Kultūra, menas
10.04. Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas
Alfonsas Kairys
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Tokiu pavadinimu 2013 05 29 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ pateikiau prisiminimus apie savo vaikystės kaimą Svylionis ir raginau skaitytoją atsiliepti, kad rašinys būtų praplėstas.
Dėkingas už susitikimą su buvusia minimo kaimo gyventoja Alfreda Valašinaite-Kobzik, jos dukra Laimute Valickiene.... papasakojusioms apie savo brolį Povilą Valašiną, baigusį aukštuosius mokslus Vilniuje ir vis sakydavusį (rašau, sakydavusį, nes Jis jau Anapilyj): „noriu į Svylionis, noriu atsigert gaivaus vandens iš savo namų šulinio“. Jų pasakojimuose atgimė ir nelengvi pokario kaimo pergyvenimai, kai į jų trobą (ir ne tik į jų!) ateidavo tai tie, tai kiti, ir reikalaudavo maisto, apavo, drabužių. Neklausdavo, turi ar neturi, bet privalėjai, ginklą matydamas, paskutinį kąsnį nuo vaiko, savo burnos atiduoti. Priešingu atveju, galėjai būt palydėtas į ten, iš kur nebegrįžtama.
O visai neseniai į rankas pateko žinomos kraštotyrininkės, buvusios Adutiškio vidurinės mokyklos (dab. pagrindinės) mokytojos Teresės Pivoriūnaitės mokinių bei Svylionių kaimo žmonių užrašyti prisiminimai. Jie datuoti 1971-1978 metais. Ir štai kas pasakojama. Kaimo gyventoja A. Bučelytė teigia, kad 1939 m. kaime „mokytų buvo mažai: baigdavo 4 klases - ir gana, daugelis pasirašydavo „kryželiu“. Veikė pradinė mokykla, o joje, įsikūrusioje Juozo Kairio troboje, mokslų mokė mokytoja Činčikaitė, kita pradinė - Piršteliškės (dabar jau mirusiame) kaime. Norėjai toliau žinių siekti, turėjai į Adutiškį žingsniuoti (kasdien 4 km ten, keturi atgal). „Jokių pavėžėjimų nebuvo! Bet tęsti mokslus atsirasdavo kam. Kaip sako A.Bučelytė, Valentas Pirštelis, Elvyra Dešukaitė mokėsi Kauno žemės ūkio akademijoje, Povilas Čapskas - Ukmergėje, kiti dar lankė mokyklą Adutiškyje (vėliau daugiau nei 10 šio kaimo jaunuolių baigė aukštuosius mokslus - straipsnio autoriaus pastaba).
Adutiškio vidurinė mokykla (kasdien 4 km ten, keturi atgal)
1963 m. VII laida. 1 eilė. Mokytojos D.Trimonienė, V.Bieliauskaitė, B.Smagurauskienė, M.Vaišnoraitė, Z.Šarkaitė, V.Meškelienė. 2 eilė. Mokytojas J.Pivoriūnas, Z.Klimaitė, B.Armalytė, L.Gruodytė, J.Lapinytė, V.Steponėnaitė, I.Degesytė, J.Vileitaitė, O.Ilgutytė, Z.Vaitekėnaitė, B.Atauskaitė. 3 eilė. K. Lapcikas, M. Jasiulis, H.Pirštelis, A.Kairys, F.Ivanauskas, R.Liachovičius, V.Subačius, Adomėnas, V.Lukoševičius, A.Bumblys.
Adutiškio vidurinės (dab. pagrindinės) mokyklos kraštotyros muziejaus (vadovės Teresė Pivoriūnaitė, Renata Stunžėnienė, Svetlana Menčinskienė) nuotraukos
Prisiminimuose pateikta įdomių detalių apie kultūrinį kaimo gyvenimą. Sakoma, kad kaime tik du žmonės (Jonas Povilėnas ir Radišonka) turėjo radijo aparatus. Taigi jų namuose ir buvo klausomasi lietuviško žodžio. Tiesa, Jonas Povilėnas dar gramofoną (mechaninis garso atgaminimo iš gramofono plokštelės aparatas, sudarytas iš plokštelę sukančio mechanizmo ir garso atgaminimo įtaiso) turėjo, kurį kai kurie „velniu“ vadino. Mat, nesuprantama buvo, kaip iš besisukančios plokštelės garsas galėjo sklisti!
