Kriminalai, nelaimės
11 10. Ar universitetai tikrai tampa korupcinių tinklų poligonu?
Zigmas Tamakauskas
Lietuvai pradėjus pirmininkauti Europos Sąjungoje, pastaruoju metu vyksta daug įvairių renginių susijusių su švietimo ir mokslo plėtra. Visuose juose akcentuojama nepaprastai naudinga ir esą reikalinga ES parama Lietuvos mokslininkams, kiek daug galima nuveikti turint papildomų išteklių. Tačiau, ar tikrai taip? Lietuvos aukštojo mokslo kokybės gerinimas ir mokslinių projektų vystymas kartais tampa tik priedanga betvarkei, savivalei ir sau naudingam lėšų pasisavinimui. Vieša paslaptis, kad ES parama kai kuriems universitetų elitiniams profesoriams, kurie nebūtinai yra geri mokslininkai ar pedagogai, yra puikus būdas didinti savo atlyginimus. Tokie profesoriai, prisidengę ES ekspertais, bet dėl neaiškių priežasčių ir dažnai slapta turi išskirtines teises neribotai naudoti ES resursus besaikėms komandiruotėms ar pan., o eiliniai, klanui nepriklausantys dėstytojai, gali apie tai tik pasvajoti.
Pastaruoju metu daug kalbama apie studijų kokybę, tačiau daug kas nemato viso vaizdo, kaip yra organizuojamos aukštojo mokslo studijos, kas jas organizuoja ir kas dalyvauja mokymo procese. Nors kažkiek kalbama apie Švietimo sistemos aukštojo mokslo problemas, tačiau kol kas neatrodo, kad kažkas būtų veiksmingai daroma, kad jas spręsti, greičiau atvirkščiai jos slepiamos. Aukštosios mokyklos- universitetai ir kolegijos – nuo seno yra autonomiškos, kaip atskiros „respublikos“, į kurias negali kištis jokie pašaliniai. Ta aukštųjų mokyklų, tuo pačiu ir jų padalinių laisvė yra apgaulinga, nes vietoj autonomijos čia yra savivalė, vietoj savikontrolės – savų dangstymas ir pan.
Universitetų padaliniuose, katedrose ar skyriuose jų vadovai labai greitai imasi kurti savų nerašytų taisyklių, kaip proteguoti lojalius ir jiems paklūstančius ir bausti nepaklūstančius. Studentų noriai pasirenkamose aukštosiose mokyklose vyksta dalykai apie kurias visuomenė nė nenumano: susidaro uždaros grupuotės mokslininkų dėstytojų, kurių vienas tikslas – visomis įmanomomis priemonėmis pasigerinti sau sąlygas ir po to jau imti atstovauti Lietuvos mokslą. Tokie „atstovai“ greitai išstumia mokslininkus, kurie bent kiek nepritaria tokioms žaidimo taisyklėms.
Kitaip sakant čia susidaro puiki terpė klestėti blogybėms, kurios kaip daug kam atrodo yra kitur, bet tik ne universitetuose, tos blogybės, plačiai išsikeroję mūsų universitetuose - jaunesnių darbuotojų išnaudojimas, psichologinė prievarta – mobingas, lėšų ir išteklių naudojimas privatiems tikslams, nesiskaitymas su darbuotojais ir pan.
