Kriminalai, nelaimės
02 21. Kodėl gi Juozas Edvardas Petraitis yra nesutramdomas?
Inga Volskytė
Kas galėtų sutramdyti Lietuvoje korupcijos ir „savų ryšių“ savivalę? Šalyje dėl to jau pasidarė gyventi nesaugu, ir niekada nežinai, kada gali būti apiplėštas, apgautas, reketuojamas, bet teisybės Lietuvoje nerasi nei dieną, nei su žiburiu. Į teisėsaugą dabar, kaip sakoma, kreipiasi tik naivūs žmonės, kadangi teisėsauga tapusi saugiausiu prieglobsčiu nusikaltėliams. Bent jau jų privilegijuotai kategorijai. Tokie tampa multimilijonieriais, nes jie „savoje hierarchijoje“ priklauso vadinamajai „aukščiausiai kategorijai“. Nelaimei, tai pačiai sistemai priklauso ir daug teisėsaugininkų, valstybinių tarnybų valdininkų, einančių ir ėjusių aukštas pareigas. Taigi netgi ne „paramos banditams“ draugija, tai ta pati vieninga sistema. Šitaip daugybė žmonių paprasčiausiai apiplėšinėjami, o jei kreipiasi į teismą, tai iš jų ten juokiamasi. Šiandien jau niekas negali pasakyti iki kokio lygio išsiraizgė ta „vagių įstatyme“, kaip ją dar nuo Stalino laikų vadina liaudis, sistema. Per tą laiką ji ne tik nenusilpo, o sustiprėjo. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, „vagys įstatyme“ po atgimstančios demokratijos priedanga dar labiau įsitvirtino. Vieni legalizavo savo prisigrobtus turtus, kiti iškopė į dar aukštesnius postus. Ir dabar ji jau knibždėte knibžda tarptautiniais sukčiais. Čia, vadinamosiose posovietinėse šalyse, jie nesunkiai randa „stogą“, užima atitinkamas vietas hierarchijoje.
Lietuviškų teismo bylų keistenybės
Nieko šiandien nenustebinsi Lietuvoje pasakęs, kad teismo bylą išsprendžia pinigai ar kažkieno „artimi ryšiai“. Nustebintum pasakęs, kad viskas kaip tik buvo atvirkščiai: teisėjai pasodino už grotų „kažkokį veikėją“, bandžiusį duoti kyšį, o kažkoks kitas, tik „labai įtakingas veikėjas“ net liežuvį iškišęs suko ratus apie teismus, bandė įtakoti sprendimą, bet liko it musę kandęs. Žmonės pasakytų, kad tai kažkoks sapnas, tokius dalykus galima tik per balandžio pirmąją pasakoti.
Suprantama, kad sukčiai tik įžūlėja, juk jiems globa reikalinga ne dėl senų nusikaltimų, o dangstant naujus, ir tai yra jų „apsirūpinimas ateitimi“. Taigi jie „žiūri į ateitį“, o mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, tokios ateities neturime.
Chrestomatiniu tokios sistemos veikimo pavyzdžiu galime vadinti Juozo Edvardo Petraičio, kaip rašo spauda, „prieštaringos reputacijos verslininko“, bylą dėl vekselio klastojimo. Nors jo kaltė buvo visiškai įrodyta ir sukčiavimo apimtis siekė 1,8 mln. litų, jis tebuvo nuteistas pusantrų metų. O teismo sprendimas tarytum iš fantastikos srities. Užteko teisėjo teiginio, kad „už sukčiavimą daugiausia nuteisiama iki 8 metų.“ Taigi buvo paleistas „kažkoks skaitliukas“, nustatyta „maksimali sukčiavimo suma“. Kokio ji dydžio ir kokiais įstatymais apibrėžta? Atrodytų, kad įstatymas tik tada būna švelnesnis, jei nusikaltėlis nuoširdžiai gailisi savo blogų darbų. Betgi J.E. Petraitis iki šiol nepripažįsta padaręs nusikaltimą! Kadangi jau anksčiau yra įsivėlęs į daugybę panašaus pobūdžio bylų, tai už meno vertybių kontrabandą, tai už suklastotus statybos leidimus, tai už nelegalaus darbo naudojimą, pagaliau netgi apsivogęs padėvėtų drabužių parduotuvėje, tai teisme turėtų būti traktuojamas kaip recidyvistas. Tai yra, visiškai nepataisomas ir piktybiškas žmogus.
