VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

12 29. Ukrainos pilių mūruose dar girdisi mūsų protėvių žingsnių aidai (2)

Juozas Elekšis

 

Tarnaujant sovietų kariuomenėje jie pasakojo, kad tokie paradai vykdavę net po dvi valandas. Ypač įspūdingai atrodžiusi uniformuota kavalerija. Ukrainos rezistentai nukovė pagarsėjusį sovietų maršalą Konevą. Važiuojant dar sovietmečiu per Bielaja cerkov, bendrakeleivis rusas, pamatęs, kai stotyje, tautiniais rūbais pasipuošę ukrainiečiai sutinka svečius, pro dantis prakošė: „Taip jie , svoločiai, sutiko ir vokiečius.“

Įžengiant į Lucko pilį nustebino Vytis. Jis beveik toks pat kaip Daugirdo pieštas ir prieškary plačiai naudotas mūsiškis, tik vadinamasis Jogailos kryžius ant skydo ortodoksiškas. Gal taip ir buvo, nes Jogaila iki karališkojo krikšto buvo ortodoksas, kaip ir kiti Algirdo sūnūs?

Aplankėme daug didelių pilių. Olyka — buvusi Radvilų valdų centras. Tai įspūdinga bastioninė pilis.

Svarbiausios Radvilų pilys buvo Olyka, Nesvyžius ir Biržai. Geriausiai išsilaikė Nesvyžiaus pilis. Bet ir tos pilys neatlaikė modernios švedų artilerijos smūgių. Tiesa, priešinosi tik totorių ir karaimų samdinių ginami Biržai, bet abu kartus pilis, po įnirtingo ir ilgo, kelių savaičių, pasipriešinimo, buvo paimta, nors antrą kartą pilies gynėjai turėjo pusantro karto (90) daugiau patrankų, o pilis buvo naujoviškai sustiprinta. Tai sužinojusi Nesvyžiaus pilies įgula nesipriešino. Olyka — gana gražus miestelis. Pilis neremontuojama, apleista, viena siena nesenai išvirtusi.

Labai įspūdinga Čartoriskių pilis Klevani (gal net Klevėnai?). Ji taip pat buvo galinga bastioninė pilis.

Taigi prieigas prie Lucko nuo totorių – turkų pusės gynė dvi bastioninės pilys.

Rovnas mums įdomus tuo, kad baigiantis Pirmam pasauliniam karui čia susiformavo beveik 800 karių lietuvių batalionas. Jo vadu buvo Adamkavičius, mūsų buvusio prezidento tėvas. Kariai naudojo jau lietuviškas komandas. Tik grįžti jie turėjo pavieniui — ginklų vežtis vokiečiai neleido...

Kunigaikščių Ostrogiškių valda Dubnas taip pat labai sustiprintas, nes totoriai ėmė pasirodyti net Vilniaus apylinkėse. Kunigaikštis pasižymėjo tuo, kad per vieną iš mūšių prie Oršos (1514 m.) sumušė rusus. Lauko etmonu tada buvo Jurgis Radvila, kuris labai efektyviai panaudojo artileriją, įviliojęs rusus į jos ugnies spąstus. Pilis atlaikė keletą totorių, kazokų, maskvėnų puolimų.

Važinėjant po Ukrainą, daug ką papasakojo ir Napoleonas Kitkauskas, prisiminti ir Valdovų rūmų atstatymo reikalai Vilniuje. Gaila, bet Lietuvoje, kaip ir bajorų laikais, klesti iš nieko pučiami nesutarimų burbulai. Viskas ypatingai politizuojama. Dėl Valdovų rūmų atstatymo taip pat vyko diskusija vos ne kaip dėl tėvynės išdavimo. Pirmas mintį apie Valdovų rūmų atstatymą iškėlė Vytautas Landsbergis. Šiuos darbus organizuoti ėmėsi Algirdas Brazauskas, nes jis tada buvo prezidentas. Rodos, nėra ko peštis. O kokios prasidėjo batalijos! Kritikuojama net baldų, kilimų pirkimai, lubų aukštis. N. Kitkauskas priminė, kad ir, atstatant Vavelio pilį, krosnys atvežtos iš išardytųjų Višnaveckių rūmuose. Višnaveckių giminės pradininkas — Algirdo sūnus Kaributas. Taigi Vavelio pilies koklius lietė mūsų proprotėviai. Vilniuje krosnys net originalesnės, nes rasta labai daug koklių duženų, todėl gerai žinoma, kaip jie atrodė. Lubų aukštis nustatytas tiksliai pagal buvusias duris karaliui eiti į katedrą, kilimų aukštį.

