VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

12 14. Ukrainos pilių mūruose dar girdisi mūsų protėvių žingsnių aidai (1)

Juozas Elekšis

Neįsivaizduojame, kiek buvusios LDK teritorijose yra mums brangaus paveldo. Ekskursijos metu Ukrainoje teko nuvažiuoti per 2500 kilometrų. Negaila prarastų svetimoje teritorijoje pastatytų pilių, jose išgrobstytų turtų, buvusios šlovės, šaunių pergalių — tik gaila ten išsibarsčiusių ir nutautėjusių mūsų protėvių, gaila, kad jų ainių lūpose neskamba mūsų gražioji kalba, gaila prarastų etninių savo žemelių, kurias taip gynė mūsų protėviai. Kodėl net 1863 m. sukilėliai, ištremti prie Volgos, jau po šimtmečio nebemoka protėvių kalbos, o romai (čigonai) per aštuonis šimtmečius išlaikė savąją? Kur mūsų didžiųjų kunigaikščių palikuonys? Neturime.

Iš Gedimino save kildina daugelis rusų ir lenkų kunigaikščių, net pats buvęs Rusijos caras siejamas su mūsiškiu Daumantu. Nepamirškime, kad ir Vytauto duktė Ona, ilgametė Rusijos caro žmona, vėliau paskelbta ortodoksų šventąja, praskiedė carų kraują lietuviškuoju. Atsirado Algirdo sūnaus Teodoro palikuonis. Lenkas, nors gal to lenkiško kraujo jis ne kiek teturi, nes algirdaičiai tuokėsi su ukrainiečių didikų protėvių merginomis. Sovietų laikais, kai iš Vakarų klausydavome kunigaikščio Trubeckojaus įdomių komentarų, jis vis pabrėždavo esąs kilęs iš Gedimino. Tai jo prosenelio vadovaujama rusų armija 1655 m. taip žiauriai siaubė užimtą mūsų Vilnių. Ne tik kunigaikščiai, didikai, net dauguma bajorų nutautėjo. Žymūs mūsų žmonės taip pat.

Lenkai turi mūsiškio Domeikos lenkišką draugiją net Čilėje. Jų moterys karės didžiuojasi Pliaterytės vardu. Sofija Tyzenhauzaitė, parašiusi pirmąjį „lietuvišką“ romaną prancūzų kalba, visą laiką save vadina lenkaite ir tik vienintelį kartą pasivadina lietuve.

Net didžiausi Lietuvos patriotai tada patys jau buvo smarkai atitolę nuo lietuviškai kalbėjusių baudžiauninkų. Mikalojus Radvila Juodasis priešmirtiniame laiške 1565 rašė: „Manau, kad neprisidėjau prie to blogio, kuris Lietuvoje vyksta dėl karų..., dėl unijų ir savivalės, kurios mūsų bajorai išmoko karuose bei seimuose ir dėl ko patys pražus ir mūsų valstybę ... kartu palaidos ... „Greičiau leisiu nudeginti savo rankas, negu pasirašysiu po kuria nors skriauda Lietuvai“. Valstybė žlugo 1795 m. Taigi vienas labiausiai už Lietuvą kovojęs mūsų didikas prieš 240 metų numatė liūdną valstybės ateitį ir bandė dėl to perspėti. Atrodo tada dar nebuvo ko nerimauti - lietuviai 1564 m. prie Oršos vėl sumušė rusus, jau veikė Pirmasis (1529 m.) Lietuvos statutas, buvo paleistas Kryžiuočių ordinas (1525), prasidėjęs pirmasis lietuvių atgimimas: išleistas Mažvydo katekizmas (1547 ), gyveno Mikalojus Daukša (1527 – 1613), Bretkūnas (1536 – 1602). Radvila, norėdamas susilpninti svetimųjų įtaką, perėjo į reformaciją. Vilniuje 1559 m. susirinko pirmasis reformatų sinodas (aukščiausias valdžios organas šalyje, nes reformatai nepripažįsta jokios užsienio dvasinės valdžios), kuriam kunigaikštis ir vadovavo. Reformatų šūkis - leisti bažnytinę literatūrą gimtąja kalba, o kad ją visi galėtų skaityti, gimtosios kalbos rašto mokyti visus žmones. Tai daryta prūsuose, kur išvyti iš Lietuvos atsidūrė mūsų šviesuoliai.

