VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

10.26. Azerbaidžanas – šalis, kurią verta aplankyti. Kalnų Karabachas – pūliuojanti pasaulio žaizda

Juozas Strėva

 

Iš visų konfliktų, kurie pastaruoju metu vyksta pasaulyje, pavojingiausias yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo išsivaduojamieji nacionaliniai judėjimai, ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga nedelsdama perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu. Beveik milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

 Hodžaly aukoms atminti

Devintame dešimtmetyje, Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti reformas ir sumažinus karinę bei politinę kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnai paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomu tapęs Azerbaidžanas bandė apginti savo interesus – išsaugoti savo žemes, bet Armėnija su Rusijos pagalba užkariavo Kalnų Karabachą.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas

Manoma, kad apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną 9šiuo metu Armėnijoje nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų). Tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kalnų Karabachą sudėtine Azerbaidžano dalimi, tačiau Baku šiuo metu paradęs jo kontrolę.

Taigi ko vertas toks pripažinimas, jeigu realių veiksmų ligi šiol nėra, o uždelsto veikimo bomba tebetiksi?

Iki šiol ši žaizda pūliuoja, tarptautinė bendruomenė netgi primiršo, kad ši problema tebeegzistuoja; mat pasaulyje atsiranda naujų konfliktų židinių etniniu, nacionaliniu bei religiniu pagrindu. Ir, be jokios abejonės, ne be kitų suinteresuotų valstybių įsikišimo.

Užšaldytas konfliktas teberusena

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė – Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija – Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas – Ukrainoje.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, tiesa, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (kaip, beje, ir Ukrainoje – red.), o kariaujančias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų vielos, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache oficialiai nėra Rusijos karių. Bet Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija, ir nemokamai remia Armėniją ginklais.

Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas; ten nerasi kitų tautybių žmonių išskyrus armėnus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių (kurie ten gyveno iki prasidedant koviniams veiksmams) sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nepasiekta iki šiol, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai beveik nesusitinka.

Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku

Ordubado kalnuose. 

Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotraukos

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną ir pasklisti daug plačiau. Nestabilios nuolat besikeičiančios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vyriausybę. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt esama manančiųjų, kad kovos dėl Kalnų Karabacho labiau sutelks azerbaidžaniečių tautą savo žemių susigrąžinimui. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt taip pat tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė (ginklus armėnams tiekia tiekia nemokamai, o Azerbaidžanui – už didelius pinigus). Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusija ir Turkija – NATO narė bei JAV sąjungininkė.

Kartas nuo karto iš naujo įsiplieskiantys konfliktai nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu. Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį kovojantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus; vieni – Rusiją, kiti – Turkiją.

Nuo 1988 iki 1994 metų vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių. Pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.

Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkia sunkiąją ginkluotę.

Visiems aišku, bet…

Kruvina kova dėl „Juodojo sodo“ Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis. Čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų. Bet Armėnija nutyli, kaip ir kodėl į šį regioną jie buvo atkeliami kelis šimtus metų iš eilės. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį siekia susigrąžinti šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodąjį sodą“.

Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius. Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie ne tik įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui, bet į jį pradėjo kryptingai perkelti armėnų tautybės žmones. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos (Kremlius juos specialiai tam kurstė). Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerbaidžaniečių tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerbaidžaniečiai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą. Kiekybinę persvarą turėję azerbaidžaniečiai turėjo daugiau ginkluotės. Tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų, kuriems talkino rusų kariniai instruktoriai. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir okupavo gyvenamąsias teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių palikti savo namus. 1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.

Nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerbaidžaniečių karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą, vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių; daugiau nei visas Armėnijos biudžetas. Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje.

Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.

Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, ji priversta remtis beveik išimtinai Rusijos parama: rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija. Vis dėlto paminėtina, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses.

Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pyškina iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi, gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?

Viena iš versijų  gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerbaidžaniečių karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija. Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas bei savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas. Maskva jau įrodė norint būti nepamainoma tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus; jei Gruzijos kare Kremliui nepavyko įrodyti savo, kaip taikdario vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.

Sudėtinga suprasti. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią ji galėtų įsikišti, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą. Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.

Vis dėlto, nepaisant turimos įtakos, šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų. Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku atmetė.

Ar kompromisas įmanomas? Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių. Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą. Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kuriame gyventa ne tik armėnų, bet ir daug azerbaidžaniečių, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.

Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai. Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai abiejų šalių kariuomenės  sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas. Vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija. Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.

Kodėl paliaubų iki šiol daugmaž buvo laikomasi? Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų nuostolių buvo nuspręsta liautis. Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų.

Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį; stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto, vadovaudamasis vien savo merkantiliniais tikslais.

Pos scriptum

Dabar daugiau kaip 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių azerbaidžaniečių vis dar gyvena po laikinu stogu. Savoje šalyje tremtiniais tapę azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip armėnų pajėgos jų gyvenamuosius rajonus apsupo 1993 metais. Gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui.

Anksčiau su armėnais jie  sugyveno draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojo ir netikėjo, kad kaimynai ateis jų žudyti.

Niekas šiandien negali paaiškinti, kodėl Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamas dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų pabėgėlių iš Uzbekistano.

Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių, ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtųjų namų.

Tačiau  surasti etninių valymų vykdytojus nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač tuomet, kai juos slepia kita valstybė.

Tai jau patyrė ir mūsų šalis – Sausio 13-sios budeliai surado saugų prieglobstį Rusijoje, Baltarusijoje.

Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros, karo belaisviais tapo per 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma.

Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžaly skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, nužudė per 60 gyventojų, tarp jų – vaikus, moteris, senolius. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau ar kada nors jie stos prieš teismą, – viltis labai menka.

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių iki šiol nedavė – azerbaidžaniečių ir armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos galvos skausmu – Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu.

Gaila, bet pasaulis šiais laikais dažniausiai rodo apsimestinį jautrumą vienam nuskriaustajam arba žuvusiajam, ypač jeigu įvykis rezonansinis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų, išvarytųjų ir pažemintų, niekam nerūpi.

Tai tik statistika?

Atgal