Kriminalai, nelaimės
01 10. Korupcijos spąstai, po demokratijos fasadu: nepakeičiamieji švietimo įstaigų ideologai
Dr.Egidijus Mažintas
JAV prezidentui Dž.Vašingtonui po dviejų kadencijų prezidentavimo buvo pasiūlyta tapti karaliumi iki gyvos galvos. D.Vašingtonas, atsisakė motyvuodamas, kad sukurs precendentą JAV ateičiai. Skausmingai arba su nuostaba stebimasi iš Rusijos prezidento V.V.Putino panorusio pasimėgauti valdžia daugiau negu dvi kadencijas. Kiek šiandiena Lietuvos miestelių merų taip pat panorusių ir valdančių savo „apylinkės gulagą“ daugiau nei dvi kadencijos, kiek įvairių įstaigų, partijų vadovų, biurokratų, mokyklų vadovų, ministerijų kardinolų, kanclerių, kuriems nusispjauti į tai, kad aplink žmonės jau pavargo nuo valdžioje dešimtmečiais sėdinčių demagogų. Tiesiog valdžioje esantys valdovai, vadovai abejingai mosteli: „žmonės mane išrinko, negaliu nepaisyti jų pasitikėjimo“. Tokie sakiniai sakomi su šypsena ir kurtumu demokratijos vertybėms. Kartais aukštųjų mokyklų pavadinimas keičiamas vien tam, kad buvęs rektorius galėtų sėdėti daugiau negu dvi kadencijas. Tarsi pakeisti jau nėra kuo. Išsibaigę talentingų ir gabių vadovų karta, ir jaunesni arba mokytesni negali ir nemoka taip tvarkytis kaip nūdienos „demokratinių permainų apaštalai“. Pilietinė visuomenė taip pat atsakinga už tai, kad nekyla jokie klausimai, kad nereikalaujama atsakingų asmenų atsakomybės už jų apgavystes ir sąžinės stoką. Žiniasklaida yra arba politiškai priklausoma, arba, jei ji ir yra laisva, savo darbą dirba pavršutiniškai, neišradingai, prie savivaldos dokumentų jie negali prisikasti ir dėl labai siaurų interesų. Todėl mūsų visuomeninis interesas ir susidomėjimas, daugiausia baigiasi paviršutiniškais pasikumščiavimais ir purvo drabstymais, bei nieko neduodančiais atsiprašymais. O lygiaverčių priešiškų stovyklų politikai ir jų patikėtiniai, nepažindami net tos politinės grupuotės programų, grynai savanaudiškais tikslais nepaliaujamai kasa vieni kitiems duobes ar kuria provokacijas, ir į jas įtraukia bendruomenes. Šis „pingpongas“, žaidžiamas mažosiose kunigaikštystėse, iki šiol buvo sumanus būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo esamų ekonominių, kultūrinių problemų ir švietimo bėdų. Jaunimas auga klasių kovos audrose, kuriose nugali turtingesni ir įtakingesni.
„Kai duosiu kūloku, pavirsi buroku“
Didesnė Lietuvos visuomenės pedagogų dalis yra liūdnai pagarsėjusi tuo, kad uoliai ir sėkmingai tarnavo sovietų jaunimo ugdymo režimui (bet dėl to nesigailėjo ir nuoširdžiai neatgailavo). Ta žymiai skaitlingesnė pedagogų dalis nepasitikėdami kita dalimi mokytojų, kurie viduje protestavo, nepasidavė, nuolat juokavo ir niekino pernelyg padoriai šiltai įsikūrusius sovietinio švietimo lietuviško lagerio blatnuosius kalinius-ateistus, svetimos melagingos Lietuvos istorijos kalvius, bei ideologizuotos lietuvių kalbos mokytojus. Nepaklusnieji sovietiniam režimui pedagogai tikėdami, kad nepriklausomoje Lietuvoje jie atsirevanšuos, nusivylė. Revanšo nebuvo. Mokyklų vadovais įsitvirtino „grupė draugų“artimų savivaldybėse dominuojančių mankurtų partiniai statytiniai, kurių kaip vadovų stažas šiandiena siekia daugiau kaip du dešimtmečius. Kiekviena švietimo institucija –tipiškas diktatorinio valdymo pavyzdys. Pilietinė visuomenė nesuvokiama be pilietinės drąsos ar pilietinių elgsenos normų Tačiau šiandien, šios dvi pedagogų bendruomenės ar visuomenės grupės, taip ir nerado būdų kaip suprasti viena kitą. Tautinio pedagogo stuburas, du dešimtmečius nuolatos laužomas, nepagijo. „Pedagoginė išvarža“, tapo viso švietimo įstaigų diagnozė. Sulaužytas stuburas, kaip žinote sunkiai atsistato. Tautinis mokytojas amžiais dingo po dvidešimtečio represijų ir instrukcijų kirviu. Visa ši kultūrinė reorganizacija vadinosi-demokratiškumo permainomis.
