VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

08.01. Kelionė Kupiškio žiedu

Vytautas Kuprys

Važiuodami į Aukštaitiją, pirmiausia pravažiuojame Riešę. Per miestelį teka Riešės upelis, nuo jo ir kilo miestelio pavadinimas. Netoli yra Didžiosios Riešės miškas ir žirgynas.

Karalius Aleksandras 1500 m. Riešės palivarką atidavė Vilniaus kapitulai (dvasininkų kolegijai). XVI a. kunigaikštis M. Dušnickis pastatė medinę bažnyčią, o naują bažnyčią II– ojo pasaulinio karo metu savo lėšomis pastatė parapijiečiai. Riešės dvaras priklausė Paškevičiams, paskui savininkai keitėsi.

1885 m. dirvoje prie upelio variniame katilėlyje rastas XIV–XV a. lobis: senieji Lietuvos pinigai – sidabriniai ilgieji, Vytauto laikų, Livonijos magistrų, Talino monetos, Kijevo Vladimiro Algirdaičio moneta ir kt.

Šalia kelio Vilnius - Utena, kuriuo važiuojame, yra Europos centro draustinis, įsteigtas 1992 m. Jame yra Bernotų piliakalnis ir Girijos ežeras. Europos centrą žymi akmuo su jame iškaltomis koordinatėmis.

Netoli kelio yra Dubingiai. Miestas minimas nuo 1334 m. Vietos pavadinimas galėjo kilti nuo žemės reljefo – įdubusių slėnių. Asvejos ežero saloje buvo pastatyta pilis, 1412–13 m. jos vietoje LDK Vytautas pastatydino naują pilį, o 1430 m. ir katalikų bažnyčią. Šioje bažnyčioje palaidoti Mikalojus (Rudasis) ir Jonušas Radvilos. XVII a. čia buvo Radvilų rezidencija.

1450 ir1453 m. Dubingius aplankė Kazimieras Jogailaitis. Su Dubingių vardu siejasi ir garsios Barboros Radvilaitės vardas. 1538–42 m. ji buvo ištekėjusi už Lietuvos didiko S. Goštauto. 1547 m. turtinga našlė Barbora dar kartą ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir LDK Žygimanto Augusto. Tačiau šioms vedyboms nepritarė karaliaus motina Bona bei Lenkijos didikai. Todėl ji turėjo grįžti į Dubingius ir 1547–48 m. gyveno su broliu Radvila Ruduoju.

1808 m. Dubingiai atiteko Tiškevičiams.

Važiuojame šalia Molėtų. Miestas yra įsikūręs tarp Siesarčio, Luokesų ir Dūrų ežerų. Molėtai minimi nuo XII a. Legenda pasakoja, kad vienas ponas užklimpo būtent šioje vietoje, nes čia buvo daug molio ir pavadino šitą vietą – Molėtai.

1387 m. LDK Jogaila Vilniaus vyskupijai padovanojo Molėtų kaimą. Nuo 1552 m. čia jau buvo šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, o XVI a. įkurtas vyskupų dvaras, kuriame buvo smuklė ir malūnas. 1539 m. kaimas buvo pavadintas miesteliu. Dvarą valdė B. Kelpšas, XIX a. grafai Hatten–Čapskiai, o XX a. savininku tapo K. Graužinis. Caro valdininkai miestelį laikė tinkama politinių kalinių trėmimo vieta. 1919–20 m. čia vyko atkaklios Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės, ypač prie Giedraičių. 1923–25 m. Molėtų dvaras buvo išparceliuotas.

 2017 m. miestui sukako 630 metų. Šventės metu miestiečiai pūtė 630 molinių švilpynių, nes jie save tapatina su molio miestu.

Pravažiuojame Uteną. Utena yra vienas seniausių Lietuvos miestų, jai jau daugiau nei 800 metų. Gyvenvietė minima nuo 1261 m., kuri kūrėsi aplinkui Utenos pilį. Pilis buvo sugriauta 1433m. per Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovas.

