Kultūra, menas
10.17.Emilija Klemkaitė: „ ... nuoširdumas – vienas svarbiausių vertybių mūsų susiskaldžiusioje, kaukėtoje visuomenėje“
Kalbino Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja Reda Kiselytė
Ruduo... Jis nepaprastai talentingas dailininkas. Jo darbai unikalūs ir prasmingi. Gal todėl man ir buvo lengva kalbinti Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio 2018/2019 m. m. abiturientę Emiliją Klemkaitę. 2018 m. šios gimnazijos „Romuvos“ padalinyje įsteigta dailininkės, dizainerės Rasos Arbas – Chamberlain (Kaliforonija) vardo premija. Ji skiriama už literatūros skaitymą, kuri pabrėžtų knygos kultūros ir skaitymo svarbą, istorijos, kultūros pažinimui, asmenybės ugdymui ir savišvietai. Šios premijos laureate ir tapo Emilija Klemkaitė. Su ja ir mūsų pašnekesys.
Koks buvo pirmasis piešinys?
Pirmųjų piešinių buvo daug. Pirmiau turbūt išmokau piešti, o ne kalbėti. Piešiau ant popieriaus lapų, ant senų laikraščių, žurnalų, rankų ir žandų. Bet labiausiai įsiminęs piešimo prisiminimas iš labai ankstyvos mano vaikystės buvo per kelias sekundes „nelegaliai“ šedevru paversta viena svetainės siena, pasitelkiant teptukus, pirštus bei guašą. Vėliau prie tos sienos buvo pastatytas pianinas. Darant buto remontą instrumentą atitraukė ir prieš akis išniro impresionistinė vaikystės „makliavonė“. Tas prisiminimas ir bene įspūdingiausias mano kūrinys vis dar sukelia šypseną.
Kas suteikia džiaugsmo piešiant?
Džiaugsmo piešiant ar užsiimant kita kūrybine veikla man suteikia galimybė nusikelti iš šio pasaulio į visai kitą, fantastinę, stebuklų ir ramybės pilną visatą. Lyg porai valandų pabėgtum nuo kasdienybės, nuo minčių ir darbų, atsiduotum tik procesui. Dažniausiai pats kūrybos procesas suteikia daugiau džiaugsmo nei rezultatas. Dėl to menininku būti smagu – kurdami mes, nepalikę dirbtuvių, galime keliauti po visą pasaulį, išrasti naujus dalykus, patirti begalę jausmų ir išgyvenimų.
Iš kur kūrybai semiesi gerumo? Ar patinka būti vakarais namie ir piešti?
Mano neišsenkantis kūrybos šaltinis – knygos, filmai, muzika, pasakojimai ir vaizdai. Įkvėpti kurti gali vienas perskaitytas sakinys, pamatytas meno kūrinys, patirtas jausmas ar išgirsta gaida. Būti vakarais namie ir piešti ar šiaip užsiimti kita kūrybine veikla turbūt yra kiekvieno menininko svajonė. Kadangi baigusi mokyklą nusprendžiau metus skirti kūrybai ir niekur nestojau mokytis, kuriu ne tik vakarais. Baigusi mokyklą patyriau visišką kūrybinę laisvę, ir nors dar patiriu silpną panikos priepuolį ryte nuskambėjus žadintuvui (manau kiekvienas pasiėmęs laisvus metus po mokslų žino tą jausmą – rodos akimirką galvoji, kad reikia eiti į mokyklą, o tu net nežinai, kokia šiandien savaitės diena), jau, pamažu, imu priprasti prie naujos – kūrybinės rutinos. Ne tik piešiu, bet ir siuvu, rašau, groju. Ir tas įkvėpimas, tas kūrybos gėris rodos pats ateina, nė ieškoti nebereikia.
Kokie menininkai Tave žavi?
Mane žavi daugybė senųjų menininkų. Renesanso epochos meistrai, bevardžiai viduramžių gobelenų audėjai, senovės Rytų šalių kūrėjai. Negalėčiau įvardinti konkrečių asmenybių, nes dažniausiai mane užburia pats laikmetis, ne tik to meto paveikslai, bet ir skulptūra, architektūra, pasaulėžiūra, literatūra, žmonių kasdienybė.
Kokie Tavo kiti pomėgiai? Kokie darbai Tau yra patys maloniausi?