Bet yra kitaip. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, žmogus, kuris norėjo, kad vietoje pavardės tebūtų skelbiami jo inicialai R.A., teigė, kad jis už panašų nusikaltimą, taip pat finansinio dokumento klastojimą buvo nuteistas ketveriems metams.
Taigi kokie čia faktoriai nulėmė, kad su J.E. Petraičiu, kuriam iškeliama gausybė bylų už nesąžiningumą ir apgaudinėjimą, elgiamasi taip švelniai? Gal atsižvelgiama į jo „nuopelnus“, kad nuo 1990 iki 1995 metų konsultavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, ekonomikos, prekybos ir pramonės ministerijas, Lietuvos banką? Gal tiesiog užduokime klausimą „koks žmogus konsultavo“? Ir kam konkrečiai tokios paslaugos buvo reikalingos?
Tokia neįtikėtinai privilegijuota J.E. Petraičio padėtis, o juk net ir Rusijoje jis būtų traktuojamas kaip paprasčiausias „zekas“, leido jam laimėti priešieškinį dėl Gedimino pr. Nr. 2 pastate esančių patalpų, ir belieka stebėtis, stebėtis tuo, kad jei J.E. Petraitis nueina į teismą, ten prasideda „stebuklai“.
Gal prie tų stebuklų prisideda ir ginantis jo bylas žinomas komjaunuolis Algirdas Cegelis, dabar besiverčiantis advokato praktika? Pavyzdžiui, 1975 m. liepos mėn. – 1980 m. liepos mėn. dirbęs Lietuvos komjaunimo Centro komiteto lektoriumi, vėliau lektorių grupės vadovu? 1978 metais „Žinijoje“ paskelbęs knygelę, pavadintą „VLKJS XVIII suvažiavimas apie komunistinį jaunimo auklėjimą“. 1980 rugpjūčio mėn. – 1988 m. rugsėjo mėn. dirbo Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto komiteto instruktoriumi, Organizacinio skyriaus vedėjo pavaduotoju, Administracinių, prekybos ir finansų organų skyriaus vedėju. Nuo 1988 m. spalio mėn. iki 1991 m. rugsėjo mėn. jau dirba Lietuvos muitinės viršininku. Įdomu, ar jis neprašė, kad milijonierius iš Australijos J.E. Petraitis taip pat įstotų į Visasąjunginę Lenino komunistinio jaunimo sąjungą? Ar J.E. Petraitis nepaprašė, kad jo gynėjas padovanotų savo komjaunuolišką „šedevrą“ su autografu? Kiek dar egzempliorių neišdalinta stalinizmo gerbėjams? Ar nors vienas egzempliorius saugomas ateities kartoms Grūto parke?
Nors šiaip šiandieninis jų „duetas“ lyg ir nestebina. Daug šiandien sutiksime „buvusių“, užėmusių ar užimančių svarbius postus, beje, ir žmones „patriotizmo“ pamokančių. Tiesa, J.E. Petraitis kažkuria proga skelbėsi, kad yra „krikščioniškų pažiūrų“. A. Cegelis turėjo būti ateistas...Tai kuris kurį?
Štai su kokiais „šlovingais“ gyvenimais susiduriame...
Tokių „keistų“ bylų Lietuvos teismuose yra begalė. Bet jas visas jungia viena ir ta pati tendencija: kaip naivūs žmonės bylinėjasi su „privilegijuotais“. Šitaip teisybės ieškojimas dėl neregėtų mastų korupcijos mūsų šalyje išvirsta į naivumą.