Utenos miestelis išstatytas prie Utenio ir Daumiškio ežerėlių ir trijų upelių: Utenaitės, Viešos ir Krašuonos. Miesto vardas siejamas su Utenio ežeru, o kunigaikščio Utenio vardas su Utenaitės upeliu. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavo su kalavijuočiais, tačiau vėliau pateko į jų nelaisvę ir buvo nužudytas ar pats nusižudė apie 1227 m. Pagal vieną padavimą, Utenis buvo Ariogalos kunigaikščio Liutaverio sūnus, kuris buvo pakeltas į didžiuosius kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukrito nuo viršūnės, nusilaužė sprandą ir mirė. Senovės Lietuvių tikybos dvasininkas išaiškino, kad dievai parodė: kiekvienas priešas geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilauš sprandą.

1281 m. Utenos pilį valdė kunigaikštis Daumantas, Narimanto brolis. Kai mirė Daumanto žmona, Narimantas į jos laidotuves pasiuntė savo žmoną. Daumantui ji patiko, ją įsimylėjo, sumanė ją vesti ir privertė ją pasilikti pilyje, dėl to kilo broliškas karas. Narimantas su savo kariuomene apgulė Daumanto pilį, puolimo neišlaikęs Daumantas pabėgo į Pskovą.

1416 m. čia buvo pastatyta bažnyčia. XV a. gyvenvietė buvo vadinama miesteliu, o 1546 m. minimas valsčius. 1599 m. gavo turgaus privilegiją.

1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos vietininku paskyrė kunigaikštį M. Glinskį, vėliau valdytojai keitėsi. XIV a. Utena tapo seniūnija. Iki I-ojo pasaulinio karo Utena buvo valsčiaus centras.

Pažintį po Kupiškio kraštą pradedame nuo Adomynės. Apžiūrime vieną seniausių Lietuvoje išlikusių medinių dvarų. Rašytiniuose šaltiniuose Adomynės kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu dvaras ir kaimelis vadinosi Aluotėlis, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Apie1821–30 m. kaimelio ir dvaro pavadinimą į Jonavą pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskas, pastatęs ir iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Po I–ojo pasaulinio karo Aluotėlių – Jonavos dvaras pradėtas vadinti Adomyne paskutiniojo šeimininko – Adomo Vilėniškio garbei.

Prie kelio šlaite apie 1810 m. pastatytas medinis klasicistinio stiliaus gyvenamasis dvaro ponų namas, o pietinėje dalyje – ūkiniai pastatai, kurie neišliko. Kitoje namo pusėje buvo sodas ir tvenkinys.

Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikę iki šių dienų. Ypač įdomūs originalūs langai su langinėmis, filinginėmis durimis su apkaustais. Taip pat išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas, kadaise buvo dengtas malksnomis. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintais puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos sienine tapyba. Lubos – sudėtingos kompozicijos plafonai, kurių centruose – rozetės. Antrame dvaro aukšte yra keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai.

1826 m. dvarininkas J. Žurauskas čia pastatė koplyčią, o 1921 m. A. Vilėniškis pastatė švč. Marijos vardo bažnyčią.

Įdomu tai, kad Adomynėje yra kepamos bandelės, vadinamos “Pagrabinėmis”, kuriomis vaišindavo žmones per laidotuves (pagrabą), nuo to toks ir jų pavadinimas. Po kurio laiko šiomis bandelėmis pradėjo vaišinti svečius ir per krikštynas, vestuves ir kitas šventes. Dvaro šeimininkė, kartu ji buvo ekskursijos vadovė po dvarą, ir mus pavaišino labai skaniomis “Pagrabinėmis” bandelėmis su mėtos arbata.

Pravažiuojame labai įdomų Šepetos kaimą. Čia yra didžiulė Aukštaitijos pelkė Šepeta, apie 2505 ha ploto, iš kurio didelė dalis tenka durpynui. Durpių klodas siekia vietomis iki 7,5 m., apskaičiuota, kad čia gali būti apie 52 609 000 kubinių metrų durpių. Seniau čia būta didžiulio ežero. Pelkės plotai – liūnai, apaugę baltomis samanomis, kurios naudojamos statybos darbams. Pakraščiuose auga girtuoklės, bruknės, spanguolės, tekšės. Čia auga gana retas keružės beržas. Pelkėje ir jos apylinkėse peri daugybė paukščių, tarp jų ir gervės.