Pomėgių turiu galybę. Tai – ir knygų skaitymas, siuvimas, rašymas, lipdymas iš molio ar modelino, muzikos klausymasis ir jos atlikimas, filmų ar serialų žiūrėjimas, literatūros, meno ar istorijos tyrinėjimas, domėjimasis pasaulio kultūromis ir šalimis. Esu įvairiapusė asmenybė, užsiimanti begale skirtingų veiklų. Vieniems žmonėms galiu pasirodyti kaip vien tik daile užsiimanti asmenybė, kitiems – muzikos mylėtoja, dar vieniems – ta, kuri nuolatos sėdi „Reddit“ socialiniame tinkle ir yra pamišusi dėl Marvel filmų, Žiedų Valdovo ir Hario Poterio. Filmų, serialų ir socialinių tinklų dėka, atradau daug naujų pomėgių bei supratau, kad pasaulyje pilna žmonių, kurie, kaip ir aš, myli fantastinius pasaulius, nori kurti, save išreikšti.
Neseniai atradau cosplay. Tai - popkultūros reiškinys, kai žmonės persirengia ir dėvi mėgstamų herojų kostiumus iš filmų, video žaidimų, komiksų, fantastinės literatūros, japonų manga ir anime žanrų kūrinių. Su šiuo reiškiniu dažnai susidurdavau socialiniuose tinkluose, kur matydavau kitų cosplayer‘ių kurtus kostiumus bei tūkstančius dalyvių sutraukiančius renginius. Žiūrėdama filmus ar serialus gana dažnai atkreipdavau dėmesį į kostiumus, scenografiją, aktorių grimą. Mane visados žavėjo filmų kūrėjų bei dizainerių išradingumas, dėmesys detalėms. Kadangi mėgstu siūti, konstruoti, domiuosi kostiumų dizainu, nusprendžiau ir pati išbandyti cosplay meną. Su visą vasarą gamintu kostiumu rugsėjo mėnesį dalyvavau Comic Con Baltics renginyje, kur sutikau daug nuostabių žmonių, įgijau dar daugiau žinių apie fantastinius pasaulius ir popkultūrą, ir tiesiog nuostabiai praleidau laiką. Dar vienas mano neseniai atrastas ir labai pamėgtas užsiėmimas – šokis. Jau antrus metus priklausau Rokiškio istorinių šokių kolektyvui „Saltare la Lavanda“, kur šoku daugiausia viduramžių šokius. Kadangi domiuosi šiuo laikotarpiu, esu labai laiminga, galėdama pažinti tuometinę kultūrą ne tik literatūros ar dailės, bet ir šokio forma.
Laimės apibrėžimas. Koks jis Tau?
Laimė man – suvokimas kas aš esu, nes suvokusi save aš imu kitaip žiūrėti į pasaulį. Pradedu nebebijoti, pradedu atsikleisti sau ir kitiems. Prieš trejetą metų aš buvau visiškai kitokia asmenybė. Buvau uždara ir tyli, bijojau save išreikšti, bijojau kitiems parodyti tikrąjį savo būdą. Tuomet aš labai nepasitikėjau savimi, jaučiau didžiulį spaudimą būti tokia kaip kiti. Tačiau vėliau suvokiau, kad nebūdama savimi aš meluoju ne tik kitiems, bet ir sau pačiai. Tad pamažu lindau iš saugaus savo kiauto, jaučiausi vis laimingesnė ir laimingesnė, pradėdama daryti tai, ką iš tiesų mėgstu daryti, rengdamasi taip, kaip noriu rengtis, sakydama tai, ką iš tiesų galvoju. Tada ir suvokiau, kad tikroji laimė yra buvimas tobuloje harmonijoje su savimi. Žinojimas, kas man suteikia džiaugsmą, dalijimasis tuo džiaugsmu su kitais, suvokimas, kad nė vienas iš mūsų nėra ir negali būti tobulas.
Vertybės. Ką jos Tau reiškia?
Vertybės man reiškia daug. Labai myliu savo šeimą, namus. Juk ne veltui sakoma „Namai ten, kur širdis“ - džiaugiuosi, kad su artimaisiais galiu dalytis savo džiaugsmais ir vargais, o namuose jaučiuosi saugi ir laiminga. Labai vertinu nuoširdžius, atvirus žmones. Manau, kad nuoširdumas – viena svarbiausių vertybių mūsų susiskaldžiusioje, kaukėtoje visuomenėje. Taip pat myliu savo šalį. Mes, lietuviai, mėgstame skųstis viskuo – valdžia, oru, nuotaika, vėl valdžia. Bet kiekvieną kartą keliaudama po Lietuvą aš apsidairiau, nusimetusi niurzgančio, nepatenkinto žmogaus kaukę ir nustembu pamačiusi, kiek mūsų šalies grožio lieka nepamatyta. Senasis Vilnius su savo siauromis, žaviomis, kultūros ir laisvės pilnomis gatvelėmis, jūra dvelkianti Klaipėda, besipuikuojanti savo fachverko statiniais, lietuviška gamta, vis besikeičianti, šlamanti auksiniais lapais, skambanti šerkšno kristalais, žydinti pavasario žiedais ir kvepianti pievų medumi.
