Kriminalai, nelaimės
05 09. Sostinės kultūrą menkinantys reiškiniai
Vytautas Paliukaitis
Visi skubame, ir daug ko nespėjame padaryti. Štai balandžio pabaigoje Pylimo gatvės vakarų pusėje praeivių akis atkreipia grėsmingai pasvirusi atraminė siena, laikanti Centro poliklinikos teritorijoje esančią terasą. Prie K.Kalinausko ir Pylimo gatvių kampo, vos tik pradės lyti, mūro akmenų konstrukcija, spaudžiant permirkusiai žemei, gali užgriūti praeivius. Nerūpestingumu pasižymintys vaikai gali nukentėti. Eilę metų tašytų akmenų siena, puošusi svarbios miesto prestižui dalies vaizdą, verkiant prašosi neatidėliotino tvarkymo.
Kiek aukščiau, paėję K.Kalinausko gatvės pietų pusės šaligatviu, matydavome liepas, švarinančias Vilniaus orą, kuriuo mes visi kvėpuojame. Prieš pusmetį – kadangi į pavakarę beveik kasdien nueidavau į didžiąją trijų žvaigždučių Maksimą – leisdamasis gatve išvydau nustebinusį net mane, žmogų, beveik fanatiškai gerbiantį medžius, išvydus dvylika "pražydusių" kelmų. Ne visad būdavo gerai ši vieta vakarėjančios saulės apšviesta, tai norėdamas išsiaiškinti, ar čia nepražydo gėlytės, keletą kartų patikrinau ir sužinojau, kad tai pelėsinis grybas. Galvoju sau, prieš žiemą žalieji pasodins naujus medelius. Vieną kartą pamačiau – vietoje gyvos augmenijos, pašalinus visus kelmus švyti naujumu šaligatvio plytelės. Dar kitonišką medelių ignoravimą, net niokojimą, mačiau viename iš naujųjų gyvenamųjų rajonų. Ankstyvą pavasarį tarp dviejų pėsčiųjų takų miesto grožiu besirūpinantieji specialistai laisvame žemės plote pasodino eglutę; kai aplinkui žalumos akys ieškodavo, tik ji viena atgaivindavo praeivius. Nerūpestingi šunų savininkai leisdavo ją keturkojui "aplaistyti" ir po mėnesio augalo spygliai ėmė gelsti. Vieną vakarą, žingsniuodamas įprastu plytelių šaligatviu, pamačiau eglutės vietoje tik gelsvo smėlio duobelę. Kažkas išrovė. Palyginau žmogaus ir medžio gyvenimą – jeigu pirmojo neapgaubtų rūpesčiu tėvai, jis nesulauktų gydytojų pagalbos, kiek iš augančios kartos sulauktų brandaus amžiaus. Dar liūdniau nuskambėtų, jeigu iškeltume šūkį: "Saugokim augantį medelį nuo žvėries ir nemąstančio žmogaus!" Sostinėje šunys padaro daug nuostolių augmenijai, o kaime, kai nuvažiuoju į gimtinę, išgirdau tikslių žinių - jie užpuola ganyklose pririštus gyvulius.
Mūsų Savivaldybės kultūros skyrius suteikė Viršuliškėse esančiai Lietuvos bičiulio A.Sacharovo aikštei naujų akcentų – dizainerių sukurti, nors ir kukliame skverelyje, prie dviejų transporto magistralių kampo suolai atsiėjo brangiai. Apsidrausdami nuo vagių kūrėjai, išmintingų užsakovų pageidavimu jų konstrukcijose įrašė kokiai vietovei jie yra skirti. O prie Spaudos rūmų šiaurės fasado pritvirtinta lentelė su šviesios atminties mokslininko pavarde jau kompromituoja šią teritoriją: nuo automobilių taršos ir atmosferos poveikio ji tiek patamsėjo, kad nelengva net arčiau priėjus perskaityti raidžių. Pakeisti ją į naują, gal ir šiek tiek didesnę už esančią, daug nekainuotų.
Vilniaus regione pralėkė įspūdžiais, pažintimis ir su gerais įvairių tautybių žmonėmis turtingi keturi dešimtmečiai. Regėjau, kaip keitėsi gatvių pavadinimai, ir vietoje pašalintų asmenybių skulptūrinių paminklų iškilo kiti. Visa tai reikalinga, kad augančiosios kartos turėtų į ką orientuotis spręsdami, ko gero, dar sudėtingesnius nei teko mums, uždavinius. Kuris laikas svarstau, kad Laisvės prospekto prieigose vienai iš gatvių suteikti Talino vardą. Turėjau svečių iš Rygos, kai jie išgirdo visuomeninio transporto stotelės, pavadintos nuo čia esančios gatvės, pavadinimą, veidai tiesiog nušvito. Paaiškinau: Laisvės pr. baigiasi Baltijos kelio vietoje su gyva grandine, parodžiusia pasauliui Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių taikius nepriklausomybės siekius. Paminėjau, ten, Ukmergės gatvėje, su kitais susikibęs rankomis ir aš stovėjau. Rygiečiai pasiteiravo ar Talino gatvė irgi yra toje pusėje. Pasakiau, kad dar bus artimiausioj ateity.
Atgal