Apie Šepetą sukurta nemažai padavimų. Pagal vieną jų senovėje prie Šepetos stovėjo bažnyčia. Kartą ji nuskendo ežeran drauge su kunigu ir tikinčiaisiais. Velykų rytą ji iškyla į paviršių. Jeigu atsirastų drąsuolis ir įbėgęs į bažnyčią paskambintų signatūriniu varpeliu, bažnyčia nebeskęstų. Tačiau, nors daug kas matė iškylančią bažnyčią, nė vienas neįbėgęs į jos vidų – arba nespėdavęs, arba bijodavęs.

Atvažiuojame į Antašavą. Čia duris atvėrė dvaras, į kurį po truputį sugrįžta grožio ir išminties dvasia. Dvaro ansamblis – valstybės saugomas paminklas. Apžiūrime išlikusias pastatų grupes, tarp kurių svarbiausi architekto M. Šulco projektuoti klasicistiniai dvaro rūmai ir parkas. Rūmai dviaukščiai, pastatyti 1820 m. Viduje geriausiai išliko miegamojo kambario ir šokių salės puošnus dekoras.

Dviaukštis svirnas sumūrytas iš akmenų su skaldos mozaika. Kiti žymesni pastatai: klasikinė architekto M. Šulco klebonija, medinė bažnyčia ir akmenų mūro varpinė.

Dvaras minimas nuo 1595 m.m. dvaro savininkas Hiacintas Antašauskas, pagal šią pavardę ir dvaro pavadinimas, 1862 m. pastatydino šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčią. Nuo XIX a. Antašava vadinama miesteliu.

Pagaliau atvažiuojame į Kupiškį. Šiandiena Kupiškis – nedidelis Aukštaitijoje miestas, kurį drąsiai galima vadinti šio etninio rajono širdimi… Mieste gausu dėmesio vertų sakralinės, mažosios architektūros perliukų! O ką jau kalbėti apie apylinkes… Vienas už kitą gražesni ir įdomių istorinių asmenybių vardus menantys dvarai… Kupiškėnų tradicijos, papročiai, kalba…

Ekskursijos metu po miestą, apžiūrime neogotikinę dvibokštę Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią, vieną didžiausių šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje, kurios vidus kuklus, bet galingas. Miesto centrą puošia skulptoriaus H. Orakausko mažosios architektūros formos, skulptūros ir skulptūrėlės stebėtinai pagyvina miesto veidą bei suteikia ypatingo jaukumo. Viena iš jų sveria 1,5 tonas. Mieste yra paminklas politiniams kaliniams ir tremtiniams, pastatytas 1991 m.

Pirmąją bažnyčią 1616 m. pastatė karalius Zigmantas III, kuriam priklausė Kupiškis.

Miestas įsikūręs prie Lėvens upės, į ją įteka Kupos upelis, nuo kurio vietovė gavo vardą. 1984 m. Lėvuo buvo užtvenktas, susidarė Kupiškio tvenkinys (marios). Apskrities ribose yra nemažai piliakalnių, kurie rodo, kad senovės laikais Kupiškis buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos gyvybinių punktų. Kupiškio piliakalnyje XIII a. buvo įkurta pilis, kuri gynė lietuvius nuo kryžiuočių puolimų.

 Antašavos dvaro svirnas, sumūrytas iš akmenų

Noriūnų dvaro rūmai, kuriuose įvyko poeto K.Binkio vestuvės

Komarų Palėvenės dvaro išlikę griuvėsiai

Adomynės dvaras su šeimininke priešakyje

Adomynės dvaras iš kitos pusės

Antašavos dvaras  

Kupiškio Kristaus žengimo į dangų bažnyčia

Noriūnų barokinė šv. Dominyko bažnyčia 

Kupiškis minimas nuo 1480 m., kuris 1529 m. pavadintas miestu. XVI a. mieste buvo dvaras, seniūnija, pavieto centras. XVIII a. Kupiškį valdė didikai Tyzenhauzai, o nuo 1771 m. F. M. Čartoriskis.

1966–92 m. veikė Kupiškio etnografinis liaudies teatras, kurio repertuarą sudarė senovinės kupiškėnų vestuvės.

