VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

08.19. Suliko šalyje

Alfonsas Kairys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Suliko - tai viena tradicinių gruzinų dainų. Daina meilei, Žmogui, Moteriai, o gal ir Tėvynei.

Gruzija - tai upė Kura, net ir vasarą snieguotomis viršūnėmis padengti Kaukazo kalnai, Tbilisis, Kutaisis, Batumis, Boržomis ir dar dešimtys miestų bei tūkstančiai miestelių, kaimelių, kurių gyventojai svetingai pakvies į savo namus, apgobs šiluma ir meile ir nuoširdžiai prašys dar pabūti, dar neišeiti.

Pasakos, kad Gruzija (Georgia) pati gražiausia pasaulio šalis, kad jos plotas 69 700 kv.km (plg.: Lietuvos - 65 300  kv. km), gyvena čia 3 972 532 žmonės (plg. Lietuvoje - 2 821 674), vienur - pagrindinė tautybė gruzinai, kitur - lietuviai, bet esama nemažai tautinių mažumų: kaip ir visur.

Porins, kad nuostabių įspūdžių patirsi kopdamas į Kazbeką (aukštis 5047 m), Šota Rustavelio kalną (4860 m), Puškino kalną (5033 m) ir dar 9 kvapą gniaužiančius kalnus...

Ir kiekvieną pasakojimo dalį palydės tostais už Dievą, už jų Patriarchą Ilją II, už moterį, motiną, tėvus, Išėjusius nesugrįžtamai, draugystę, meilę, ištikimybę, už tuos, kurie prie šio stalo, būtinai už šeimininkus, kad sugrįžtume pabūti kartu kitą kartą. O kiekvieną tostą (pagrindinių yra 33, o iš viso, sako, - net 333) lydės taure, stiklinaite į ragą įpilto balto ar raudono vyno, o gal ir čačos taurele. Ir liesis daina:

Saulė tyliai leidžias kalnuos,
Taip aplinkui tuščia, nyku.
Ieškau ieškau jos tik vienos -
Ieškau ieškau ir nerandu.
Jūros bangos dūžta krante,
Skamba žodžiai meilės dainos...
Kurgi tu esi? Kur dingai?
Kurgi tu, mana Suliko?
Tavo akys - žvaigždes danguj,
Tavo lūpos - šaltinio vanduo.
Aš vis tiek surasiu tave,
O, brangiausioji Suliko!

O dabar apie žmonių geraširdiškumą, kurį patyriau. Netyčia atsilikau nuo turistinės grupės. Tai atsitiko prie šv.Ninos bažnyčios, tolokai nuo Tbilisio. Kalbos nemoku, kelio į viešbutį nežinau. Matyt, mano nerimą pastebėjo pro šalį ėjęs gruzinas. Rusiškai paklausė, kas atsitikę, ko toks rūškanas veidas esąs. Aišku, pasiguodžiau. Ir ką jūs manote: nuvežė iki artimiausios policijos būstinės. Tai kalnų keliais apie 30 km - ir nė lario (Gruzijos piniginis vienetas: 2,8 lario lygu 1 eurui) nepaprašė (su žiburiu gal ir rasi Lietuvoj tokį žmogų!). Na o policijoje nuovados (ar kokio skyriaus) viršininkas paklausė tik tiek: „Kas atsitiko?“ (plg. Lietuvą: būtų paklausę, kas tu toks, kada gimęs, o ir seneliai kada, pareikalavę dokumentų, o gal ir įtariai apžiūrėję ir pan.). Tuoj pat surado viešbučio adresą - ir po kokios valandos jau atsidūriau prie viešbučio Light house.

Ir kelionės po pasakišką šalį su jos nepakartojama istorija.

Lietuvio akiai neįprasti gamtovaizdžiai: kalnai, į pagrindinę upę sutekantys, žaismingai kelio beieškantys, kalnų upeliai... Kachetijos regione, Bodbe, jau laukia šv. Ninos vienuolynas. Vienuolyne yra Šv.Georgijaus cerkvė. Cerkvės pietiniame priestate - Šv.Ninos kapas. Nusileidęs laiptais žemyn, atsiduri prie Šv.Ninos šaltinio. Čia, kad būtum stiprus ir apsaugotas nuo negandų, gali prisipilti jo vandens ar išsimaudyti. Pasak „Ninos gyvenimo aprašymo, kuris įtrauktas į Gruzijos istorijos metraštį „Kartlis cchovreba“ ir laikomas patikimu šaltiniu, mergaitei naktį apsireiškusi Dievo Motina ir perdavusi iš vynuogienojo šakelės surištą kryželį, turėjusį padėti įveikti visus sunkumus keliaujant po Kartliją. XVIII a. pabaigoje karaliaus Jurgio XII iniciatyva šventenybę pavyko pargabenti į Gruziją ir galiausiai 1802 m. balandžio 9 d. ji buvo iškilmingai įkurdinta Tbilisio Siono katedroje.