Deja, Radvila Juodasis Biblijas Lietuvos Brastoje ir Nesvyžiuje išleido ne lietuvių, o lenkų ir senąja slavų (baltarusių) kalba. Barbora Radvilaitė irgi jau vargu ar bemokėjo lietuviškai. Kalbėti ta pačia kalba, kaip baudžiauninkai jau buvo gėda. Ne Vilniaus, o Karaliaučiaus universitete pradėta mokyti lietuvių kalbos. Tiesa, tokia idėja buvo ir čia, bet vietoje lietuvių, imta mokyti ... arabų kalbos. Net pats didžiausias mūsų patriotas Dionizas Poška dar 1812 metais ant savo pirmojo mūsų muziejaus Baublių, paliko tik lenkiškus užrašus.

Faktiškai mažlietuviai išgelbėjo mūsų kalbą. Ten pradėjus leist lietuviškus raštus, sukruto ir mūsų proseneliai, mažlietuviai jiems ženkliai padėjo. Kokia buvo mažlietuvių įtaka, rodo tokie pavyzdžiai. Maironis, Žemaitė pradėjo kurti lenkiškai. Susipažinę su Donelaičio ir kitų gentainių lietuviškais raštais, ėmėsi kuri gimtąja kalba. Tokio poveikio dėka lietuviškai istoriją ėmėsi kurti ir Simonas Daukantas. Tai ne vien Lietuvos didikų liga. Romos patricijai taip pat manė, kad kalbėti plebėjų vartojama lotynų kalba jiems nedera ir kalbėjo graikiškai. Net rusų dekabristai pasiaiškinimus rašė prancūziškai. Skirtumas vis dėlto esminis — Vakaruose, net Rusijoje jų palikuonys ir liko savo tautos atstovais.

Taigi važiuojant lankyti buvusias LDK valdas, kamavo gana prieštaringos mintys ir jausmai. Juos ekskursijos pradžioje pažadino ir Romas Batūra, priminęs, kad verčiant į rusų ir lenkų kalbas Adomo Mickevičiaus eilėraštį „Pulkininko mirtis“ vietoje šventų autoriaus žodžių „lietuvaitė didvyrė“, išversta „mergaitė didvyrė“.

Ukrainos žemėse ilgus šimtmečius sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir Europos likimas. Mūsų protėviams teko susiremti su grėsmingiausia to meto jėga — totoriais, kurių valdos tęsėsi nuo Pekino iki lietuvių etninių žemių. Malonu buvo išgirsti iš ukrainiečių gidų, kad Algirdas 1362 pirmą kartą sutriuškinęs pralaimėjimų nežinojusius totorius prie Mėlynųjų vandenų, juos išgelbėjo nuo žiauraus jungo, ir žmonės ramiau galėjo dirbti žemę, užsiimti prekyba, plėtoti savo kultūrą. Jas ėmę valdyti Lietuvos kunigaikščiai rūpinosi ir vietiniais gyventojais. Algirdas iki šiol gerbiamas ne tik Ukrainoje, bet ir Baltarusijoje. Vitebske jam net pastatytas įspūdingas paminklas.

