Kriminalai, nelaimės
09 06. Nenaikinkime lietuviško kaimo
Vytautas Paliukaitis
Beveik simboliška, kad vasaros pabaigoje mūsų žemė subrandino daug javų, soduose gausu vaisių. Kauno sporto halėje vyko vienas svarbiausių šių metų renginių prieš įstatymų leidėjų ketinimą leisti pardavinėti užsieniečiams tai, ką mes paveldėjome iš protėvių kaip brangiausią turtą - žemę.
Bandau sau vaizduotėje pažvelgti, į ką pavirs po kelių dešimtmečių mūsų kaimai, ežerų ir upių pakrantės. Jei Lietuvoje didžiuosiuose miestuose ankstesnės valdžios sprendimais buvo iš jų centro iškeldinami mirusiųjų „namai“ (taip kartais literatai vadina kapines), tai svetimieji, ėmę šeimininkauti įsigytose teritorijose, visiškai lengvai sunaikins nedideles kalvelėse slypinčias kapinaites; net įtrauktus į valst. dokumentus įvairios paskirties paminklus pašalins – korupcija visada randa landų, ras ir pretekstą tą ar kitą istorijai reikšmingą ženklą išbraukti kaip menkavertį... Tokia jau mūsų realybė. Užsigeidę naujieji šeimininkai ims statyti gyvulininkystės fermas, pramogoms skirtus kompleksus, gal net bus ir kinų kalba darželiai, mokyklos, po to, kaip dėsningai, nuosekliai žiūrint, iškils ir jų maldos namai. O kiek šiandien dar ir didžiausi mokslininkai nepajėgia numatyti posūkių įvyks vos tik atvėrus pirkėjams vartus?
Jaučiu tam tikrą privalumą prieš miestų vaikus. Mano vaikystė ir paauglystė pralėkė kaimo aplinkoje. Nuolatos važinėdamas į gimtinę seku kelių mūsų Zapyškio apylinkėje išsidėsčiusių kaimų vystymąsi, jų kaitą. Čia pravartu gerb. skaitytojams papasakoti apie patriarchalinių tradicijų gyvybingumą. Seneliai dar daug ką į XX amžių perkėlė iš XIX. Laikotarpiu tarp 3-osios ir 7-osios klasių pas mūsų kaimynus, kurių sūnūs buvo pokariu ištremti, persikėlė gyventi jų giminaitis S.Juškevičius, čia jis, kaip ir mes, mokėsi tėvų dar vadinamoj „klebonijoj“, t.y. bažnyčios priklausomybėje buvusį erdvų pastatą pavertus mokykla. Ilgesniais rudens ir žiemos vakarais Stasys mūsų namuose žaisdavo su dviem mano broliais šaškėmis, šnekučiuodavosi jauniems rūpimais klausimais. Tokio švelnaus būdo, net išorėje tie geri jo bruožai matėsi, nesu matęs. Besišypsantis, skleidžiantis šilumą visur, kur tik jis pasirodydavo, man priminė geraširdžius Vaižganto kūrinių veikėjus.
Kartą, kai mama atnešė iš virtuvės ką tik iškeptų blynų, jis bandė pakilti, sakydamas, kad jau vėlu, lėksiąs. „Stasiuk, užkąsk“, - paragino mama. Ką aš tą vakarą išgirdau, tai mane tiesiog pribloškė. „Žinai, parėjęs iš mokyklos skubu bet ko užkąsti, suaugusieji dirba lauke. Bet net duoną jie visad užrakina.“ Visa tai jis pasakė švelniai, su šypsena.
Rūstūs buvo 15 pirmųjų pokario metų. Žmonės neieškodavo gražesnio žodžio savo mintims išreikšti. Svetimi keiksmažodžiai skambėjo iš kaimiečių lūpų. Mūsų sodyba nepateko į melioruojamų žemių sąrašus, tad daug maisto užsiaugindavome patys. Kai prasidės žemės pardavimas užsieniečiams, liksime tik prie lopinėlių, prisiminsime gandrus...
Atgal