Viena labiausiai paplitusių problemų, kurias visi universitetai paveldėjo iš sovietinių laikų ir tęsiasi iki šiol – tai korupciniai tinklai. Tik šiomis dienomis ji įgavusi kitas formas – pavyzdžiui gaunant profesoriaus vardą, skirstant postus, pavyzdžiui padalinio vedėjo postą gauna ne bet kas, o tas kuris universiteto valdžiai yra naudingas ar turi tam tikrų ryšių ... Netiesioginiai korupciniai tinklai išryškėja paprastuose dalykuose, pavyzdžiui pasižiūrėjus, kas turi galimybę išvykti į komandiruotes, kas ir kodėl gauna įvairius priedus, kam paskiriamos įvairios priemokos ir pan. Viena iš prielaidų tokiems ryšiams – neribota valdžia hierarchijos viršūnei – dekanams, katedrų vedėjams, kurie vieni patys sprendžia skirstant katedros išteklius, darbo krūvius ir pan. Savaime suprantama, kad geriausios darbo sąlygos ir didžiausias atlygis tenka būtent jiems patiems, o eiliniai dėstytojai yra priversti tarnauti, kartais ir vergiškomis sąlygomis tiek dirbti su studentais, tiek atlikinėti kitokias užduotis, už kurį ne tik nėra sumokama. Naudojimasis tarnybine padėtimi yra įprasta universitete aukštesnes pozicijas turinčių sovietinio sukirpimo profesorių yda jaunesnių kolegų atžvilgiu, taikant pačias įvairiausias psichologinio smurto priemones, gąsdinimais atleisti iš darbo ar reikalaujant neįmanomų dalykų, pavyzdžiui parašyti straipsnius, dirbant valandą per dieną. Kitaip sakant studijų kokybe ar studentų gerove čia tikrai niekas nesirūpina, vienintelis siekis tokių profesorių – gauti kuo daugiau naudos sau, ne tik pinigais, bet pavyzdžiui ir važinėjant po pasaulį darbo metu, t.y. prisidengiant moksline veikla „turistauti“, pramogauti, važinėti po komandiruotes, nepateikiant niekam jokių ataskaitų ar veiklos rezultatų.
Pavyzdžiui, vienos aukštosios mokyklos padalinys, kuriame darbuotojams jau kelinti metai iš eilės klausimų kelia didėjantis darbo krūvis, jų paskirstymo tvarka ir darbo užmokesčio nustatymo principai, kurie dabar iš esmės paliekami padalinio vadovo malonei. Minėti klausimai buvo keliami ne kartą, tačiau šios katedros vedėjas į katedros posėdžių darbotvarkes jų taip ir neįtraukia, net nėra galimybės diskutuoti apie savo kaip darbuotojų teises ir pareigas, arba su katedros posėdžių protokolais, kuriais priimami svarbūs sprendimai, darbuotojai neturi galimybės susipažinti. Šiai katedrai jau ne pirmi metai vadovaujantis profesorius toleruoja, kad dirbantys, bet į darbą neateinantys profesoriai lieka be atskaitomybės katedros kolektyvui, pavyzdžiui. dažnos komandiruotės į užsienį, kurių rezultatai nėra pristatomi kolegoms ir pan. Argi neturėtų būti taip, kad nauji darbuotojai turėtų būti samdomi tik tuo atveju, jeigu jiems skirtas kontaktinių valandų skaičius viršija esamų darbuotojų darbo krūvį ir jeigu jie įsipareigoja ir pateikia dvi mokslinės veiklos pozicijas (straipsnius, pranešimus konferencijoje, projektą), priskirtas katedrai?
Paprastai padalinio vedėjas atsakingas už katedros darbuotojų mokslinę veiklą, tačiau apie kokią nors strategiją plėtojant ypač socialinių mokslų įtaką specialistų rengimo procese, nėra ir net nesiruošiama tai daryti. Netgi atvirkščiai, tokius vadovus gąsdina bet koks dėstytojų pedagoginis ir mokslinis aktyvumas, tai yra traktuojama kaip konkurencija, todėl dėstytojo darbo etatas dažniausiai matuojamas ne pedagoginio ir mokslinio darbo valandomis, o visokiais kitokiais išgalvotais kriterijais, kaip kad pavyzdžiui, universiteto atstovavimas užsienyje, o atstovauja aišku tas pats „elitas“.
Taigi, oficialiai deklaruojamos europinės demokratinės vertybės – viešumas, skaidrumas, bendradarbiavimas ir teisingumas – vienoje demokratiškiausių institucijų Lietuvoje, t.y. universitete, išsigimsta ir vis labiau virsta metaforiškai kalbant „Kafkos“ pilimi. Kažkas turi imtis priemonių keisti situaciją, kitaip socialiniai mokslai Lietuvoje bus visiškai diskredituoti ir atitinkamai įvertinti mokslininkų ir dėstytojų iš ES ir kitų pasaulio šalių.
Atgal
