VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

09 30. Migruojančių paukščių takais

Vytautas Kuprys

Nedidelis vilniečių keliautojų būrys nutarėme aplankyti Dzūkijos kraštą: Žuvintą, Metelius ir Punią.

Važiuodami į Dzūkiją, pravažiuojame ir kitus gražius istorinius miestelius, kaimus, kitas įdomias vietas. Pirmiausia - Trakus. Vietovės vardas trakas -  miške iškirsta vieta. Trakai nuo 1320 m. buvo LDK Gedimino sostinė ir Vytauto Didžiojo gimtinė. Čia Gediminas pirmas pastatė pilį. Nuo XIV a. Trakai yra Lietuvos kunigaikštystės centras, galybės ir garbės lopšys. 1379 – 82 m. valdant kunigaikščiui Kęstučiui pusiasalyje buvo pastatyta mūrinė didinga pilis, o vėliau Trakų saloje įrengta pinigų kalykla. 1382–92 m. valdant Skirgailai, apsigyveno nemažai rusų, tais pačiais metais dėl savo tėvonijos kovojo LDK Vytautas. Čia buvo jo rezidencija. 1430–32 m. Trakus valdė Švitrigaila, 1432–40 m. – Žygimantas Kęstutaitis. Trakuose su šeima gyveno Kazimieras Jogailaitis.

Žuvinto ežero horizontas

1396–97 m. Vytautas per karą su Perekopo chanu laimėjo mūšį ir paėmė į nelaisvę totorius, juos įkurdino Trakuose ir jų apylinkėse, suteikdamas jiems privilegijų. Jie saugojo kunigaikščio pilį. Čia gyveno Lietuvoje internuotas  Užvolgio totorių chanas Šach – Achmedas.

Pravažiuojame gražią Strėvos upę. Šalia jos 1348 m. įvyko Strėvos mūšis tarp Lietuvos ir Vokietijos ordino (VO) kariuomenių, netoli Žiežmarių. VO įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus puolė Lietuvos kariuomenė, kuriai vadovavo LDK Algirdo brolis Narimantas. Nors mūšyje Narimantas žuvo, bet mūšis buvo laimėtas.

Toliau važiuojame per Aukštadvario miestelį, kuris įsikūręs prie Verkės upelio. Jame stovi Kristaus Atsimainymo bažnyčia.  Žmonės čia gyveno nuo 3 – 1 tūkstantmečio pr. Kr., X a. piliakalnyje buvo medinė pilaitė, nuo XVI a. dvaras priklausė didiesiems kunigaikščiams. 1554 m. miestelis buvo kariuomenės rekrutavimo centras. Žygimanto Senojo laikais Aukštadvaris tapo prieglauda iš Rusijos pabėgėliams – sentikiams, o Žygimantas II Senasis dvarą atidavė iš Maskvos atbėgusiam Jonui Lackui, kuris čia pastatė mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas rusų valdžios buvo panaikintas, o katalikų bažnyčia paversta cerkve, vienuolyne įruoštos kareivinės, kunigas Al. Jakavičius ištremtas į Sibirą.

Lietuvos tautinis atgimimas miestelyje ėmė reikštis XIX a. pradžioje: bažnyčia gražinta katalikams,1906 m. inžinierius B. Malinauskas dvare įtaisė upėtakių auginimo ūkį, jis buvo pats geriausias visoje Rusijoje. Upėtakiai pasiekdavo Kijevą, Varšuvą, Maskvą, Berlyną ir net caro stalą Petrapilyje. Karo metu ūkis sunyko. Nepriklausomybės laikais, jau 1918 m., vienuolyno rūmai buvo grąžinti katalikams. Vilniaus vyskupas J. Matulionis 1923 m. juos perdavė Moterų Kultūros Draugijai, kuri įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą. Buvo atgaivintas upėtakių ir karpių auginimas.

Žuvinto biosferos rezervato administracinis pastatas

Aukštadvario dvare gyveno Adomas Mickevičius. Čia jo vardu auga ąžuolas, po kuriuo sėdėdamas rašė savo eiles. Be jo čia gyveno poetas J. Slovackis ir kiti to meto poetai. Per II pasaulinį karą čia buvo įsteigta ligoninė. Dabar dvaras privatizuotas.

Pagaliau atvažiuojame į Dzūkiją. Dzūkija, galima sakyti, apdovanota didžiausia dovana – nuostabia gamta. Nepakartojami keliai – “amerikietiški kalneliai”. Nuostabi Lietuvos ežerų dubuma, įspūdingos kalvų virtinės, pušynų masyvai… Neveltui šiame rajone tiek daug saugomų teritorijų. Dzūkijoje yra apie 145 ežerai.