Knygos Tavo gyvenime. Sieji jas su daile?
Jau anksčiau minėjau, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuris mane įkvepia kurti. Esu knygų mylėtoja, kai kurie pasakytų, kad tikra knygų žiurkė. Anksčiau, kai dar nėjau į gimnaziją ir turėjau marias laiko, galėjau per savaitę perskaityt bent tris knygas. Po to, gimnazijos metais, skaitymo tempai pasidarė daug mažesni, nes joms tiesiog nebelikdavo laiko. Šiuo metu vėl turiu laiko skaityti, tad stengiuosi atsigriebti už keturis neskaitymo metus. Daugiausia skaitau fantastinę literatūrą arba detektyvus. Anksčiau griežtai atsisakydavau visko, kas neturėjo bent žiupsnelio fantastikos elementų, dabar stengiuosi skaityti daugiau įvairesnės literatūros, nors toji maginė literatūra, manau, visuomet mane žavės ir įkvėps kūrybai. Knygos turbūt yra nuostabiausios mokytojos, sugebančios skaitytoją nukelti į slapčiausius pasaulio kampelius, atskleisti didžiausias visatos paslaptis, gebančios priversti džiaugtis, nerimauti, kovoti kartu su herojais. Juk sakoma, jog paprasti žmonės gyvena tik vieną gyvenimą, o skaitytojai – tūkstančius.
Kokiuose teko dalyvauti menininkų konkursuose Lietuvoje ir užsienyje?
Per savo gyvenimą esu dalyvavusi tik keliuose konkursuose, būtų galima ant rankos pirštų suskaičiuoti, bet tris kartus esu dalyvavusi dailės olimpiadoje, du kartus patekau į respublikinį turą.
Tačiau, nors konkursuose ar varžybose nedalyvauju, dažnai mane pastebėsite įvairiuose projektuose ar parodose kartu su Rokiškio dailininkų klubu RODA. Nuo dešimties metų kartu su kitais dailininkais puošiame Rokiškio miestą langinėmis, šiais metais dalyvavome langinių plenere Latvijoje. Taip pat kartais esu kviečiama prisijungti prie Rokiškio dailininkų organizuojamų parodų, kur visada labai smagu dalyvauti. Miesto gražinimo, puošimo projektai man atrodo labai reikšmingesni, tikslingesni, negu įvairūs konkursai, kur jaunųjų kūrėjų darbai dažnai nebūna vertinami objektyviai.
Menininkės Rasos Arbas - Chamberlain vardo premija buvo netikėtumas?
Taip, premija mane labai nustebino, apsidžiaugiau, kad mano kūryba buvo įvertinta.
O gal atskleisi ateities planus?
Ateityje tikrai nežadu atsisakyti meno ir kūrybos. Nors neplanuoju studijuoti nieko susijusio su daile, tačiau menas visada išliks mano širdyje kaip nuostabus, išlaisvinantis užsiėmimas.
Emilija, tegu būna gili Tavo gyvenimo prasmė, dideli Tavo darbai tegu džiugina mus visus, tikros laimės, kūrybinės sėkmės ir teisingo ėjimo į priekį...
Emilijos Klemkaitės nuotrauka ir darbai iš asmeninių archyvų
n/Reda - „Karė“. Dr. al., 80x60, 2018 m.
n/Reda1 - „Medžio dvasia“. Dr. al., 80x60, 2019 m.
n/Reda2 - Įvadinis knygos puslapis. Pop. Mišri 21x29,7, 2019 m.
n/Reda3 - „Stebuklų miškas“. Dr. al., 80x60, 2018 m.
n/Reda4 - „Kalno karalius“. Pop. Mišri 21x29,7, 2018 m.
n/Reda5 - „Senasis laikrodis“. Pop. Mišri 21x29,7, 2017 m.
n/Reda6 - „Bičiulystė“. Pop. Mišri 21x29,7, 2018 m.
Atgal