Pasitinka Tbilisis ir Kura

Gruzijos simbolis - paminklas Motinai Gruzijai

Pilys, vienuolynai - nuolatinis Gruzijos vaizdas

Tbilisio Siono katedros altoriaus vartų kairiojo kampo sienoje saugomas šventosios Ninos kryžius vertingas ne tik kaip didžiausia šventenybė, bet ir kaip puikus meno kūrinys. Iš vynuogienojo šakelės surištas kryžius yra sutvirtintas šventosios Ninos plaukais, sidabrinis ornamentas ir karstelis, pasak užrašo, pagaminti XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Ant sidabrinio kryžiaus įdėklo pavaizduotos šešios kompozicijos – šventosios Ninos gyvenimo scenos su atitinkamais užrašais gruzinų kalba.

Vynuogienojo kryžius pasižymi ypatinga forma, kurią jis įgijo nuo laiko tėkmės nusvirus skersiniams. Jis surištas šventosios Ninos plaukais, o plaukai simbolizuoja saulę, tad kryžius įgyja nepaprastai didelę svarbą (intern., „Gruzija“).

Kur santuokos rūmai veikia visą parą? Ogi Signachyje. Tai tik du kilometrai nuo Bodbe. Gal todėl šis miestelis ir vadinamas Meilės miestu, o aplink - kerinti gamta. Ir dar - Signachis garsėja ilgiausia gynybine beveik 20 km ilgio ir 4.5 metrų aukščio siena, pasipuošusia 28 bokštais. Turėdami laiko, užsukite į Niko Pirosmanio muziejų. Nikas Pirosmanis (tikroji pavardė Pirosmanišvili) gimė 1862, Mirzaani, Kachetija, mirė 1918 m. Tbilisyje - Gruzijos legenda, savamokslis dailininkas primityvistas. Jo teptukui priklauso pasaulinio meno šedevrai: „Gaidys, višta ir viščiukai“, „Žirafa“, „Lapė“, „Moteris su gėlėmis ir skėčiu“, „Aktorė Margarita“, „Sarkis pilsto vyną“ ir daugelis kitų paveikslų. Sako, kad rusų dainininkę atlikti dainą „Milijonas raudonų rožių“ paskatino pasakojimas apie gruzinų genijų Niką Pirosmanį. Juk jis, pasak legendos, po savo mylimosios kojomis paklojo milijoną rožių, kainavusių mirusių jo tėvų palikimą. Bet meilė akla - prancūzų aktorė Margarita De Sevr taip ir netapo jo žmona.

O dabar karvių lydimu keliu (čia karvės kaip Indijoje, demokratiškai laisvos: vaikšto plentu kartais po vieną, o kartais visu pulku). Ir vairuotojas turi sustoti, palaukti, kol jų „didenybės“ teiksis praleisti, artėji prie Tsinandali ir atsiduri Čavčavadzės šeimos dvare, poeto kunigaikščio Lermontovo draugo Aleksandro Čavčavadzės muziejuje, o į jį palydi angliško stiliaus sodo augmenija. Muziejaus viduje išgirsti tragišką šios šeimos istorijos dalelę: imamo Šamilio pulkai pagrobė Aleksandro sūnaus Dovydo žmoną ir vaikus, o vietą (medžio drevė), kur pasislėpė vienas iš vaikų, ir išliko sveikas ir gyvas, jums parodys. 40 000 rublių - tokios išpirkos pareikalauta. Tuo metu (XIX a. vidurys) tai buvo milžiniški pinigai. Norint atgauti artimuosius, teko užstatyti visą dvarą Rusijos bankui. Čia buvusi unikali vynoteka atiduota irgi jai. Dabar, skambant gruzinų muzikai, už kelis larius gali pasmaguriauti įvairių rūšių gruziniškų vynų, išgirsti jo gamybos paslaptis ir linksmas sugrįžti į savo viešbutį.