„Raudonieji“ modeliai
Kompartija nuo seno nusistatė taisyklę: savų negalima teisti! Tai buvo auksinė sovietmečio taisyklė, bet jos šventai laikomasi ir dabar. Ir jei komunistų partijos oficialiai nėra, tačiau išliko vadinamasis „neteisiamųjų klanas“. Ir taip šito klano veikėjai „iškyla aukščiau už kitus“, nes gali daryti nusikaltimus, už kuriuos jie neatsako. Suprantama, kad tai yra turtiniai nusikaltimai. Šitaip jie sunaikina savo konkurentus arba kenkdami jiems, arba juos pačius apkaltindami ir teisdami. Tokie pat „globėjiški“ jie būna ir „draugams iš užsienio“. Tai nėra visiškai uždaras klanas, jei tik kalba eina apie naudą.
Tačiau nereikia galvoti, kad tik „vėlyvojo sovietmečio supuvimas“, neva anksčiau prie sovietų „buvę daugiau tvarkos“. Iš principo tokia sistema neįmanoma.
Oficialioji sovietų istorija ilgai slėpė „svaiginančią“ Moisejaus Vinickio karjerą. Šis žydų tautybės asmuo buvęs vienas baisiausių Odesos banditų – plėšikų ir galvažudžių, sugebėjo per Spalio revoliuciją ir Rusijos pilietinį karą padaryti reikšmingą partinio funkcionieriaus ir kariškio karjerą. Reketavęs visą Odesą, nenorėjusius jam mokėti duoklės žmones žudęs, pagaliau caro valdžios buvo pasodintas į kalėjimą. Ten jis susipažino su sovietų būsima „karo legenda“ Grigorijumi Kotovskiu, tuo metu organizavusiu teroristines smogikų grupuotes. Vėliau, jau pasibaigus Pilietiniam karui, tą patį Kotovskį nužudė jo senas „pogrindžio draugas“ Michailas Zeideris, labai aktyvus bolševikas, buvęs didžiausio Odesos viešnamio savininkas.
O grįžęs iš kalėjimo ir remiamas to paties Kotovskio teroristų, Vinickis įveda Odesoje tikrą banditų diktatūrą. Prasidėjus revoliucijai, jis aktyviai dalyvauja riaušėse ir žudynėse, pradeda kilti karjeros laiptais, Pilietinio karo metu vadovauja kariniam šarvuotam traukiniui, vėliau, Ukrainos 3-osios armijos sudėtyje suburia 54-ąjį Lenino vardo pulką, į kurį įeina vien plėšikai ir galvažudžiai. Bet po nesėkmingų mūšių su petliūrininkais, kurie beveik visiškai sumušė tą pulką, Vinickis nusprendžia su likusia gauja „verstis savarankiškai“, nors bolševikai jam ir siūlė „grįžti į armijos vadovybę“ ir laukti kokio nors posto. Čekitai, matyt, įtarę, kad nori „perbėgti pas baltuosius“, surengė pasalą ir nušovė garsiausią tų laikų Odesos banditą ir bolševiką.
Ar tokia karjera atsitiktinė? Ne tiek jau mažai paprasčiausių plėšikų tapo „žymiais revoliucionieriais“, o Vinickio klaida buvo ta, kad nesugebėjo gerai įvertinti politinės situacijos.
Neobolševimas. Kas tai?
Iš tiesų „ponų“ ir „eilinių plėšikų“ keliai po revoliucijos išskyrė. Dar pagal 1921 metų Lenino įstatymą bolševikai šaudė „revoliucijos priešus“, o kriminalinius nusikaltėlius tik sodindavo į kalėjimą. Jau tada buvo aišku: neužsiimk valdžiai neįtinkančia politika, ir viskas bus gerai. Tai buvo nusikaltėlių kastos lozungas. Stalino valdžios metais, kai „liaudies priešų“ persekiojimas peraugo į tikrą beprotybę, „vagys įstatyme“ liko vienintelė „pusiau oficiali“, tai yra beveik nepersekiojama „pogrindine organizacija“. Ne tiek jau mažai atvejų, kai šio nusikalstamo „elito“ atstovai tapdavo stalininių lagerių viršininkais.
