Kultūra, menas
10.04. Žurnalistų namuose – Apolinaro Juodpusio retrospektyvinė kūrybos paroda
Albertas Vaidila
Menotyrininkas
Vilniuje, Žurnalistų namuose atidaryta žurnalisto Apolinaro Juodpusio retrospektyvinė meninės kūrybos paroda "Asorti". Ji surengta autoriaus 85 metų jubiliejaus proga. Parodoje mes matome tik kūrybinės veiklos dalį - tai tarsi aisbergo viršūnė, kurio didžiulė povandeninė dalis nėra aprėpiama žvilgsniu. Todėl pateiksiu keletą esmingesnių biografijos štrichų, kurių mes nepamatysime atsilankę parodoje. Apolinaras Juodpusis gimė Kegrių kaime, Viekšnių seniūnijoje, kur baigė vidurinę mokyklą, o vėliau neakivaizdiniu būdu žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Žurnalisto karjerą pradėjo nuo 1956 metų Akmenės rajono laikraščio „Pergalės vėliava" redakcijoje. Toliau teko redaguoti Akmenės cemento gamyklos savaitraštį „Cementininkas", o nuo 1989 buvo pakviestas dirbti „Vienybės" laikraščio atsakinguoju sekretoriumi. Taigi, žurnalistikai jis paskyrė per 40 savo gyvenimo metų.
Parašė ir išleido knygų: apie literatę, režisierę, politinę kalinę ir aktyvią visuomenininkę Stasę Niūniavaitę (2012) ir autobiografinę „Buvo rašyta, fotografuota , piešta"(2016).
Kolegos Apolinaro kūrybos aruodas ar „aisbergas" būtų toli gražu neaprėptas, jeigu šia proga neprisimintume publikacijas istorijos, kultūros, meno temomis, jo vaidybos dramos būrelyje, dainavimo chore. Galiausiai prieikime prie autorinės fotografijos ir dailės darbų parodų, kurių buvo gana daug įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat ir Vilniuje. Kai kurie darbai pasiekė ir užsienio parodų sales.
Apolinaras Juodpusis pastarąją parodą Vilniuje pristatė šmaikščiu "Asorti" pavadinimu dėl jos meno šakų, teminės, žanrinės įvairovės. Paklausiau Apolinaro, kaip atsitiko, kad ėmėsi tokios plačiašakės kūrybinės veiklos - energijos perteklius, ar noras realizuoti visus savo talentus? O gal viena ir kita? Atsakymas buvo gana pragmatiškas ir toliaregiškas: „ juk greta tiesioginio darbo ar jį baigus, kai išeini į vadinamąjį užtarnautą poilsį, daugelis atsiduria lyg laive, sėdusiame ant seklumos. Ir tada... Tada išeitis yra saviraiškos forma - pomėgis. Man tai buvo ir iki šiol lieka rašymas, fotografija, piešimas, kartais netgi tapyba..." Tai nėra tik žodžiai, nes abi minėtos knygos, o ir nemaža dalis meninės fotografijos, dailės kūrinių sukurta „užtarnauto poilsio" metu.
Simonas Daukantas. A. Juodpusio lino raižinys
Nidos kampelis. A. Juodpusio piešinys
Vatikane visi fotografuoja. A. Juodpusio nuotrauka
Po parodos atidarymo. Vytauto Žeimanto nuotrauka
Ekspozicijoje daugiau kaip 100 darbų. Greta vyraujančios meninės fotografijos (portretų, peizažų), didelio lankytojų dėmesio susilaukė palyginti smulkaus formato grafikos kūriniai - raižiniai, piešiniai, kuriuose vėl gi vyrauja portretai, nelieka pamirštas ir peizažas. Negalima nepastebėti ir pluoštelio smagiai nuteikiančių humoristinių nuotraukų, karikatūrų. Taip pat pateikta žiūrovams ir keletas spalvingai tapytų peizažų. Tai vienintelė „spalvota" šios parodos dalis. Manau, kad retrospektyvinis ekspozicijos ypatumas - juodai balti darbai - nusipelno nedidelio komentaro. Juk šiandien esame įpratę regėti spalvotas nuotraukas, ir nieko nestebina, kad taip yra. Nes paprasčiausiai esame įsitikinę, kad taip ir turi būti. Vaikai, jaunimas nuo mažens auga kartu su spalvota fotografija - jos pilna interneto socialiniuose tinkluose, taip pat patys fotografuoja, siuntinėja mobiliaisiais telefonais patikusius ar pačių sukurtus vaizdus, savo atvaizdus - asmenukes.
Vyresnės kartos žmonės dar gerai pamena pokario pirmaisiais dešimtmečiais žiūrėtus į juodai baltus televizorių ekranus dokumentiką, vaidybinius filmus, o parodų salėse, albumuose paplitusį nespalvotą fotomeną... Šie juodai balto derinio vaizdai, išgarsino Lietuvoje ir pasaulyje visą plejadą kino, televizijos režisierių, operatorių, fotomenininkų. Tai jau galima laikyti klasika ar rimtu pagrindu naujoms technologijoms, spalvingiems vaizdams. O klasika, kaip žinia, yra nemari. Taigi, žiūrint iš retrospektyvos bokšto ji nepraranda savo vertės, o atvirkščiai, laikui bėgant ši vertė auga,
Pavyzdžiui, pažiūrėjus Apolinaro Juodpusio portretuose užfiksuotus žymius meno žmones: garsųjį Panevėžio teatro įkūrėją, kino ir teatro aktorių, režisierių Juozą Miltinį, skulptorių Vladą Vildžiūną, rašytoją Juozą Erlicką ir kitus iškilius kūrėjus, mes matome ne tik daugeliui Lietuvos žmonių pažįstamus veido bruožus, bet ir laikmečio padiktuotą žymę - juodai balto vaizdo stilistiką, paremtą maksimalaus šviesos bei tamsos kontrasto, o taip pat atspalvių niuansavimo galimybėmis.
Tiek parodinio formato fotografijose, tiek kamerinio formato, t.y. mažos apimties grafikos technika atliktuose portretuose, piešiniuose galima pamatyti ryškią istorinę asmenybę („Simonas Daukantas", linoraižinys, sukurtas pažymint S. Daukanto 175 mirimo metines, 1968), kolegų žurnalistų, artimųjų, pažįstamų, atsitiktinių portretuojamųjų nuotraukas, atspindinčias momentinę būseną („Melancholija"), sociumo ypatumus („Romoje fotografuoja visi"). Piešiniai įdomūs, bylojantys apie autoriaus neabejotiną talentą, pastabumą, išlavintą ranką. Juose daugiausia kruopščiai, sakyčiau, subtiliai perteiktais bruožais asmenys, o kartais meistriškai, tik keliomis vingriomis kontūrinėmis linijomis išryškinami jų charakterio, profilio ypatumai.
Apolinaras Juodpusis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys aktyviai dalyvaujantis Žurnalistų sąjungos Senjorų klubo veikloje. Už darbą Akmenėje apdovanotas Akmenės rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus", o šiemet jam įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos vardinis medalis „Už nuopelnus žurnalistikai".
Brandaus jubiliejaus proga palinkėkime žurnalistui menininkui Apolinarui Juodpusiui sveikatos, gero farvaterio ir palankaus vėjo kūrybos platumose.
Atgal