Ir vėl, atsigaivinęs šaltu mineraliniu gruzinišku vandeniu „Bakuriani“, - į kelionę. Aplankai senąją Gruzijos sostinę Mcchetą ir čia įsikūrusį Moterų vienuolyną Samtavro. Vienuolyno rūsiuose - Gruzijos krikštytojo, jo žmonos Nanos ir vieno iškiliausių vienuolio Gabrieliaus palaikai.

Nepakartojamas Gruzijos grožis - jos gamta

Gruzinų šeima (Maiko Kikvadzė (antra iš kairės ir Joseph Militauri trečias iš kairės) priėmusi šio straipsnio autorių ir mokiusi tostų sakymo meno

Karvės kelius užtveria

Kalnuose prigludę nameliai

Įspūdingiausia - pakilimas į daugiau nei 2 km aukščio, 6,5 km (taip sakė mikroautobuso vairuotojas) ilgio keliu: duobėtu, akmenuotu, verkiančio lietaus ne kartą išplautu, įvairiu kampu pasvirusiu. Mikriukas, atrodo, tuoj pat nuriedės, apsivers, bet specialiai tokiais keliais apmokyti ir ne vienerius metus čia dirbantys vairuotojai stipriai laiko vairą. Prasilenkti automobiliai, važiuojantys iš viršaus apačion ir iš apačios į viršų vienu metu negali: pamatę važiuojančius, sustoja kur kiek platėlesnis kelias ir džentelmeniškai praleidžia vieni kitus. Taip „Mitshubisi toyota“ keliavome į Gergeti šv. Trejybės bažnyčią, vyrų vienuolyną. Jis, rimtimi ir išdidumu pasitikęs, atvėrė savo istoriją: persų karų metu XVIII a. čia buvo saugomos senosios Gruzijos sostinės Mcchetos brangenybės, tarp jų ir šv. Ninos kryžius. O jį saugojo net vasarą sniego kepures nenusimetantys Kazbeko kalnai.

Visai netoli vienuolyno, apie 3 km vingiuotu kalnų keliu einant, gyvena Gruzijos patriarchas Ilja II, kurį gruzinai labai myli ir garbina, nes jis myli juos. Įdomi detalė: skatindamas gimstamumą, patriarchas paskelbė, kad, jei šeimoje gims trečias vaikutis, jis pats jį krikštys. Ir krikštijo, ir krikštija...

Pasakęs, kad mes iš Lietuvos, susitariau su vienuolyno vyresniuoju, jog patriarchas priims mus ir palaimins. Deja, grupės žmonės nepanoro, matyt, buvo gaila to laiko, kurio visada stokojome: išvykdavom iš viešbučio apie 8, sugrįždavom 23 val. Kasdien „sukardavom“ ten ir atgal po kelis šimtus km.

Na, o keliaudamas ir išalksti. Pietūs, visada vynu pagardinti, įvairuoja, tačiau be gruziniškos tirštos charčo sriubos, duonos (šotis puri), chačapuri, šašlyko (vienur avienos, kitur kiaulienos), aštrių salotų neapsieidavo (kaina 14-16 larių, tai apie 4,5- 5 eurus: papietauk Lietuvoje už tokią kainą!). Šotis puri - tai tradicinė pailgos formos duona. Ji kepama toni krosnyje, kurios vidus pagamintas iš ugniai atsparių plytų, o išorė - iš čamuti, ugniai atsparaus kvarcinio smėlio ir molio. Kūrenama malkomis: sako, kad geriausios malkos - jau savo brandų amžių atgyvenę vynuogienojai. Dabar jau kūrenama ir dujomis.

Pagal šį receptą galima išsikepti duonos: 1 tešlos gabalui reikia: 350 g miltų, 10 gr. druskos, apie 3-4 gr. mielių ir cukraus, apie 2 ltr. vandens. Visa tai išmaišoma. Apie pusantros valandos laukiama, kol tešla iškils. Iškilusi supjaustoma gabaliukais ir kepama anksčiau minėtoje specialioje krosnyje. Reikia pamatyti, kaip specialiais įrankiais, vadinamais kavi ir safcheti, duona išimama. Tai savotiškas ritualas mūsų akiai. Skonis, tik ką išimtos ir truputį ataušusios duonos, dieviškas.

Lobiani - paplotėliai su pupelių įdaru, chačiapuri - paplotėliai su sūriu, baklažanai - su susmulkintais riešutais, svogūno, česnako, žalumynų (dašio, baziliko, kinzos, salierų, petražolių), vyno priedais, čachochbili - vištienos kojelės su įvairiausiais prieskoniais, su raudonu ar baltu vynu, chinkali - lyg ir mūsiškiai koldūnai, bet daug didesni, charčo - tiršta su mėsos gabalais ir kruopomis sriuba - populiarūs gruziniški valgiai. Ir prisiminsi, kad rusų poetas Aleksandras Puškinas sakė, jog “kiekvienas gruziniškas patiekalas yra poema.” Pridėtume: „ir nepakartojama“.