Ukrainiečių bukletai tvirtina, kad Lietuvos kunigaikščiai, vietoje vyravusių medinių pilių Kijevo Rusioje, ėmė statyti mūrines pilis. Galimas dalykas, kad ten liko net lietuviškų žodžių liekanos: vietoje „kirpičnaja stiena“, ten sakoma „mūr“ (mūras), kai kuriuose regionuose kišenė vadinama „kišenia“, mergaitės vardas Lina, o ne Lena. Lašin (lašiniai), kump (kumpis) taip pat neabejotinai lietuviškos kilmės žodžiai. Suklusti klausydamas lietuviškos dainos: „Atjojo bernelis pro žalią gojų“ ir ukrainiečių: „Oi, divčyna, šumit gai“. Net nesvarbu, kas nuo ko skolinosi. Kartais net mokslininkai nebesusigaudo iš kur atėjo žodis. Žodynuose nurodoma, kad „mamūnė“ atėjo iš lenkų, tačiau indų rašytojui R. Tagorei „mamuni“ - tai motina. Beje, luckiečiai kiek „dzūkuoja“. Tik nežinia ar jie iš mūsų, ar mes iš jų išmokome?

Susidomėjęs važiavau pro Baltstogę. Prof. Zigmas Zinkevičius tose apylinkėse rado daugybę baltiškų hidronimų, vietovardžių. Baltarusijos miestas Brestlitovsk (dabar tik Brest), patvirtina, kad lietuviškas žodis čia nebuvo svetimas. Čia buvo jotvingių žemės pakraščiai. Beje, baltiški vietovardžiai siekia net Kijevą ir pačią Maskvą (pav., miestas, kur nutekėjo Algirdo duktė, vadinasi Tvėrė. Nori nenori primena mums Tverus, Tverečių ir k.t.). Ukrainiečių mokslininkė priminė, kad tai liudija vietovardžiuose išlikęs mūsiškis „ški“ arba „ski“. Įdomu, kad Aleksandro Puškino Ivanas Susaninas didvyriškai žūva prie Lietuvos sienos, nors jo aprašomu metu tos sienos ten nebebuvo. Prie Možaisko taip pat užrašyta daina: „Ten už miško Lietuva“. Nors Traidenis valdė gana trumpai, jo laikais suorganizuoti keli įspūdingi žygiai: kartu su jotvingiais, užimtas Drohičinas, kelis kartus pultas Liublinas. Žvelgaitis, sumušęs kalavijuočius ant ledo prie Karusės, įsiveržė net į Saremos salą. Kartu su lenkais pasiektas net Vroclavas. Matyt iš tų laikų liko daina, kurioje sakoma: „Dreba,dunda serbų žemė“, kai joja lietuviai. Lietuvių kariai niekada nebuvo Serbijoje, bet netoli Vroclavo ir prie Berlyno gyvenę slavai taip pat vadinosi serbais (dabar sorbais). Traidenis už Mozūrų kunigaikščio išleido savo dukrą. Lenkai nustebo radę savo tarpe didiką Troiden. Pasirodo, tai Traidenio dukters Gaudimantės sūnaus palikta pavardė. Kronikose rašoma, jog šventuoju paskelbtas Brunonas 1009 m. nužudytas prie Lietuvos ir Rusijos (spėjama Prūsijos) sienos. Lenkai, jo menamos žūties vietoje, prie buvusios Prūsijos sienos, pastatė kryžių.

Rusų metraščiai rašo, kad 1040 m. Jaroslavas žygiavo prieš Lietuvą (po 31 metų vėl traukta į Lietuvą, nors faktiškai jis žygiavo į jotvingių žemę, kurią rusų metraštininkai gerai žinojo). Tie faktai rodo, kad jau iki Mindaugo buvo Lietuva, turėjo bent jau menamą sieną. Tai patvirtina ir Novgorode rastas įrašas ant tošies: „Lietuva žygiavo Karelijon“. Nors tada taip vadinta ir kunigaikščio kariauna, bet, jei jau išsiruošta į tokį tolimą kelią, kuriam įveikti ir dabar, motorizuotam, reikia kelių dienų, vadinasi tas kunigaikštis buvo labai galingas. Karelija aiškiai įvardinta kaip vietovė, tai kodėl galvojame, kad žodis „Litva“ tik kariauna, o ne šalis? Algirdas reikalavo, kad kryžiuočiai pasitrauktų iš jo tėvonijos, už Alnos upės, nors dabar neturime jokių duomenų, kad mūsų siena buvo taip toli Vakaruose. Mindaugas 1262 m. du kartus žygiavo padėti sukilusiems prūsams. Gal todėl, kad ir jis manė ten esant savo tėvoniją?