Labiausiai šios gaujos sustiprėjo po 1979 metų Kislovodsko susirinkimo, kai buvo visiškai perimta „juodosios rinkos“ kontrolė ir „slaptam bizniui“ buvo uždėta 10 proc. duoklė. 1982 metais buvo rimtai svarstomas klausimas, ar vėl „verta eiti į valdžią“. Taigi nusikaltėliai jau tada turėjo pakankami ryšių aukščiausios valdžios struktūrose. Buvo nuspęsta „laikytis nuošalyje“, nes „vagių įstatyme“ hierarchiją pagrindė sektos principai, kad gautum aukštą postą, turėjai kelis kartus atsėdėti kalėjime, niekada nedirbti „fizinio darbo“, neturėti pastovios šeimos ir t.t. Seniems „zekams“ tektų dalytis savo įtaką „struktūrose“.
Tačiau 1990 metais kaukazietiškos grupuotės nusprendė atlikti esmines reformas. Titulą „vagių įstatyme“ jau galėjai pirkti už didžiulius pinigus. Jo kaina siekė dešimtis milijonų dolerių. Aišku, įvyko tai, ko labiausiai bijojo senieji „zekai“, nuo šiol vagių įstatymui“ jau realiai vadovauja niekada neteisti žmonės, labai dažnai baigę teisę prestižiniuose pasaulio universitetuose, o „senoji gvardija“ tapo tik vykdytojais, nors nemažą įtaką išsaugojo. Taigi sovietinis „vagių įstatymas“ pasidarė neva „civilizuotesnis“, bet tik dar pavojingesnis, nes jo vadovybėje jau ne vien beraščiai „zekai“, savo „gyvenimo universitetus“ perėję zonoje, o teisės ir ekonomikos profesionalai, buvę ar esantys teisėsaugos struktūrų darbuotojai, ypač daug senų komunistinių funkcionierių. Dabar jau „zekai“, kažkada „viską valdę“, jau „už liežuvio nelaikymą už dantų“ būtų paprasčiausiai nužudyti kalėjime, nes „aukšti ponai“, jei jų „geras vardas“ sukompromituojamas „ryšiais su gangsteriais“, būna ypač negailestingi, ir Rusijoje pasitaiko, kad „už svarbaus žmogaus įpainiojimą nužudomi net šimtai „zekų“.
Tokia sistema apraizgiusi visą buvusią Sovietų Sąjungą, be jos žinios nedaromos jokios stambesnės aferos, o tie sukčiai, kurie nusprendžia „veikti savarankiškai“, paprasčiausiai „įduodami“ vadinamiems „saviems teisėjams“, tad dabar daugeliu atvejų konkurentų net žudyti nereikia. Žudoma daugiausia „tarp savų“, kai kažko nepasidalijama. Suprantama, turint tokią „organizaciją“, galima kuo nori ir kada nori apkaltinti bet kurį nekaltą žmogų, atimti iš jo turtą. Juk dabar visai nebūtina jį sprogdinti. Nebūtina veržtis į jo namus, kur gali gauti ir kulką. Galima atsiųsti policininkus. O „už ginkluotą pasipriešinimą policijos pareigūnams“ jis būtų nuteistas iki gyvos galvos.
Tad užduokime klausimą: ar išnyko komunistai? Jie niekur neišnyko, tik mūsų laikais tapo lygiai tokie, kaip jų seneliai ir proseniai Odesoje 1918 metais, ar po 1905 metų visoje Rusijos imperijoje.
Blogis neišnyksta pakeitus etiketę.
Atgal
