Nuo Parindžio kopos, kaip nuo kokio Olimpo kalno Graikijoje, kur kažkada rinkdavosi senieji dievai ir deivės, skleidžiasi įstabiausi nerijos reginiai – dešinėje, jūros begalybė švytinti sidabru, matai – tarp baltuojančių  bangų keterų žiojasi vėjo atvertos tamsios vandenų gelmės – ieškai, gal kur sušvis gintaro pilies griuvėsiai? Kairėje, žalsvose mariose pakėlę bures plaukia debesų kurėnai – juose, gal gabenami Lietuvon ateities pažadai? Tarp jūros ir marių, nerijos tolumose, plyti kalnapušėmis banguojančios kopos, šalia jų plyti išpustyto smėlio lomos, jos – vienur pašiurpusios viksvų sąžalynais, kitur plikos, skalaujamos skersvėjų. Kažkodėl neramu – gal nepratę esame taip akivaizdžiai susidurti su gamtos didybe, atsisveikiname, leidžiamės nuo kalno, kur mūsų laukia automobiliai, grąžinsiantys mus į įprastą kasdienybę.

 

Atgal