Įdomu, kad ukrainiečiai turi savo Lietuvos vardo kilmės teoriją. Pas juos raita vestuvių palyda vadinama „litua“ (kai kur dainose ji vadinama „litva“), kas atitinka metraščių užrašus apie mūsų šalį. Galimas dalykas, kad ta palyda taip pavadinta pamėgdžiojant mūsų kunigaikščių to meto papročiu sulotynintą raitą kariauną, kuri rusų vadinta „litva“.

R. Batūra kiek prasklaidė lietuvių negatyvią nustatą apie Jogailą. Jis teigė, kad Jogaila ir Vytautas buvo Europinio masto politikai. Jogaila, būdamas gabaus karo vado Algirdo sūnus, dalyvavo daugelyje kautynių. Tokios karinės patirties neturėjo nė vienas Europos valdovas. Jo santuoka su Jadvyga tiesiog išgelbėjo Lenkiją, kuri buvo bepapuolanti į Vengrijos įtaką. Į Lenkiją jis atvyko su rinktine kariuomene ir iš karto suvienijo susiskaldžiusią valstybę. Lenkų mokslininkai vieningai teigia, kad jis įnešė stabilumą. Beje, Jogailai turime būti dėkingi ir už Palangą. Vytautas du kartus ją buvo beatiduodąs kryžiuočiams, bet abu kartus Jogaila tokį norą raštu sustabdė. Vėliau jogailaičiai pateko Čekijon, Vengrijon, net Švedijon. Kas gali pasakyti ar buvo kitas variantas ir mums, nes ir Lietuvos padėtis nepavydėtina. Net 25 m. užsitęsęs Livonijos karas parodė, kad Maskvos puolimą galima atremti tik bendromis jėgomis. Laimei, Lietuva dar turėjo labiau patyrusių ir talentingesnių vadų. Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. prie Salaspilio sumušė daugiau kaip tris kartus gausesnę švedų kariuomenę, Radvila Rudasis 1564 m. su septynis kartus mažesnėmis pajėgomis atskirai sumušė dvi rusų armijas prie Ūlos, o po kelių dienų prie Oršos. Vis dėlto jėgų persvara jau buvo maskvėnų pusėje. Sąjunga sukūrė galingą valstybę, kuri galėjo efektyviai gintis. Tos galybės išsigandę vokiečių valdovai, susibičiuliavo su Rusija ir padėjo jai kovoje su Lenkija — Lietuva.

Mūsų protėvių pėdsakų aidų sutinkame jau Lenkijoje prie Augustavo, Suvalkų, Baltstogės. Juos primena kelių rodyklės, pavyzdžiui, „Liubartow“, lenta su užrašu, jog Liubline lietuviai prisijungė prie karūnos, Pilsudskio paminklas (vis dėlto lietuviškas kraujas) su užrašu: „Kas negerbia praeities, neturi teisės į ateitį“. Deja, priešprieša su lenkais dar gyva. Liublino Lietuvių aikštėje yra lenta su užrašu apie uniją, bet nėra lietuviško užrašo tik lenkiškas, angliškas ir... ukrainietiškas, o Lietuvos trispalvę kažkas nutrynęs. Net Suvalkuose prie katedros kabo tik lenkiška ir ukrainietiška vėliavos. Rodos lietuvių čia niekada ir nebuvo...

