VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

10.18.„Noriu nuplauti Antano Smetonos juodinimą“

Jonas Laurinavičius

 

Žmogus ėjo Vilniaus miesto gatve. Staiga stabtelėjo, susvirduliavo ir  sukniubo...

– Reikia kviesti greitąją, – pasigirdo praeivių balsai.

Greitoji atlėkė greitai. Tačiau ji nieko pagelbėti negalėjo...

Netruko nustatyti asmenybę. Suklupęs turėjo dokumentus.

Pasirodė, tai esąs Alfonsas Čekauskas – dainininkas, blaivybės draugijos „Baltijos ainiai“ pirmininkas, respublikos nusipelnęs kultūros ir švietimo darbuotojas, knygų autorius.

Tai buvo rugsėjo 29 d.

Žinia beregint pasklido tarp Alfonso kurso draugų. Juk prieš keliolika dienų, rugsėjo 14–ąją, į savo tradicinį susitikimą buvo susirinkę Vilniaus universiteto 1959–1964 mokslo metų studentai lituanistai. Netvirtais žingsniais jis atklibinkščiavo prie legendinio  Filologų berželio, kai mes besišnekučiuodami stoviniavome, ir kad užtraukė tai užtraukė – „Ant kalno mūrai“, kad daina turbūt nuskambėjo ir po kaimyninius universiteto kiemus.  Tačiau kad ir kaip Alfonsas besistengtų,  jo veidas rodė visai ką kitą:  nuovargį, senkančias jėgas.  Restorane, kur mes visi susėdome prisiminimų pietums, Alfonsas teužsakė trintų vaisių sriubos, dar kiek pakalbėjo suvaidintu tvirtu balsu, ir atsisveikinęs išėjo. Matyt, nuvargusiu jis tarp jaunystės draugų nenorėjo atrodyti, o jėgų vaidinti tvirtuolį jau nebebuvo...

Studijų laikais aš kurį laiką „Tauro“ bendrabutyje gyvenau su Alfonsu viename kambaryje. Buvo uždaras, mažai su kuo bendravo, ambicingas. Didelio noro eiti į paskaitas nerodė, ėjo iš reikalo. Tačiau koks pakilus jis buvo, kai rengėsi į universiteto choro repeticijas. Prieš veidrodį stypčiojo, balso stygas kažkokiu skysčiu gargaliuodamas stiprino. Čiustijo drabužius. Kartais sunku būdavo suprasti, kodėl jis studijuoija lituanistiką, o ne dainavimą – juk plika akim matyti, kad jo pašaukimas – scena, dainavimas.

Tada turbūt nedaugelis iš mūsų draugų žinojo, o gal ir niekas nežinojo, kad siekti solisto karjeros trukdė jo socialinė kilmė – šeimą siejo ryšiai su pokario rezistencija, o dar toliau – tai aš sužinojau tik Atgimimo metais, – kad jį giminystės ryšiai sieja su LR prezidentu Antanu Smetona: mamos brolis buvo vedęs Smetonos sesers dukrą. Saugumas tai žinojo. Tik per didelį vargą Alfonsas baigė universitetą (dviem metais vėliau už bendrakursius), o į konservatoriją, kur jis puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus, jo iš viso nepriėmė studijuoti. Tą nuoskaudą Alfonsas jautė ligi gyvenimo pabaigos, slėgė pažeminimas. Tačiau dainuoti Alfonsas niekada nenustojo.

Tradicinis kasmetinis 1959-1964 metų laidos  lituanistų susitikimas Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme prie Filologų berželio. A. Čekauskas – pirmas iš kairės

A. Čekauskas (viduryje) su kurso draugais A. Rybeliu ir prof. Česlovu Kalenda

Antrame kurse jis tapo universiteto Akademinio choro dainininku. „Choro vadovas Pranas Šližys įžvelgė jame didelio diapazono tenorą, solisto karjerą. Universitete lavėjo balsas, jauno, šviesplaukio dainininko repertuare atsirado solo dainų, – rašo internetinėje erdvėje Rita Aleknaitė–Bieliauskienė. – Puikiai skambėjo ne tik liaudies dainų balsuotės, bet ir viena kita arija. Neturėjęs viešumos patirties jaunas dainininkas jaudindavosi, baimindavosi. Tačiau vis labiau apimdavo didelis pasitenkinimo jausmas, leidęs pajusti bendratį su klausytojais, kūrinių autoriais“. Dainuoti jį mokė Vaclovas Daunoras, Valentinas Adamkevičius, kiti garsūs solistai, dirigentas Chaimas Potašinskas.  Gera mokykla buvo ir partneriai scenoje – Elena Čiudakova, Giedrė Kaukaitė, Nijolė Ambrazaitytė,  Povilas  Araminas, kiti.