Dešiniajame Lėvens upės krante apžiūrime išlikusį gausios didikų giminės Komarų Palėvenės dvarą. Nuo upės pavadinimo ir kaimo vardas. Iš praeityje didingų rūmų liko tik dalis. Buvusią didybę mena išlikę griuvėsiai, dokumentai, nuotraukos. Komarai Lietuvoje valdė 40 dvarų, giminiavosi su Rastropovičiais, Riomerių, Kerbedžių ir kt. giminėmis. Rūmus supa 2 ha ploto angliško stiliaus parkas, kuriame galima pamatyti ir retesnius Lietuvoje sutinkamus augalus.

Rašytiniuose šaltiniuose Palėvenės dvaras pirmą kartą paminėtas 1586 m. Jo savininkas Ukmergės žemės teisėjas M. Odlanickis Počebutas su žmona Marija čia pastatė bažnyčią ir vienuolyną.

Mykolas Komaras įsikūrė Palėvenės dvare 1654 m. Palėvenės dvaras buvo pagrindinė Komarų rezidencija. Komarai senąjį namą perstatė į gana pretenzingus rūmus. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Nuo1859 m. Komarų dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla.

XIX a. pradžioje Palėvenės dvaras priklausė M. Komaro broliui Jurgiui. 1912 m. po jo mirties dvaras atiteko sūnui Bogdanui. XIX a. pabaigoje žemės ūkis buvo naujoviškai tvarkomas.

1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Dvaro sodybos pastatai labai nukentėjo per II - ąjį pasaulinį karą ir per visą okupacijos laikotarpį.

1992 m. dvaras sugrąžintas Bogdano anūkei Nijolei-Marijai Milaknienei.

Atvažiuojame į Noriūnus. Šaltiniai mini, kad dvaras statytas XVII a. Jame yra rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas. Rūmai mūriniai, pagrindinis fasadas su portiku, vienaaukštis, kita dalis dviaukštė, neorenesansinės formos. Kumetynas su didoku uždaru vidaus kiemu iš akmenų ir medžio konstrukcijų, puoštas mėlynojo akmens mozaikomis. Svirnas dviaukštis, iš akmenų, rūkykla cilindrinė – bokšto pavidalo iš dolomito. Įdomūs dvaro tvartai ir ledainė, kurių sienos iš dolomitų. Pasirodo, artimame Lėvens slėnyje randama daug dolomito. Rūmus lanku juosia 10 ha parkas, kuriame takai vingiuoti, pagrindinė alėja tiesi. Parke auga guobos, klevai, uosiai, eglės, baltieji gluosniai, beržai. Iš retesnių medžių: europiniai (sidabriniai) maumedžiai, balzaminiai kėniai iki 18 m. aukščio, pilkieji riešutmedžiai ir kt.

Valdytojų buvo daug, kiekvienas paliko savo pėdsaką. Apžiūrime išlikusius statinius. Įdomu buvo išgirsti, kad šiame dvare įvyko poeto K. Binkio vestuvės.

XVII–XVIII a. Noriūnų dvare buvo žemaičių arklių veislės centras.

1586 m. pirmą kartą buvo paminėtas Palėvenės dvaras, kuris yra dešiniajame Lėvens upės krante, iš čia - vietovės vardas. Ne tiek daug Lietuvoje yra tokių išraiškingų architektūros vertės ansamblių, kurie galėtų lygintis su Palėvenės šv. Domyniko ir dominikonų vienuolyno kompleksu. Ant stataus ir vaizdingo Lėvens upės kranto apžiūrėjome vadinamą mažąjį Pažaislį – barokinę šv.Dominyko bažnyčią ir išlikusius, menančius turtingą istoriją, vienuolyno pastatus, kurie su bažnyčia pastatyti 1676 m. Statybas organizavo Ukmergės žemės ūkio teisėjas M. Odlanskas Počebutas su žmona Marija, kurie buvo ir šio kaimo šeimininkai.

1865 m. carinė valdžia apkaltino bendradarbiavimu su 1863 m. sukilimo dalyviais, vienuolynas buvo uždarytas. Nuostabus ansamblis laukia, kada bus prikeltas naujam gyvenimui.

 

Atgal