Dar labiau nustembi, kai tave į svečius pasikvietusios šeimos galva (jis ir tamada), sakydamas tostą,  prasitaria, kad, lankantis Vilniuje, kai kurių gruziniškų valgių tekę ragauti netoli autobusų stoties (Sodų g. 9) esančioje kavinėje „Chačapuri“ bei naujame restorane „Georgian hous“ (Mėsinių  g. 4-3, netoli Rūdininkų  gatvės). Ten pagaminti valgiai nė kiek neprastesni negu Gruzijoje gaminami, nes juos gamina tikri gruzinai, įdedą į savo gaminį pagrindinį ingredientą: meilę ir širdies šilumą.

Tokiose krosnyse kepama gruziniška duona

Šv. Ninos bažnyčia ir vienuolynas

0 kilometrų besitęsianti gynybinė siena 

Gergeti. Šv.Trejybės bažnyčia daugiau nei 2 km. aukštyje

Gruzijos patriarchas Ilja II​

Atgaivinęs skrandį sočiu maistu, vėl į kelionę. Pakeliui matai vynuogynus. Vynuogienojai, išsirikiavę eilėmis lyg kariai, einantys į paradą: po tris. po keturis geria saulės spindulių kaitrą, kad ją paverstų saldaus, rūgštoko vyno, dievo dovanos, lašais. Beveik kiekvienas rytų gruzinas turi didesnį ar mažesnį vynuogynų plotą. Regis, priežiūros jie ir nereikalauja, bet... naujai pasodintas vynuogių keras vaisiumi pavaišina tik po trejų metų. Reikalinga ūsų priežiūra, nuolatinis genėjimas, kad saulės spindulys nokstančią žalią ar raudoną uogą sirpintų. Sutiktas ūkininkas pasakojo, kad kasmet išspaudžia po pusantros tonos sulčių, kurias laiko moliniuose, amforas primenančiuose, induose arba ąžuolinėse statinėse. Jas įkasa į žemę ir metus ar dvejus laiko. Kodėl į žemę? Ten mažesni temperatūrų pokyčiai. Ir po to laiko keliauja ant svetingų šeimininkų stalo bei į parduotuves. Raudonieji Saperavi, Mukuzani, Kidzmarauli, Chvančkara ir baltieji Rkaciteli, Tibiani, Alazani vaalley, Garedži - tai geriausių vynų vardai. Vynų vardai - tai daugiausia vietovių, kuriose auginamos vynuogės, pavadinimai.

Pasigrožėjęs Kutaisio centre (miestas pagal gyventojų skaičių antras po Tbilisio: jame gyvena 200 000 gyventojų) vandenį šlakstančiu fontanu, kuriame įmontuotos įvairių laikų antikinės figūrėlės, žinoma, padidintos, kažkada rastos įvairių archeologinių kasinėjimų Gruzijoje metu, pavažiuoji 23 kilometrus ir atsiduri prie Prometėjo, vieno garsiausių titanų, iš dievų pavogusį ugnį ir perdavusių ją mirtingiesiems,olų. Jas aplankyti tiesiog būtina. Jei nori pasijusti Žemės gelmėse, jei nori pamatyti neapsakomą požeminio gyvenimo grožį, jei nori adrenalino... Viduje įspūdinga... bet šiek tiek šaltoka. Čia gamta nemokamai sukūrė skulptūras, primenančias miestus, bokštus, žmonių figūras, ties kuriomis sustojęs ir lakią vaizduotę turėdamas, gali įsivaizduoti ugnį žmonėms nešantį Prometėją, Dzeusą, jo žmoną Herą, bokštus, rūmus...

Tai stalagmitų ir stalaktitų darbas.

 Gruzijos legenda - savamokslis dailininkas primityvistas Nikas Pirosmanis

Akį patraukia prie poeto Aleksandro Čavčavadzės muziejaus įsikūręs bambukynas  

Vienas iš paminklų Kutaisyje žavi savo išmone: jame atgimsta  antika

Stalagmitų ir stalaktitų išdaigos Prometėjo olose

Pasiruošę plaukti valtimi požemine upe

Bet įspūdingiausia plaukti požemine upe, įgudusio valtininko plukdoma, valtimi: kad neužsigautum, specialiai išduotas šalmas tave saugo. Ir po keliasdešimt minučių pamatai tavęs laukiantį šviesos spindulį... Pagalvoji, o kodėl olų kompleksas pavadintas Prometėjo vardu. Ogi todėl, kad, pasak legendos, čia ir buvo grandinėmis prie uolos prikaustytas didysis titanas už savo nuodėmę.