Sunkus buvo gyvenimas mūsų kunigaikščiui Liubartui Lucke. Jam teko valdyti pasienio žemes - Chelmą, Belizą, Lucką. Puolė lenkai, vengrai, totoriai. Tos vietos ėjo iš rankų į rankas. Lenkijoje dar tebestovi vienas iš keturkampių 15 m aukščio jo statytų bokštų. Ypač atkaklios kovos vyko dėl galingos Haličo – Volynės kunigaikštystės. Mindaugas į Volynę žygiavo net du kartus. Galiausia su jais susitaikė ir ėjo padėti sukilusiems prūsams. Po metų, jį nužudžius, prūsai neteko paramos ir pralaimėjo. Gediminas, sumušęs prie Medininkų kryžiuočius, taip pat tuoj išžygiavo link Kijevo ir užėmė Vladimirą. Apie lietuvių kariuomenę prie Kijevo, rusų metraštyje rašoma, kad tokios didelės kariuomenės nebuvę nuo pasaulinio tvano. Visas laukas blizgėjęs nuo šarvų, skydų ir šalmų. Apžiūrinėjant galingas pilis, negali suprasti, kaip mūsų protėviai galėjo įveikti tokius įtvirtinimus. Kitame mūšyje jis sumušė totorių – rusų bendrą kariuomenę. Lucke ir Volynėje įsitvirtino jo sūnus Liubartas, nes mūšyje su Gediminu 1321 m. žuvo paskutinis riurikaitis, kunigaikštis Jurijus.

Vis dėlto, matyt, Riurikas įkūrė rusų valstybę, nes iki šiol Švedijoje yra sritis „Ross“. Liubartas čia pradėjo milžiniškas statybas. Medinius įtvirtinimus keitė mūriniais. Iki šių laikų pats pagrindinis, didžiausias (28 m aukščio) ir gražiausias bokštas, kuriame įtaisyti paradiniai vartai, turi Liubarto vardą. Statybų jis nebaigė. Galutinai pilį sutvirtino Vytautas ir Švitrigaila. Užėjęs į Lucko pilį ir pamatęs jos didybę, netenki žado. Galingos ne tik sienos, bokštai. Galerijos kariams stovėti net dviejų aukštų. Tokių nebuvo tekę matyti. Po Vytauto mirties pilį buvo užėmę lenkai, bet atkaklusis Švitrigaila ją atsiėmė. Įsitvirtinęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės soste, jis, kaip ir Vytautas, pradėjo galvoti apie karaliaus karūną, todėl su lenkų pagalba sąmokslininkų po dviejų metų nuverstas. Sostą perėmęs Žygimantas Kęstutaitis atsisakė karūnos, suteikė naujų privilegijų bajorams. Po Jogailos mirties, ryžtingasis Švitrigaila vėl pradėjo kovą dėl sosto. Ukrainoje jis sumušė lenkus ir, pakvietęs kartu net Livonijos riterius, patraukė į Lietuvą. Čia prie Pabaisko, kur jo raiteliai, nežinodami vietovės, įklimpo balotame upelyje, Žygimantas Kęstutaitis jį sumušė. Ukrainoje Liubartas ir Švitrigaila labai gerbiami, nes manoma, kad jie gynė vietinių žmonių reikalus.

Šalyje dar daug neišanalizuotų dokumentų, kuriuose, galimas dalykas, kai kas įdomaus ir mums.

Lucko cerkvės griuvėsiuose atrastas puošnus kapas. Manoma, kad tai Liubarto kapas. Lucke esančioms freskoms, matyt, darė įtakos rytų papročiai. Jose mažai žmonių, bet daug gėlių, žvaigždžių.