Įspūdingi A. Čekausko  koncertiniai maršrutai. Su įvairių atlikėjų grupėmis jis dainavo Varšuvos, Poznanės, Kijevo, Odesos, Lvovo, Talino, Sofijos, Švedijos,  įvairiose Lietuvos miestų ir miestelių salėse. Gražius prisiminimus jam paliko kelionės į Rusijos gilumą – Sibiro platybes. Baikalo vandenys, Kaukazo kalnynai, Uzbekijos medvilnės plantacijos, Armėnijos sostinės Baku fontanai.

Profesionaliu dainininku A. Čekauskas netapo, nors jį ir kvietė Kauno muzikinis teatras. Atsisakė. Kodėl? Apie tai jis pats rašo knygoje „Mūsų kraštas“ (2011). „Žvelgdamas atgal į savo nueitą dainininko kelią, dažnai  susimąstau. Ar galėjau pasiekti daugiau? Nėra abejonės. Profesionali scena, nors ir pavėluotai, man buvo iki galo atverta. Kodėl nepasinaudojau šia galimybe?

Knygos „Mūsų kraštas“ viršelis

Viską pasvėręs prieinu prie išvados, kad klaidos nepadariau. Šeimos politinė praeitis ir šiek tiek pavėluota dainininko karjera būtų neleidus pasiekti tikrų jos aukštumų. Nors pasiekta iš tikrųjų nemažai“ (p.110). Neprofesionalaus dainininko karjeroje vienas didžiausių jo pasiekimų –  respublikinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureato vardas (1976).

A.Čekauskas buvo žinomas ir visuomenės veikėjas. Pagrindinė jo veiklos sritis – blaivystės sąjūdis. Ta pati R. Aleknaitė–Bieliauskienė rašo: „1989 m. A. Čekauskas sujaudino inteligentiją, subūręs  inciatyvinę grupę. Jis sušaukia blaivininkų suvažiavimą, jame Alfonsas išrenkamas Blaivybės draugijos pirmininku. Iki šiol rengia seminarus, konferencijas, mokymus, pokalbius apie žalingus įpročius mokyklose, neformalaus švietimo valandėles, koncertus „paslydusiems“ ir  rėmėjams, geradariams. A. Čekausko pranešimai, organizuoti reginiai padėjo  tūkstančiams jaunų žmonių apsispręsti atsikratyti nuo alkoholio, narkotikų, tabako vartojimo įpročių. Būdamas tikruoju IOGT (Pasaulinio blaivybės ir humanizmo judėjimo – J. L.) nariu, jis dalyvavo dešimtyje tarptautinių konferencijų, priima užsienio šalių delegacijas, siekiančias pažinti Lietuvą“. Jis buvo Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ pirmininkas (ruošėsi šios draugijos 30–mečio jubiliejui, kuris turėjo būti paminėtas 2019 m. gruodžio mėn.). Jo iniciatyva 2001 m. buvo įkurta Nacionalinė žalingų įpročių prevencijos taryba, kurios tikslas – alkoholio, narkotikų ir tabako gaminių vartojimo prevencija mokyklose. Tenka pastebėti, kad į draugijos veiklą A. Čekauskas pakvietė ir savo buvusius bendrakursius: akad. Algirdą Gaižutį, prof. Česlovą Kalendą, filosofą Antaną Rybelį, žurnalistą Kostą Pivorių, dar kelis.