Lydimas olų vėsos, matytų vaizdų, skubančio vakarop laiko, užsuki į Gori, „didžiojo vado“ ir kraugerio gimtinę. Išlikęs po „baldakimu“ namas, kuriame jis gimė ir užrašas: kad čia gimė ir ketverius metus gyveno I.V. Stalinas. Muziejuje (Rusijoje jų yra net 5) gali pamatyti kai kuriuos asmeninius „vado“ daiktus, jam skirtas dovanas, pomirtinę kaukę. Deja, jo kraugeriški darbai neeksponuojami. Netoli gimtojo namo stovi šarvuotas vagonas, kuriame jis vyko į Teherano ir Jaltos konferencijas (sakoma, kad Stalinas bijojo skristi lėktuvu ar važiuoti mašina).

Šarvuotas Stalino vagonas Gori mieste, prie jo vardu pavadinto muziejaus

Stalino vardu pavadintu parku išvažiuoji iš Gorio miesto, šį kartą slegiančių prisiminimų lydimas.

Atsisveikindamas su 1,5 milijono gyventojų turinčiu Tbilisiu, dar kartą pasivaikščiok nuo įspūdingo paminklo „Motinai Gruzijai“ (gruzinams ji - Gruzijos simbolis), paėjėk Rustaveli alėja, siauromis, panašiomis į Vilniaus senamiesčio, gatvelėmis. Būtinai užsuk į miesto centre esantį Tbilisio Vilniaus skverą ir žinok, kad Tbilisyje veikia lietuvių kultūros bendrija „Rūta“ (Kekelidze g. 1-18, Tbilisi, Georgia, pirmininkė Zina Karukhnišvili). Apie ją rašyta mano knygoje „Saulė visiems viena“, Vilnius, Homoliber, 2016.

Dar kartą prisimink, kad Tbilisi iš gruzinų kalbos išvertus, reiškia šiltas. Tikrai šiltas ir malonus miestas, o miestai šilti tada, kai juose gyvena draugiški, šilti žmonės.

Gruzinų valgiai. Chinkali - Primena daug mūsiškių koldūnų viename. Sultingas, jei moki valgyti...

Gruzinų valgiai. Churčchela - skanu ir egzotiška

Keliaudamas galvoji, kad atvažiavęs į Lietuvą, papasakosi draugams daug gero apie svetingą, mus mylinčią Gruziją, nuoširdžius jos žmones, ir ką gi atveši dovanų? Be abejo, vyno: geriausiai pirk sausą vyną - Saperavi, Mukuzani arba Tsinandali (įvežamo vyno kiekį riboja ES muitinė: griežtai draudžiama į ES įvežti naminį, neženklintą gamintojo ženklais, vyną), prieskonių: ožragės, aštriųjų pipirų, raugerškio, granatų sėklų, tarchūno, baziliko, riešutų, visada laukiantįjį nudžiugins čiurčela – tai dešrelės formos saldi dešrelė, pagaminta iš riešutų, aplietų vynuogių sirupu, čačos (45 - 60 laipsnių gruzinų degtinė, pasak gruzinų, vaisto nuo visų ligų)...

Jeigu pažįstami ar kaimynai bus pasiruošę aplankyti Suliko šalį, priminsi jiems kainas, o jos tokios: vanduo (1 l butelis) 1 laris, alus 2-3 lar., vyno butelis 15-30 lar., naminio vyno butelis ~ 5 lar., benzinas 2,20 lar./l, dujos 1,7 lar./l, metro kortelė 2 lar., važiavimas 0,5 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Kutaisį 15 lar., traukinio bilietas iš Tbilisio į Batumį 25 lar., gultų nuoma Batumyje 2-5 lar., ragas vynui gerti nuo 15 lar., pietūs, vakarienė restorane ~ 15-25 lar. Visa tai reikia dalinti grubiai iš 3.

Nuvykti į Gruziją (gruz. Kalba - Georgia) verta: geriausias laikas - rugsėjo - spalio mėnesiai, karščio antpuoliai ne tokie dažni arba jų ir nėra.

Atgal