Lucke (1429 m.) Vytautas buvo sukvietęs Europos valdovus. Pirmą kartą Europos valdovai susirinko aptarti pribrendusių problemų. Metraščiuose užrašyta, kad Vytautas su Jogaila savo tarpe kalbėjo lietuviškai. Beje, krikštijant Žemaitiją, jie vertę žmonėms ir poterius. Tai rodytų, kad visą laiką slavų žemėse gyvenęs, pusiau slaviškoje šeimoje augęs Jogaila dar gerai mokėjo lietuviškai. Beje, žemaičių kalba tada nuo lietuvių skyrėsi labiau nei dabar, todėl, matyt, daugiausia „darbavosi“ Vytautas. Iš tiesų, kaip įrodė prof. Zigmas Zinkevičius, kai kurie poteriai, žegnonė buvo išversti jau Mindaugo krikšto laikais. Nors antrojo krikšto metu, pavyzdžiui, ta žegnonė jau nebetiko, ji palikta nepakeista ir išliko tokia unikali iki mūsų dienų. Lucko suvažiavime Vytautui pasiūlyta karaliaus karūna. Jis karūną norėjo gauti iš paties popiežiaus, dėl ko Jogaila su lenkais demonstratyviai išvyko iš Lucko. Tai Vytauto planų nepakeitė ir tik lenkų pagrobta karūna ir jo mirtis sutrukdė karūnuotis. Beje, tai buvo antras jo mėginimas. Karūną jam buvo pasiūlę čekai. Jis sutiko ir pasiuntė savo vietininku Kaributą su 5000 karių, kuris iš ten grįžo tik po Vytauto mirties ir Švitrigailos pusėje dalyvavo Pabaisko mūšyje.

Mūsų kunigaikščiai čia prisimenami dažnai. Svarbiausia jų vardai neiškraipomi: „Algirdas razgromil tatar“, restoranas „karona Vytauta“, bašnia Liubarta, Švitrigaili“ ir t. t. Apie Vytautą čia daug legendų. Galimas dalykas mūsų kraštotyrininkams jos net nežinomos.

Ukrainos politinė padėtis labai sudėtinga: kairiakrantė Ukraina tebėra iš esmės rusakalbė, šalis prarado savo šalies deimantą Krymą, dalį Donbaso. Ukraina labai trumpai turėjo savo valstybę, bet jos įtaka buvo didžiulė.

Žečpospolitoje buvo net 30 tūkstančių, gana autonomiškų rejestrinių kazokų. Ją prijungus prie Rusijos, šis skaičius padidintas iki 70 tūkstančių. Ukrainiečiai gynė Rusijos pietus nuo turkų. Ten išlikę buvusių karių kaimai, kurie vadinami tiesiog kuopomis, pavyzdžiui, „Piataja rota“, o gyventojų pavardės primena karinę specialybę: „Puškarenko, Čiasovskich“. Beje, senesniuose net sovietų žemėlapiuose rodoma, kad ukrainiečiai sudaro daugumą gana toli už dabartinės sienos, net Kubanėje. Rusijos valdovai prisibijojo tos didelės ir savastį turinčios tautos - šalį vadindavo „Malorusija“, organizuotas „golodomoras“. Tarp rusų ir ukrainiečių visada buvo tam tikra įtampa. Ukrainiečiams pirmieji buvo „kacapais“, o šiems ukrainiečiai — „chocholais“. Tai dalinai atsispindi net religijoje. Pagal tradiciją ortodoksų chierarcijoje pirmas Konstantinopolio, antrasis - Antiiochijos, trečiasis - Maskvos patriarchas. Ukrainiečiai norėtų, kad vienu iš centrų būtų ir Kijevas. Šalyje dabar trys stambios religinės bendruomenės: Maskvai pavaldūs ortodoksai, savarankiški ortodoksai ir unitai. Su jaunais žmonėmis tiesiog sunku susikalbėti, nes jie vartoja savą tarmę. Didelę bendruomenę turi ir katalikai.

Ukrainiečiai labai kelia savus didvyrius, kurie sovietmečiu buvo pasmerkti - Banderą, Petliūrą.

Ukrainiečiai - didelė tauta. Jų rezistentai turėjo gausius rezervus - užimdavo miestus ir ten surengdavo spalvingus paradus.

 

Atgal