Per pertraukas kas nors iš senesnių gyventojų į praeitį žvilgsnį mesdavo ir sakė, kad baudžiavos laikais kaime tik trys šeimos gyveno, kaimą apsupusios pelkės ir miškai gera žeme negalėjo pasigirti, o 1914 metais, badmečiu, net 24 vyrai Anapilin išėjo. Badas, badas, badas: žmonės gaudė varles, jas kepė ir valgė, valgė arkliarūgščių sėklas, piestoj (piesta - medinis indas kruopoms, sėmenims ir kt. grūsti - straipsnio autoriaus pastaba) sugrūstas pjuvenas ir samanas, pagardintas sudžiūvusiais paparčiais...
Kaime apsistoję vokiečių kareiviai varydavo gyventojus dirbti miške: pjauti medžius, kapoti šakas. Už visą sunkų dienos darbą 4 asmenims „atsiskaitydavo“ kepaliuku duonos ir samteliu sriubos.
Moterys dažnokai ubagaut eidavo į Mielagėnus(Mielagėnai – miestelis Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 20 km į pietryčius nuo Ignalinos) arba į kitus toliau esančius kaimus. Nors, kaip pasakoja įrašo autorė Ganafa Latakienė, ne ką ir iš ten parsinešdavo.
Praleidžiame daugiau negu pusšimtį metų ir grįžtame prie A.Bučelytės užtrašyto pasakojimo apie kultūrinį kaimo gyvenimą.
Dažnai pas Povilėnus vakarėliai vyko, o jų organizatorė Melcia Čapskaitė (gal Melanija: kaime dažnai Veroniką Vercia, Oną - Oncia, Julę - Julcia ir pan. vadino - straipsnio autoriaus pastaba), mokė šokių, dainų, netgi pasaką „Pelenė“ bei kai kuriuos Žemaitės kūrinius vaidino. Nekantriai buvo laukiamas kartą per savaitę atvežamas kinas. Ir jauni, ir seni, kad pamatytų judančius ir kalbančius artistus, užpildydavo gryčią.
O sekmadieniais, kai iš bažnyčios (apie 15 ar 16 valandą) sugrįždavo bernai ir mergos, patraukdavo kuokinėn (taip buvo šokiai vadinami - autoriaus pastaba). Susirinkdavo ne tik Svylionių, bet ir kitų kaimų bernai, mergos - tik „iš savo ūlyčios“. Skambant smuiko, cimbolų, klarneto garsams sukosi poros. Gęstanti saulė palydėdavo linksmybes.
O jei laiko dar likdavo, tai laikraštį paskaitydavo. Ką skaitė? Aišku, kas arčiau širdies buvo: rajoninį laikraštį „Žvaigždė“, „Valstiečių laikraštį“, „Jaunimo gretas“, „Šluotą“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Vakarines naujienas“, „Švyturį“, „Mūsų gamtą“, „Kalba Vilnius“.
Daugiausiai spaudos užsisakydavo Petras Subačius ( net 10 pavadinimų). 1976 metais kaime buvo užsisakyta: „Žvaigždės“ - 58 egz., „Valstiečių laikraščio -51 egz., „Kalba Vilnius“ - 12 egz., „Tarybinės moters“ - 28 egz.
Įdomu tai, kad kaimas mėgo skaityti. Kai kurie net savo bibliotekėles turėjo. Antai J.Trečiokas sukaupęs net 60 - 70 knygų, nuosavas bibliotekėles turėjo G.Bučelis, V.Pirštelis, F.Bučelienė, V.Povilėnaitė. Reikia manyti, kad gyventojai dalijosi knygų turtais, perskaitytų knygų mintimis.
Atgal