Ukrainoje daug pakelėse koplytėlių, tik jos blizga auksu ir didesnės. Ten gali užeiti pasimelsti 1 – 5 žmonės. Dar vienas skirtumas – jie koplytėles dažniausiai stato ne prie sodybos pakelėje, kad visi matytų sodybos šeimininko pamaldumą, o kieme, sau pasimelsti.

Ostrig — kunigaikščio Ostrogiškio, Lietuvos kariuomenės hetmano valdos. Pas mus jis dar neįvertintas. Ukrainiečiai teigia, kad Konstantinas Ostrogiškis dalyvavo net 33 kautynėse ir tik du kartus pralaimėjo. Mes jam, matyt, negalime atleisti už valiūkišką pralaimėjimą prie Viedrošos, kai jis puolė rusus nesulaukęs visos kariuomenės ir buvo apsuptas. Jo pilyje pastoviai buvo 1000 šarvuotų riterių. Jis pakvietė Ivaną Fiodorovą, kuris išvertė ir išleido keliomis slavų kalbomis Bibliją. Ją į slavų kalbas vertė net 72 vertėjai. Tenka vėl prisiminti, kad nei mūsų didikams, nei karaliui neatėjo mintis versti Bibliją ir į lietuvių kalbą.

Kremeniec — stipriausia pilis Volynėje. Kai ji atiteko Lietuvai, į ją pretendavo ir Lenkija. Ginti teko Liubartui, Vytautui ir Švitrigailai. Vytautas pilyje net reziduodavo, čia, namų arešte, 8 metus kalino savo amžiną konkurentą Švitrigailą. Šis, beje, kalėdamas galėjo net dalyti privilegijas. Volynės bajorai jį išvadavo jėga. Čia teka ir upė Vilija. Mes kažkodėl išsigandome, kad tai slaviškas vardas, nes Neris taip vadinama Baltarusijoje. Net buvusią Vilijos gatvę, palei pilies sieną, vedusią prie upės, pavadinome Vilniaus gatve. Pamiršome, kad turime Miniją, Giliją, Oriją ir kitas panašiai skambančias upes, kur slavai niekada negyveno. Pilis ant labai aukšto, neprieinamo kalno.

Ukrainoje daug kur pilis statyti labai patogu. Po žemės sluoksniu negiliai, net paviršiuje minkštas kalkakmenis. Puiki statybinė medžiaga, krantai niekada neslenka, net didžiausios liūties metu. Vis dėl to Chmelnickio kazokai ją sugriovė ir ji nebuvo atstatyta. Reikia įsivaizduoti, koks baisus čia buvo paprastų žmonelių gyvenimas.

Kai Berežanų tvirtovę pasiekė turkai, vietiniai valstiečiai, matyt nepatenkinti svetimųjų lietuvių valdžia ir prigąsdinti atėjūnų, padėjo užimti tvirtovę. Po pergalės turkai išpjovė visus savo sąjungininkus.

Galingą Ternopolio tvirtovę taip pat puolė turkai ir totoriai. Čia sklando legenda, kad gynėjai neva jau norėję pasiduoti, bet komendanto žmona, pagrasinusi dėl to nusižudyti. Vargu, ar tai istorinė tiesa, nes bastioninė penkiakampė pilis tokia galinga ir neprieinama, o sienų storis net viršuje siekia keturis metrus. Jų viršumi vaikščiojome, kaip apžėlusiu vieškeliu. Sienos suręstos iš kiek grubokai tašytų akmenų. Tokią tvirtovę galima apginti ir be moters grasinimų.