Mokyklos buvo užverstos biurokratiškų direktyvų lietumi ir ataskaitomis. Kūrybinis tautinis pedagogas tapo „persona non grata“ savo šalyje, jaunimo ugdymo institucijų vadovais tapo gaujų nariai uolūs marginalios chamo natūros asmenys. Tautinio ugdymo specialistai netrukus tapo Švietimo institucijų vadovų rakštimi. Augo švietimo kontrolierių kasta, saugiai vegetavusi aukščiausiuose švietimo ir kultūros institucijose. Jie paklusniai diegė ES denacionalizavimo nuostatas. Naikino bet kokias etninio, tautinio, lietuvybės ugdymo apraiškas-būrelius, kur jaunimas galėjo studijuoti savo tėvų kraštotyrinį ar dvasinį paveldą. Žinau kelių mažo miestelio 2 –jų mokyklų direktores, kurių viena norėtų kad jos vadovaujamoje švietimo įstaigoje dominuotų anglų kalba(kaip lengva bus abiturientams adaptuotis užsienio šalyse), o kita- tiesiog verda aistra kitoms kultūroms(mėgsta su Griundvig ir kitomis programomis tiesiog valkiotis kitų šalių įstaigose ir kopijuoti antrarūšį profiliavimą ir kosmopolitizmą), daugėja moksleivių norinčių studijuoti turkiškąjį arba japoniškąjį paveldą ir svetimas kalbas mokytis ugdytiniams tampa artimiau nei gimtąją kalbą.
- Ant ko sėdi?
- Ant ledo.
Visos Lietuvos švietimo įstaigos tarsi eksperimentinių triušių bandos 2013m.Lapkričio mėnesį šventė Tolerancijos Dieną. Tolerancijos šalininkai pedagogai labai tiesiogiai o gal europietiškai suvokė dirbtinas nuostatas-gerbti ir mylėti homoseksualus, o atvykusius į šalį gyventi užsieniečius pamaloninti ne mokantis lietuvių kalbos, bet svetimšalių kuriamose institucijose Lietuvoje kalbėti atvykėlių kalba. Dalyvaudamas vienoje iš Tolerancijos Dienų renginių, uždaviau klausimą-sakykite, tai gal atėjus taikiu būdu skaitlingai Raudonajai Armijai-toleruoti stipresniuosius, labiau nei derėtų-pasipriešinti. Lietuvos geriausių šeimos atžalos netoleravo svetimšalių ir po II pasaulinio karo nepanoro pasiduoti priešams, o pasitraukė į pogrindį. Gal reikėjo visiems vienodai toleruoti ir priimti atvykėlius su atlapaširde šypsena ir išskėstomis rankomis. Arba dabar Lietuvoje žemė numatoma parduoti užsieniečiams, ir mes turime tolerantiškai tylėti? Lietuva maža-keletas multimilijardierių gali tiesiog nupirkti visą Lietuvą ir ją padovanoti sakysime... Lenkijai arba Rusijai. Tolerancija kartais tampa visuomenės moralinio ir tautinio vystymosi stabdžiu. O liberalizavimas eilės tolerancijos krypčių mažą tautą gali atvesti iki jos susinaikinimo savo pačių rankomis, kaip dabar jau eilėje sričių-sveikatos, teisinėse, ūkio valdymo istitucijoje kaip ir žmonių dvasiniame gyvenime matome valstybės puvimo ir irimo simptomų. Buvusius partkomo ištikimus pedagogus pakeitė ta pati pernelyg ideologizuotos vartotojiškos visuomenės šaukliai-šiek