VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kelionės

07 12. Turininga kelionė

Panevėžio rajono mokytojų senjorų bendrijos narė Lietuvos LKRS valdybos narė Vida Sereikienė

Graži, saulėta birželio 29-oji diena. Panevėžio rajono mokytojų senjorų bendrija „Šarma“( Vadovė Joana Černiauskienė) suorganizavo kelionę į Užutrakio dvarą. Kaip visada, ji pasikvietė nuoširdžiausius ilgalaikius draugus: tai „Senolių“ choro dalyviai (Vadovė Violeta Žadeikienė) ir „Sidabrinės gijos“ kolektyvas (Vadovė Danutė Aleliūnienė). Šie kolektyvai ne tik keliauja kartu, bet dažnai ir renginius kartu organizuoja. Jog smagu pabūti su draugais.

Kelionės tikslas – aplankyti Užutrakio dvaro sodybą, kuri yra viena iš keturių vertingiausių Lietuvos dvarų ansamblių (kitos trys yra Lentvario, Trakų Vokės ir Palangos). Tuo metu kur dabar yra Užutrakio dvaro sodyba, tada buvo tik miškinga vietovė, kuri priklausė grafui Juozapui Tiškevičiui. Jam mirus buvo tvarkomas palikimas. Pas Tiškevičius buvusi tradicija palikimą gauti burtų keliu, tačiau jo sūnus (vardu taip pat Juozapas), matęs Užutrakio būsimą viziją, tarėsi su broliais, kad jie jam paliktų šią žemę, o visa kita tegul jie išsidalina. Broliai sutiko su jo prašymu ir 1898 – 1902 m. pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų Juozapas Tiškevičius su žmona kunigaikštyte Jadvyga Svetopolka –Četvertinska sukūrė šio dvaro ansamblį.

Jadvyga buvo labai pamaldi, tad žemė buvo perkasta taip, kad projektuojant dvaro rūmus, matytųsi bažnyčia, Trakų pilis, Trakų karaimiškos architektūros pastatai, vaizdas į ežerą.

Užutrakio rūmus projektavo lenkų architektas J. Husas, o 80 ha mišraus tipo parko autorius – prancūzų botanikos ir kraštovaizdžio architektas E. F. Andre. Tuo metu vyravęs neoklasicizmas, tad stengtasi praplėsti parko erdvę. Architektas projektavo rūmus ir prancūziško tipo parko kraštovaizdį pagal landšaftą, todėl susidaro įspūdis, kad parkas yra begalinis. Prie pagrindinio parterio vejos ilgis yra du karus ilgesnis negu rūmų aukštis. Pastelinių spalvų rožių veislė tokia, kurią sodino Tiškevičiai, kad žydėtų nuo balandžio iki pirmųjų šalnų. Autentiškai atkuriamas parkas su tokia pat augalija, kokia buvo būdinga tuometiniam laikotarpiui ir komponavimo principams: prancūziško tipo švarus, tvarkingas parkas ir iš kitos pusės angliško tipo parkas, formuojamas esamame landšafte, kad ir iš kur bepažiūrėtum būtų tarsi atvirutė. Angliško tipo terasa buvo naudojama arbatėlės gėrimui, atkurta rotonda aukščiausioje vietoje, iš kurios matosi visas parkas.

Angliško tipo parką sunku buvo atkurti, bet panaudojus naujausias kultūros technologijas buvo skenuojama ir pasimatė, kad parkas yra Maltos kryžiaus formos. Persofonikuotos metų laikų skulptūros, Bacho – vyno Dievo skulptūra, vonia turkštis paukšteliams ir kt. Skulptūros Tiškevičių gyvenimo laikotarpiu buvo marmurinės, tačiau atkuriant jas, buvo atlietos iš kitos atsparesnės medžiagos, kad laikui bėgant neskilinėtų.