Podolskaja Skala — Algirdo palikuonių buveinė. Ją valdė kariotaičiai. Kariotas valdė Naugarduką, bet vėliau nusiųstas prie pavojingos sienos pietuose. Tuo pasinaudoję kryžiuočiai puolė Kauną. Lietuvos kunigaikščiai tada buvo pasiekę įspūdingų pergalių. Kęstutis slaptu ir netikėtu žygiu nusiaubė ordino sąjungininkės Lenkijos kai kurias teritorijas, Algirdas prie Mėlynųjų vandenų sumušė iki tol pralaimėjimų nežinojusius totorius. Tuo pasinaudoję rusai, juos sumušė prie Vožos (mūšyje dešiniajam kariuomenės sparnui vadovavo Algirdo sūnus Andrius). Beje, algirdaičiai Rusijos istorijoje suvaidino labai svarbų vaidmenį. Kulikovo mūšyje dešiniajam sparnui taip pat vadovavo algirdaičiai. Vienas iš algirdaičių vadovavo ir Kazanės užėmimui. Padolėje įsikūrę kariotaičiai atstatė totorių įsakymu išardytas pilis, žmonėms nebereikėjo duoti duoklių totoriams, nors kaip teigia LDK finansus analizavęs prof. Alfonsas Žilėnas, paliktas vadinamasis totorinės mokestis, kuris dabar ėjo naujiems valdovams, nes bendro iždo valstybėje nebuvo. Įsigalėjęs Vytautas centralizavo valstybę. Atžygiavęs su kariuomene, jis nušalino per daug savarankiškus kariotaičius. Du kartus buvo įsiveržęs ir Krymą, iš kur parsivedė karaimus ir totorius. Ukrainos mokslininkai ant neprieinamos Čiufut – Kalė tvirtovės vartų Kryme aptiko, kaip priklausomybės ženklą, iškaltus Gedimino stulpus. Tie stulpai atrasti ir požeminiuose urvuose prie Bachčisarajaus. Beje, kai kuriuose Baltarusijoje išleistuose žemėlapiuose rodoma, kad pusė Krymo priklauso Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Iki šių dienų Kryme išliko pavadinimai: litovskij poluostrov, litovskij liman, litovskij (turieckij) val. Vytauto pralaimėjimas prie Vorkslos (1399 m.) buvo nesėkmė kovoje dėl Krymo.

Vytauto kariuomenė prie Vorkslo 1392. 08.12. buvo sutriuškinta. Žuvo 20 lietuvių ir rusų kunigaikščių, du trečdaliai (kitais duomenimis pusė) karių. Tarp žuvusiųjų buvo ir vyriausias Algirdo sūnus Andrius, kuris, kaip sakoma, nenulipdavęs nuo arklio. Tada jis jau buvo senyvas ir sugebėjimas kautis gerokai susilpnėjęs. Pralaimėjimas buvo nepatyrusio Vytauto ir panikos pasekmė. Pamatęs, kad totorių žymiai daugiau, jis vietoje to, kad derėtis arba gintis esamoje rikiuotėje, įsakė keisti pozicijas ir užimti geresnes. Totoriai tuo metu smogė į pakrikusias gretas. Pirmieji leidosi bėgti Vytautui talkinę totoriai, vėliau - totorių pastoviai įveikiami, vietiniai kunigaikščiai. Kilo panika. Atkreipia dėmesį keli įdomūs faktai. Po mūšio totoriai nusiaubė tik Kijevo ir Volynės apylinkes, bet nepuolė nė vienos pilies, nes jose buvo daug gynėjų. Vytautas už pralaimėjimą sumokėjo gana simbolinę 3000 kapų lietuviškų ilgųjų (370 tūkst. prieškarinių litų) išpirką. Tai yra apie pusę tonos sidabro. Profesoriau Žilėno paskaičiavimu, Vytautas iš Naugarduko ir Prochorovo nulupo net po toną sidabro. Vytautas praradimus suskaičiavo tik Kijeve. Kur dingo kiti kariai, niekas nežino. Nebėgo gi jie rikiuotėje daugiau nei 300 kilometrų. Dalis rusėnų, matyt, pasuko į savas tvirtoves. Kai kurios žemės ėmė maištauti, o Smolenskas visai atsimetė. Mūšyje nežuvo lietuvių kariuomenės vadai - Vytautas, Tochtamyšas, Markvardas Zalcbadas, lenkų būrio vadas. Tuo tarpu totorių karvedys Timoras Kutkukas buvo mirtinai sužeistas.

