Kelionės
06 14. Lietuvos dienos Chersono srityje
Dalia Tarailienė
Antras pasakojimas
Trečias rytas išaušo svečiuojantis Ukrainos žemėje. Šios dienos programa, rodos, viršija galimybes, bet...
Iš ryto priėmimas Chersono miesto merijoje. Volodimiras Mikolajenko, vakare grįžęs iš komandiruotės Lietuvoje, vos ne vos suspėjo į spektaklį. Šiandien mes jo svečiai.
Su Chersono meru Volodimiru Mikolajenko ir Natalija Dante Bimbiraite
Posėdžių salėje visa mūsų delegacija ir keli miesto savivaldybės darbuotojai. Aišku, ir pats miesto galva. Pastebiu pasieniais susėdusius žurnalistus. Mūsiškiai dažniausiai lekia rinkti „karštų“ naujienų, kur vyksta intrigos ar šantažo spektakliai. Kultūriniuose renginiuose galima pamatyti vieną kitą, ir tai ne pačių svarbiausių informacijos nešėjų. Žinoma, jei ten bus kas nors iš viršutinės grietinėlės sluoksnio, tada kita kalba. Čia gi kultūra ir kultūrininkais, pasirodo, domimasi...
Mero prisistatymas, trumpa buvusios kelionės apžvalga. Pasidžiaugta Lietuvos žmonėmis, miestais, gamta.
Koncertinė afiša
Aš taip pat pristatau savo delegaciją. Dėkoju ne tik už pagalbą, organizuojant Lietuvos dienas, bet ir už pilietinį supratimą ir išreikštą pagarbą sausio 13 paminėjime.Tai Vladimiras Mikolajenka atsiųstame savo vaizdo įraše priminė 1991 sausio žuvusiųjų aukos prasmę, padėkojo Lietuvai, remiančiai Ukrainą tokiu sunkiu metu. Šis įrašas, parodytas Seime posėdžio metu, buvo transliuojamas tiesiogiai visai Lietuvai.
Šie mano padėkos žodžiai sujaudino miesto vadovą. Jis kukliai prisipažino, net nesitikėjęs, kad tai dar kas nors prisimins...
Pokalbyje išsakyta viena frazė labai aiškiai nusakė miesto vadovo, valdžios atstovo poziciją savo tautos piliečių atžvilgiu. Lietuvoje susitikime su verslininkais buvo pateiktas prašymas siųsti į Lietuvą kvalifikuotą darbo jėgą. Kaip jis išsireiškė, tik šiuo vieninteliu klausimu nuomonės nesutapo. Mes,- sakė jis,- negalime, neturime teisės išsiųsti specialistų iš krašto, kai jie mums patiems reikalingi. Mes stengiamės sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas norėtų ir galėtų dirbti savo šalyje. Nesam vergvaldžiai, kad prekiautume darbo jėga...
Taip gali atsakyti tik žmogus, kuriam iš tiesų rūpi savo šalies, savo miesto piliečiai. Ne tik man vienai šie žodžiai įsiminė. Kažin kodėl Lietuvos valdininkai nesistengia kovoti dėl savo piliečių, kurie palieka savo gimtą šalį, ieškodami geresnio gyvenimo svetur?..
Susitikimo pabaigoje pažadėjome, jog kultūrinė draugystė tikrai tęsis, kad mes dar ne kartą atvyksime su parodomis, meno kolektyvais, o taip pat lauksime ir atsakomojo vizito Lietuvoje.
Susitikimas Universitete
Po bendros nuotraukos jau skubėjome į kitą susitikimą Chersono srities administracijoje. Nors gubernatoriaus tuo metu nebuvo, mus priėmė vicegubernatorė Valentina Sičevaja, pasipuošusi juoda, tautiniais raštais išsiuvinėta suknele. Mandagiai paklaususi, ar mes suprantame ukrainietiškai, pokalbį tęsė gimtąja kalba, tuo parodydama tvirtą savo poziciją.
Tai buvo šiltas, moteriškas, bet tuo pačiu ir dalykinis pokalbis. Jau sklido atgarsiai apie mūsų spektaklį (aišku, labai malonūs mūsų širdžiai...), tad kalbėjomės daugiausia šia tema. Juolab, kad srities vadovo pavaduotoja pati rašo eilėraščius ir labai meniškai deklamuoja.
Į pokalbį įsijungė ir srities kultūros valdybos viršininkė Svetlana Duminskaja. Tai ji, pirmoji pamačiusi Pilaitės teatro spektaklio įrašus, nutarė pakviesti šį kolektyvą į tarptautinį teatrų festivalį. Tai ji rėmė idėją organizuoti Lietuvos dienas Chersone.