Šioje veikloje A. Čekauskas ypač glaudžiai bendravo su Lietuvos bažnyčios hierarchais, eiliniais dvasininkais. Blaivystės sąjūdis buvo vysk. Motiejaus Valančiaus tautos blaivinimo veiklos tąsa. A. Čekauskas ne kartą blaivybės temą svarstė su kard. Vincentu Sladkevičiumi, arkivysk. Julijonu  Steponanavičiumi, Kaišiadorių vysk. Juozu Matulaičiu, kitais. Beje, knygoje „Mūsų kraštas“ A. Čekauskas rašo: „Viename iš mitingų asmeniškai daviau priesaiką, jog savo darbu blaivinsiu Lietuvą. Tuo metu man gimė daug naujų idėjų. Viena iš jų – literatūriniai Motiejaus Valančiaus konkursai bei dr. V. Kudirkos publicistikos konkursai blaivystės temomis. Šių konkursų laureatų vardus pelnė žymūs rašytojai Romualdas Granauskas už romaną „Gyvenimas po klevu“ ir Kazys Saja už savo kūrybą. Laureatų vardus pelnė ir katalikų dvasininkai. Vienas iš pirmųjų – kard. Vincentas Sladkevičius,  mons. Kazimieras Vasiliauskas, vysk. Juozas Tunaitis, vysk. Antanas Vaičius ir daugelis kitų“ (p.121). Dr.  V. Kudirkos publicistikos konkursų laureatais tapo ir grupė Lietuvos  periodinės spaudos, radijo ir televizijos žurnalistų. Man mierla prisiminti, kad 2011 m. pabaigoje iš A. Čekausko rankų  gavau ir aš publicistikos konkurso laureato diplomą – už knygą „Permainų vingiais“ ir publikacijas spaudoje. Tai išlieka geras mūsų bendrystės ženklas.

Šie konkursai vyko iki pat šiol.

Pastaraisiais metais viena svarbiausių  A. Čekausko visuomeninių veiklų – pirmojo Lietuvos  prezidento Antano Smetonos atminimo  įamžinimas. Susimąstykime, koks tai jo darbo mąstas: A. Čekauskas surengė net 17 (!) konferencijų, kuriose buvo aptariama A. Smetonos politinė veikla, jo glaudūs ryšiai su gimtine.  Sielojosi, kad gali  nesulaukti A. Smetonos  palaikų perkėlimo iš JAV į Lietuvą, nes tam nepritaria JAV gyvenantys prezidento artimieji, be to,  kai kurių istorikų nuomone – tai istoriškai dar per anksti – esą tam tikra Lietuvos visuomenės dalis nevienareikšmiškai vertina A. Smetonos politinę veiklą. Ligi šiol nebuvo nė vienų iškilmių Ukmergės krašte,  skirtų A. Smetonai pagerbti, įamžinti, kurių nebūtų A. Čekauskas inicijavęs ar prisidėjęs prie jų rengimo.

– Noriu nuplauti Antano Smetonos juodinimą. Tai paskutinis mano gyvenimo tikslas, – sakydavo A. Čekauskas.

 Dar keletas A. Čekausko biografijos faktų, paimtų iš enciklopedijų, žinynų. Jis gimęs 1937 m. kovo 11 d. (Tuo sutapimu su būsimąja Lietuvos nepriklausoimybės atkūrimo diena jis pabrėžtinai džiaugėsi). Jo gimtinė  Šalnos kaimas netoli Taujėnų. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje (Simferopolyje). 1964–1974 m. mokytojavo, trejus metus buvo Vilniaus 13–osios vidurinės mokyklos direktorius. Dešimt metų dirbo profesinių sąjungų darbą. Tarptautinės  blaivybės akademijos akademikas (2007). A. Čekausko pastangomis Lietuvoje surengta daugiau kaip 160 specializuotų kongresų, konferencijų žalingų įpročių prevencijos klausimais (daugiau kaip 50 tūkst. dalyvių), vaikams, moksleiviams – apie 70 vasaros poilsio stovyklų (dalyvavo daugiau kaip 4000 vaikų). 2016  m.  įkūrė asociaciją „Mūsų tautos atmintis“. Jis taip pat buvo Vilniaus taujėniškių klubo prezidentas. Klubo veikla plėtėsi. Ilgainiui jos pasivadino Vilniaus taujėniškių draugija „Kur tas šaltinėlis“, o jo vadovu ir toliau liko A. Čekauskas.

Jis išleidęs knygas: „XXI amžius ir tautos išlikimo pavojai“ (2001), „Mūsų kraštas“ (2011), „Kur tas šaltinėlis“ (su kompaktine plokštele; 2018), „Blaivybės keliu“ (2019).

Per savo gyvenimą A. Čekauskas pabuvojo 107 pasaulio šalyse.

Buvo vedęs. Žmona Antanina, gydytoja, mirusi. Šeima išaugino du sūnus.

Pastaraisiais metais daugiausia gyveno sodo name prie Vilniaus. Name išsaugojęs senas sijas iš melioracijos nugriautos gimtosios sodybos. Dabar per sodybvietę driekiasi autostrada Vilnius–Panevėžys.

 

 

 

 

Atgal