tiek kažkur marginaliai pasimokę. O savo tautinės kultūros taip ir neišmkę pedagogai. Lietuvoje nepasitikima ne tik savimi, kad galima ką nors pozityvaus valstybėje pakeisti, bet kerštingai nepasitikima ne tik buvusiais jų gyvenimo tvarkytojais, bet ir naujais ES apaštalais, buvusiais ir esamais lietuvių etnoso mankurtais. Tačiau visas šias skirtingas socialines grupes vienija bendra neapykanta valdininkijos klasei, bet ir vis didėjantis nepasitikėjimas savo pačių, bet ir valstybės ateitimi. Viena iš priežasčių – Lietuvos visuomenė dar nesusitaikė su jiems primesta ir suformuota svetimų užkariautojų pageidavumu sukurpta praeitimi. O „komunizmo šnicelio“ bei „tualetinio socializmo“ saviapgaulė, visus suklaidino ir pernelyg skubėtas susitapatinimas su ES realiai lėmė blogos jausenos apie Lietuvos švietimo ir kultūros susiformavimo sindromą.
- Rausva karvė-juodas pienas. Ar ne dyvai?
-Dyvai, dtyvai. Kaip ne dyvai.
Lietuvos Švietimo ir Mokslo ministeris, buvęs gydytojas J.Pavalkis, 2013m. rugpjūčio pabaigoje išleido įsakymą, kuriuo bandyta į švietimo įstaigas sugrąžinti vyrus pedagogus, (90proc.šį darbą Lietuvoje dirba moteriškos lyties atstovės, net tradiciškai fizikos, informatikos ir matematikos disciplinų mokymą perėmusios iš vyrų) ir sustiprinti neformalųjį ugdymą (popamokinę veiklą). Taip pat pagerinti patriotinį bei tautinį auklėjimą, nes ugdytiniai geriau nusimano, kas yra Amerikoje, Europoje, Kolumbijoje, ar Azijoje nei visai šalia jų gyvenamos vietos ar mokyklos. Lietuvos istorija kaip ir kultūra bei šalies pedagogikos istorija yra suklastotos sovietmečiu ir dar iki šiol neištaisytos. Lietuvoje tapo įprasta, kad valdžių institucijų direktyvos sau, o gyvenimas kita kryptimi. Taip atsitiko ir su šiuo įsakymu, kuriuo buvo norėta pagerinti iš tiesų beprecendentinę, tragišką situaciją šalies švietime. Pasirodo, keli žymiausi šalies neformalaus ugdymo specialistai, sujaudinti švietimo ministerio jautrumu švietimo įstaigoms, panoro sugrįžti į mokyklas, ir būtų važiavę dirbti, kad ir į atokiausius šalies kampelius. Ir su džiaugsmu būtų perteikę savo iškilią patirtį: mokyklose būtų atkurti tautiniai, šokiai, liaudies dainos, etninės veiklos būreliai. Kurių šiandiena su žiburiu nerasi. Tačiau švietimo tinkle per aukščiausiųjų švietimo institucijų vadovų turimą informaciją-Lietuvos Edukologijos universiteto dėstytojų neįsileido. Nė viena mokykla. Muzikos ir dramos mokytojų nereikėjo ir gimnazijoms, mokykloms ir dienų centrams. Vienas iš jų tautinės dramos, etikos, filosofijos ir humanitarinių disciplinų ideologas, įsitikinęs kad būtina sugrąžinti į ugdymo programas –Vydūną, St.Šalkauskį, J.Basanavičių gavo neigiąmą atsakymą iš visų svarbiausių šalies ugdymo institucijų.