Miškas įsikomponuoja į parką, erdvę praplečia Galvės ir Skaisčio ežerai ir dar daugybė tuo metu buvusių tvenkinių, kurie sovietmečiu buvo užpilti. Sovietmečiu Užutrakio rūmai buvo KGB pareigūnų vila.

Į rūmus grafai ir aristokratai atvykdavo vandens keliu, jei tirpstantis ledas ar būdavo nepalankios atmosferos sąlygos, tuomet važiuodavo karieta sausumos keliu.

Vyriausioji dukra Joana gyveno iki 1976m. Paryžiuje. Ji atsiuntė nuotraukas, pagal kurias buvo ieškoma analogų baldams, liustrams, gobelenams ir t.t.

Grafienės buduaras – gražiausia ir šviesiausia rūmų patalpa, iš kurios atsiverdavo vaizdas į ežerą, joje ji leisdavo laiką su vaikais

Grafo darbo kabinetas su šešiomis durimis ir ant jų esančiais veidrodžiais, kurios buvo fiktyvios, kad būtų išlaikyta simetrija ir išplėsta erdvė.

Jaukus laukiamasis su tuo metu populiarių nėrinių rinkinių paroda. Kitose menėse gražiausi baldai, gobelenai, liustrai, paveikslai. Visa tai neįkainojama.

Vieno gobeleno kaina dabar prilygtų Ferari kainai, o gobelenų rūmuose buvo daug, dabar LRT salėje stovintis Fazioli klavesinas yra vienas iš keturių klavesinų dar esančių Lietuvoje (kitas yra Valdovų rūmuose Vilniuje), o kėdžių esančių šioje salėje vieneto kaina 1000 eurų. Tai tik keletas pavyzdžių, kad galėtume susidaryti įspūdį, koks tai buvo turtas.

1991 m. Trakų nacionalinė parkų direkcija įrašė rūmus ir parką į neprivatizuojamųjų objektų sąrašą. Taip dabar visa Lietuva gali gėrėtis Tiškevičių palikimu.

Ši dvaro sodyba ir parkas ilgą laiką buvo restauruojami. Pagal Liudviko XVI stilių dekoruotas rūmų interjeras balta ir auksine spalvomis, restauruojamas parkas, kuriame atgaivinami tvenkiniai, atkuriamos XX a. pr. jį puošusios skulptūros, atsodinama parko augmenija. Ir tik 2009 m. čia pradėjo lankytis turistai.

Sovietmečiu Užutrakio rūmai buvo įrašyti į saugojimo objektų sąrašą, nes tuo metu jų paskirtis - KGB pareigūnų vila. Dabar apie 20 pastatų, kurie tada buvo pastatyti, pripažinti svetimkūniais, nes neatitiko anų laikų architektūros stiliaus ir atkuriant parko vaizdą, buvo nugriauti. Parko gilumoje rasta Marijos statula, išlikęs originalas, kitos skulptūros atkurtos Luvro pavyzdžiu.

Visas ypatingo grožio Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdis iš dalies yra natūralus, iš dalies suformuotas žmogaus. Jis apima 8,2 tūkst. Ha teritoriją, kurioje telkšo daugiau kaip 32 ežerai. Tai padaryta valstybės rūpesčiu, ES parama ir privačių asmenų dėka.

Grįžtant užsukome į Kernavę, kuri kaip pirmoji Lietuvos sostinė buvo aprašyta Lietuvos antrajame metraštyje (apie 1515 m.) ( Kernavė – Trakai – Vilnius). Pasigrožėjome Pajautos slėniu, bažnyčia, prieš ja stovinčiu legendiniu Moze, geležiniu vilku, paminklu kunigaikščiui Vytautui Didžiajam.

Pailsėję grįžome namo labai patenkinti ir nuoširdžiausiai dėkingi Joanai Černiauskienei, rajono savivaldybei, paslaugiam ir mandagiam vairuotojui Gediminui už suteiktą puikią pažintinę kelionę ir pakilią nuotaiką. 

Atgal