Susitikimas baigėsi tradicine nuotrauka ir nuoširdžiais palinkėjimais greit vėl susitikti bendruose renginiuose.
Dabar reikėjo skubėti į Universitete atidaromas Lietuvos dokumentinio kino dienas. Sonata Žalneravičiūtė, šio renginio kuratorė, žurnalistė ir žinoma „Skalvijos“ programų vadovė labai profesionaliai pateikė atsivežtus filmus.
Koncertas
Tai Roberto Verbos „Šimtamečių godos“, Giedrės Žičkytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ bei giedrės Beinoriūtės „ Pokalbiai rimtomis temomis“.
Pilna didžioji auditorija labai gyvai reagavo į nuostabiai pateiktus Roberto Verbos senolių tipažus. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ daug kam salėje priminė visai nesenus įvykius šiame krašte. Dvi dienas žiūrovai galėjo susipažinti su lietuviška dokumentika, juolab, kad tekstas buvo išverstas į ukrainiečių kalbą.
Pirma dienos pusė pralėkė labai greitai, bet mūsų dar laukė patys rimčiausi darbai – parodų pristatymas, mano kūrybos vakaras „Meilė kalba iš anapus“. Paskutinę naktį dar verčiau savo eilėraščius, kad galėčiau ne tik savo dainomis, bet ir mintimis pasibelsti į žiūrovų širdis. O delegacijos moterims rūpėjo kuo greičiau ir gražiau patiekti lietuviškų valgių degustaciją
Su Ukrainos liaudiesa rtistu Hariu Širinskij
Nepaprastai gražiuose Nacionalinio muziejaus rūmuose (tai buvusi XIX a. Miesto Dūma- Rotušė) pirmame aukšte buvo eksponuojami mūsų meistrų darbai. Trumpai papasakojau apie kiekvieną autorių ir jo darbus. Iš tiesų nesitikėjau tokio susidomėjimo. Lankytojai labai įdėmiai klausėsi, o po to stenduose apžiūrinėjo gilią Lietuvos senovę menančius rekonstruotus eksponatus.
Kol aš ruošiausi koncertui, salėje fotografas Juozas Valiušaitis rodė savo fotografijų skaidres ir tik jam viena būdingu stiliumi komentavo. Kiekviena nuotrauka buvo susieta su veiksmu ir... žodžiu.
Galų gale prie fortepijono sėdo akompaniatorė Ina Kiselnikova, kuri padėjo sudaryti nuostabų duetą. Skaitomos mano eilės jungėsi su atliekamomis dainomis į teminę visumą. Tėvynė ir jos praradimas, motina ir jos netektis, mylimasis ir jo išėjimas amžinybėn...
Dar vieną staigmeną išdrįsau pateikti Ukrainos klausytojui. Tai buvo kelios ukrainiečių kompozitorių dainos, kurias atlikau ukrainiečių kalba. Aišku, susilaukiau audringų plojimų. Finalui pasirinkau ir mums labai gerai žinomą P. Maiborodos dainą „Tu motule, miela“... Pirmuosius posmus dainavau lietuviškai, bet, kai paskutinįjį užtraukiau ukrainietiškai, visa salė pradėjo dainuoti kartu. Su ašaromis akyse atsistoję plojo ir šaukė bravo. Man tai buvo ypač didelis įvertinimas. Šis koncertas, kaip dalis Lietuvos dienų akcentų buvo minimas beveik visose žiniasklaidos priemonėse - radijo ir televizijos reportažuose, laikraščių publikacijose, socialiniuose tinkluose.
Po koncerto laukė dar vienas renginys. Tai lietuviškų valgių degustacija. Mūsų moterys ant stalų išdėliojo įvairių rūšių sūrius, net ir obuolinį, kelių rūšių lietuvišką ruginę duoną, skilandį, lietuviškas dešras, šakočius, šimtalapį. Na, ir aišku, vieną kitą lašelį lietuviškų gėrimų. Tokioje jaukioje aplinkoje mezgėsi pažintys, vyko diskusijos.
Pasirodo, į koncertą atvyko ir keli profesionalūs muzikos žinovai. Tai Haris Širinskij, Ukrainos liaudies artistas, Konservatorijos vokalo dėstytojas, docentas ir Ukrainos liaudies artistė Natalija Leleko. Jie negalėjo patikėti, kad aš – ne profesionali dainininkė, kad dainavimas – mano laisvalaikio praleidimas... Bet iš tiesų, be dainos aš neįsivaizduoju savo gyvenimo...
Juodame pietų danguje jau žiebėsi žvaigždės, kai mes, po svaiginančių įspūdžių pripildytos dienos skirstėmės į mūsų laukiančius svetingus namus.
Dar viena diena praėjo sėkmingai.
Atgal
.jpg)