Nedaug kuo skyrėsi ir kito tautinės muzikos specialisto istorija. Kolega turėdamas daug pažinčių ir dažnai su koncertinėmis liaudies muzikos programomis keliaujantis po apleistas mokyklas, ir nuskriaustas savivaldybių Vilniaus krašto švietimo įstaigas, nesulaukė nė vieno pakvietimo padirbėti tautine patriotine linkme. Iš Ministerio įsakymo buvo nusišaipyta, kaip ir aukščiausio lygio tautinio ugdymo specialistų kvalifikacijų. Abu mokslo daktarai liko it musę pešę. Susipažinę tarpusavyje, kad yra vedami panašios idėjos sugrąžinti į mokyklas tautiškumą su aukščiausio lygio kvalifikacijomis, nepasidavė. Abu prieteliai jaunimo ugdymo klausimams yra parengę po pusšimtį mokslinių publikacijų. Jie kreipėsi į svarbiausius Respublikos žiniasklaidos leidinius su vienu tikslu, kad nušviesti susidariusią padėtį, ir sugėdinti švietimo įstaigų vadovus, kurie atvirai priešinasi ministerio direktyvoms. Ardomoji veikla tapo kasdieninė pokalbių tema pedagogų užkulisiuose. Kai pačioms švietimo institucijoms nusispjauti į jų Darbo partijos ministerio įsakymus. Tai ką galės padėti žiniasklaida. Vienas iš populiaraus leidinio redaktorių, išklausė argumentų, reagavo taip: o ką ar Jūs neturite ką veikti? „Turiu, kas veikti, tačiau esu įsitikinęs kad į mokyklas privalo grįžti profesoriai, docentai, kaip tai buvo atsikuriančioje Lietuvoje, kai dirbti į mokyklas ėjo broliai Biržiškos, A.Smetona, A.Stulginskis, A.Valdemaras“. Redaktorius gūsčiojo pečiais, ir prasitarė kad „mes ES sąjungoje ir nacionalizmo ir tautiškumo laikai jau seniai praeityje“.
Aus, baus, bus medaus,
Stora boba kiaulę pjaus.
Kaip taip yra, kad geriausi neformalaus ugdymo specialistai, mokslo daktarai, docentai negali patekti dirbti į mokyklas, kai tokių kvalifikacijų atstovų Lietuvos švietimo įstaigose yra vos 0, 01 proc.? Gal jie per brangūs švietimo įstaigoms? Atvirkščiai mokslų daktaro kvalifikacijos mokyklose atitinka mokytojo metodininko įkainius. Išeina, kad samdyti docentą švietimo įstaigai yra pigiau negu mokytoją-ekspertę. Kvalifikacija docento, ugdančio pedagogus ir mokytojos žinoma skirtingos, ne paskutiniosios labui. Ar čia švietimo institucijų sąmokslas prieš universitetų dėstytojus, ar tiesiog mokykloms nereikia tautinio patriotinio ugdymo profesionalų-vyrų?O gal mokytojos moterys jau priprato ir tampa kaip moterų vienuolynai, ir vyriškos lyties pedagogai joms kelia šleikštulį ir pasibjaurėjimą? O gal galvoja, kad jei vyriškiai nori dirbti mokyklose, tai gal kokie nesveiki, juk vyrai daugiausiai dirba verslo arba šventaisiais valdininkijos apaštalais. O gal vedamoms kosmopolitų ir sovietinių laikų ilgesiu kamuojamos švietimo institucijos šauklių jau įsisavino ES denacionalizavimo nuostatas, ir bet koks nacionalizmo pasireiškimas arba tautiškos veiklos reorganizavimas tradicinių tautinių papročių linkme sukels kontrolierių ir savivaldybės keršto. Ir auklėjimo akcijų: mes ES narės, ir privalome būti lojalūs europinėms vertybėms. Ištikimybė ES diegiamoms vertybėms dėl uolių šioms instrukcijoms pedagogų ir vadovų, kaltės, jau atvedę jaunąją kartą iki negirdėto neregėto marginalo: lietuvaičiai ne tik kad nežino savo šalies kultūros, istorijos, žymiausių savo praeities asmenybių, net ir gėdijasi lietuvių kalbos, bei lietuviškų dainų bei šokių. Neformaliajame ugdyme tolerancija pasiekė neįtikėtiną mąstą-95proc.popamokinė veilkla kopijuoja masinę popkultūrą. Mažų miestelių kaip ir TV talentų konkursuose dominuoja anglų kalba, o lietuvių kalbai neliko vietos.
Atgal