Įdomu palyginti kryžiuočių nuostolius. Iš šimto riterių, žuvo 10 (kodėl ne du trečdaliai?). Matyt jiems nebuvo kur bėgti, tik į Kijevą. Pavyzdžiui, mūšyje prie Klaipėdos žemaičiai nukovė 12 riterių, prie Skuodo 33, Saulės mūšyje 48, prie Durbės 150. Ir visuose tuose mūšiuose žuvo kryžiuočių vadai, išskyrus vieną, kai jis buvo sužeistas. Negi Vorksla tokia išimtis? Vadinasi vietiniai dūmė į arčiau esančias savo pilis, o į Kijevą tik ordino ir lietuvių kariai.

Podolskaja Skala dėl patogios strateginės vietos domino daug ką. Ją buvo užėmę turkai, vengrai. Senajai Lietuvai ramybės nebuvo nė minutės. Į metus du plėšiamuosius žygius surengdavo kryžiuočiai, be perstojo vyko karai su Rusija, totoriais ir turkais. Nesnaudė ir lenkai. Čia atsikėlę lietuviai priimdavo pravoslavybę. Suprantama, jau kitą dieną jie neatsisakė savo papročių, tikėjimų. Lietuvoje mūsų protėviai to neatsisakė net po šimtmečių. Kai kurie pagoniški prietarai išliko iki mūsų dienų, pavyzdžiui, sodinant svogūnus.

Dniestras — didesnis už mūsų Nemuną. Čia pamatėme įspūdingąją Chotino tvirtovę. Užėjęs į vidų netenki žado. Tvirtovė gana gerai išsilaikiusi, kai kur restauruota. Pilna suvenyrais, bukletais knygutėmis apie šalies įžymybes prekiaujančių kioskelių. Ties Chotinu du kartus vyko didelės kautynės su turkais. Lietuvių - lenkų pajėgoms vadovavo Salaspilio mūšio didvyris Karolis Chodkevičius. Kariuomenėn pakviesti visi geriausi vadai. Turkai buvo grėsmingiausia jėga Europoje. Ypatingai garsėjo turkų artilerija, nes jie turėjo geresnės kokybės salietrą. Lietuviai perėjo Dniestrą ir sustojo prie Chotino. Pralaimėti nebuvo galima. Čia buvo sutelktos visos jėgos - šešiasdešimt penki tūkstančiai karių. Pasitelkti ir kazokai. Tai buvo viskas, ką valstybė galėjo mobilizuoti. Paprastai būdavo sutelkiama 30 – 40 tūkstančių karių. Turkų buvo daugiau nei tris kartus daugiau - apie 150 tūkstančių. Jie taip pat rengėsi lemiamam kautynėm, į savo gretas mobilizavo jiems pavaldžių slavų karius. Kautynės buvo nepaprastai sunkios ir atkaklios. Vien pažiūrėjus į vietovę darosi baisu - kalnai, pakalnės, rėvos, stačios uolos. Sunku įsivaizduoti, kaip ten galėjo manevruoti kariai, persidislokuoti artilerija, atakuoti pagrindinė lietuvių jėga kavalerija. Chodkevičius čia panaudojo išbandytą gudrybę — įrengė tariamus įtvirtinimus, kuriuos be pasigailėjimo talžė turkų artilerija. Turkai buvo prasiveržę ir pro tikrus įtvirtinimus, tačiau kritiškiausias momentas buvo, kai mūšio metu staiga mirė kariuomenės vadas K. Chodkevičius. Nuo karių ši žinia buvo nuslėpta. Mūšis, vykdant jo parengtą kovos planą, laimėtas, nes turėjome daug gabių ir prityrusių vadų. Tos, kelias dienas vykusios kautynės, buvo aršesnės ir didesnės net už Žalgirio mūšį. K. Chodkevičius pageidavęs pasilaidoti Kretingoje, bet aplinkybės to neleido padaryti. Vėliau turkai puolė dar kartą, bet buvo vėl sumušti. Kaip tų kautynių liudininkai Lietuvoje yra du didžiuliai turkų kariuomenės būgnai.

Kameniec Padolskij - kariotaičių atstatyta tvirtovė. Caro valdžia tvirtovę pavertė kalėjimu. Kameniec – Podolskij galingiausia dviejų tautų respublikos tvirtovė. Vieno bokšto statybą fundavo pats popiežius, nes norėjo, kad būtų sulaikytas turkų veržimasis. Antroje vietoje buvo Smolenskas, kurį Lietuvos valdovai labai norėjo išlaikyti.

Atgal