Kriminalai, nelaimės
12 05. Greičiausio interneto šalyje – stebuklai už milijardą!
Viktoras Fiodorovas
Naršydami internete, turbūt net negalvojate, kiek šis malonumas kainuoja ir kokios sumos atseikėjamos svetainių kūrimui ir naujinimui. Privačių tinklapių kūrimas, aišku, verslininkų reikalas, tačiau kitas reikalas, kai kalba eina apie valstybines institucijas. Aš, kaip Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas, matydamas prieš save skaičius, kiek kainuoja įvairių valstybinių institucijų svetainių ar paslaugų kūrimai, atnaujinimai ir palaikymai, tikrai nesuprantu, kur tie milžiniški pinigai nukeliauja.
Kad įsivaizduotumėte, kokios tai sumos ir tuščiai nekalbėčiau, pirmiausia, pateiksiu keletą skaičių, kurie iliustruos, kiek kainavo tokie projektai.
Vyriausybės svetainės atnaujinimas kainavo 0,5 mln. eurų. Sakote daug? Neskubėkite.
Naujo Seimo internetinio puslapioir sistemos paleidimas kainavo daugiau kaip 4 mln. eurų. Projektas pradėtas 2010 metais, tačiau įgyvendintas tik dabar. Kokia naujo puslapio nauda? Ogi jokia. Dizainas, nors ir geresnis nei buvusio, vis tiek primena senus laikus, visiškai nepritaikytas mobiliesiems įrenginiams. Paieškos sistema – taip pat negali būti laikoma naujos svetainės pliusu – ji neaiški ir sudėtinga. O svarbiausia, kad net Seimo darbuotojai toliau naudojasi senąja svetainės versija – jiems ji patogesnė. Tai kaip čia išeina, ar mes nenorime naujovių, ar tos naujovės padaromos sudėtingos ir nepatrauklios? Kažkodėl tikiu, kad tai – antrasis variantas.
Už 4 mln. eurų per penkerius metus buvo galima padaryti tik tiek? Dėl E-Seimo projekto į Informacinės visuomenės plėtros komitetą buvau išsikvietęs net už jį atsakingus Seimo kanceliarijos darbuotojus. Po susitikimo mane apėmė paprasčiausias nusivylimas: Seimo kanceliarijos vadovai net nebando rasti asmenų, atsakingų už šį nepavykusį projektą, IT departamento vadovai apsimeta, jog viskas su Seimo internetiniu puslapiu gerai, vietoje to, kad įsiklausytų, ką sako specialistai ir kažką keistų.
Pažvelkime, kiek kainavo ir ministerijų internetinių puslapių projektai. Kuo toliau, tuo linksmiau: šių institucijų informacinių technologijų (IT) diegimui ir palaikymui iš viso išleista beveik ketvirtis milijardo eurų! Kaip mokesčių mokėtojai turbūt norėtumėte sužinoti, kaip naudingai tie pinigai buvo panaudoti? Galiu Jus „nuraminti“ – nenaudingai.
Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai nesu prieš naujoves, atvirkščiai. Esu įsitikinęs, kad valstybinių institucijų tinklapiai ir teikiamos elektroninės paslaugos turi būti modernios, veiksnios ir nešančios ilgalaikę naudą, jog neatrodytume visiški atsilikėliai, visgi gyvename XXI amžiuje. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad IT diegimui ir palaikymui skirtos lėšos turi būti išnaudojamos protingai ir efektyviai, juk tai milžiniški pinigai ir už juos būtų galima tikrai daug gero nuveikti.
Tačiau šiandien situaciją matome kitokią: E-valdžios vartuose susirasti reikalingą informaciją – misija neįmanoma, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) deklaracijas pildome ilgiau nei estai, o Sodros paslaugomis naudotis – tikras iššūkis. Elektroninis parašas, atrodo, sukurtas šiaip sau – nes juo pasirašyti beveik neįmanoma niekur. Deramai neveikia ir Seimo valdomas teisės aktų registras, todėl nenuostabu, kad žmonės net nežino apie Parlamento, Vyriausybės ir savivaldybės priimtus teisės aktus.
Juokingiausia, kad ne tik gyventojai, bet ir Seimo, ministerijų, savivaldybių darbuotojai informacijos šių institucijų puslapiuose ieško visagalės „Google“ pagalba, o ne naudojasi svetainių paieškų sistema. Ir tai visiškai suprantama – jos yra nepatogios ir daugelis net nežino, kaip jomis naudotis. Galiausiai, daugelis žmonių, ypatingai jaunų, internete naršo išmaniaisiais telefonais, planšetėmis, tačiau valstybinių institucijų internetiniai puslapiai ir įvairios programėlės, kainavusios dešimtis milijonų, nepritaikytos visų tipų įrenginiams, išskyrus kompiuteriams ir tai, tik su viena operacine sistema. Tai reiškia, kad praktiškai kiekvienai skirtingai paslaugai mums, vartotojams, reikia turėti skirtingus įrenginius. Tikrai išmaniame amžiuje gyvename.
Mes dažnai giriamės, kad Lietuva turi labiausiai išplėtotą ir greičiausią internetą pasaulyje, bet kas iš to, jei IT paslaugų kūrimo ir valdymo strategijoje į priekį žengiame ne tik itin lėtu tempu, bet ir dažnu atveju žengiame žingsnį atgal?
Išvada paprasta: informacinių technologijų diegimo strategija ir taisyklės Lietuvoje yra atgyvenusios, naudojamės normaliai neįgyvendintomis ir nepatogiomis E-paslaugomis, kurioms nuo 2010 metų Lietuva išleido daugiau nei milijardą litų! Liūdniausia, kad valstybės IT reikalai politikams neįdomūs, nors viešojoje erdvėje jau gausu pasisakymų apie tai, kad „atnaujintas Seimo puslapis – bado akis“.
Ar įmanoma kažką pakeisti? Taip. Aš siūlau įkurti Informacinių technologijų ar elektroninių ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kad IT strategija būtų kuriama ir valdoma aukščiausiu lygmeniu. Turi būti suburta gerų vadovų ir specialistų komanda, kuri turėdama pakankamai patirties suprastų, ką daro: gebėtų vertinti būsimų paslaugų poreikį, įvertintų jų funkcionalumą, keistų taisykles, atsižvelgdama į esamas naująsias tendencijas, profesionaliai kurtų paslaugų kūrimo specifikacijas bei įvertintų, kaip projektas įgyvendintas. O svarbiausia – reikalautų atsakomybės iš tų, kurie tų projektų tinkamai įgyvendinti nesugebėjo.
Tikiu, kad IT ūkiui turi būti skiriamas toks pat dėmesys kaip sportui, migracijai ar jaunimui. Juk per ateinančius 3-4 metus IT diegimui Lietuvoje vėl bus skirta lėšų – šį kartą daugiau nei 300 mln. eurų. Tai didžiulės lėšos, todėl būtina prižiūrėti, kad šie pinigai būtų panaudoti efektyviai, o ne iššvaistyti menamiems „atnaujinimams“.
Atgal