Beveik visa Dzūkijos teritorija, Dainavos vardu vadinama, priklausė karaliui Mindaugui (1253–59). Nuo XIV a. Dzūkijos teritorija priklausė Trakų kunigaikštystei, nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. LDK laikais nuo 1590 m. Dzūkija sudarė vadinamąją Alytaus ekonomiją – didžiojo kunigaikščio dvarą. XVII a. ekonomijos dvarai buvo panaikinti, žemė atiduota dirbantiems valstiečiams, bet 1768 m. vėl grąžinta baudžiava. Rusams įvedus Lietuvoje gubernijų sistemą – apskritis buvo padalinta į dvi gubernijas -  Suvalkų ir Vilniaus. Alytaus apskritis įkurta po I pasaulinio karo, Nepriklausomos Lietuvos laikais.

Dainavos kraštą išpopuliarino didysis rašytojas dzūkas V. Krėvė – Mickevičius. Krėvė Dzūkija Dainavą vadino todėl, kad dzūkai pasižymi dainomis ir muzikalumu, be to, nuoširdumu, vaišingumu ir yra malonaus lietuviško būdo.

Rašytojas gimė 1882 m. Subartonyse, kuris yra Dzūkijos  nacionaliniame parke. Čia yra Krėvės muziejus, kurio kieme stovi gražus paminklas. Paminkle iškalti rašytojo žodžiai: ”Daugel mūsų tėviškėje yra puikių vietų, bet tarp jų gražiausia Dainavos šalis”. Dzūkijoje gyveno, darbavosi ir kiti žymūs Lietuvos menininkai, tokie kaip M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius ir kt.

Važiuojame šalia Birštono, kuris įsikūręs prie gražios vaizdingos vienos iš Nemuno kilpų. Jame yra LDK Vytauto parkas ir paminklas, balneologinis ir purvo terapijos kurortas, neogotikinė  šv. Antano Paduviečio bažnyčia, Nemuno kilpų regioninio parko centras.

Pirmą kartą miestas minimas 1382 m. V. Marburgiečio kronikoje, o valsčius -  1528 m. Čia Vytautas pastatė pilį, kuri gynė Panemunę nuo Vokiečių ordino. 1473 m.žiemą Birštone gyveno karalius Kazimieras Jogailaitis su šeima. XV a. pilis tapo LDK medžioklės dvaru, o šalia jo išaugo miestelis, kuris 1539 m. gavo turgaus privilegiją. Pirmą katalikų bažnyčią 1643 m. pastatė karalius Vladislovas IV. Dabartinė graži bažnyčia 1909 m. pastatyta  gotiško stiliaus mūrinė.

1805 m. čia gyveno ir istorinę medžiagą rinko istorikas T. Narbutas.

1843–51 m. Birštone pradėta tirti jo druskingus šaltinius: gauta gerų gydymo mineraliniais vandenimis rezultatų. Tai buvo kurorto pradžia. 1855 m. buvo pastatytos pirmosios gydyklos..

Per Birštoną teka trumputis Druskupio upelis, kurio vanduo sūrokas, žmonės pasakojo, kad sunkiais metais, kai nebuvo galima gauti druskos, žmonės imdavę upelio vandenį sriubai virti.

Pravažiuojame didžiausią gražiausią Lietuvos upė Nemuną ir patenkame į Prienus. Per Lietuvą Nemunas teka 359 km, o jo ilgis iš viso 937 km (Nemunas išteka  Baltarusijoje). Yra dideli vingiai tarp Punios ir Birštono (didžiosios Nemuno kilpos). Kilpos prasideda – 3 km aukščiau Punios, baigiasi – 1 km žemiau Birštono, ilgis 59 km. Sudaro 3 Nemuno kilpas (vingius): Punios – 19 km, Balbieriškio – 29 km ir Prienų – 17 km, dar vadinama Birštono.

Per Žuvinto švendrynus nutiesti specialūs takai

Pravažiavę Prienus netrukus atsiduriame paukščių karalystėje unikaliame šalies draustinyje – Žuvinte. Jo simbolis: grakšti ilgakasė lietuvaitė laiko aukštai iškėlusi gulbę. Praėjusiame šimtmetyje gulbės mūsų krašte buvo visai išnykusios, o 1937 m. viena pora apsigyveno Žuvinte ir susilaukė gulbiukų. Taip susiformavo lietuviškoji gulbių populiacija.

Žuvinto biosferos rezervatas pirmasis toks Lietuvoje, įsteigtas dar 1937 m. žymaus gamtininko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva.

T. Ivanauskas gimė 1882 m. Lebiotkoje (Baltarusijoje), yra gamtininkas zoologas. 1905 m. studijavo Sankt Petrogrado universitete, po to Sorbonoje. Grįžo į Sankt Peterburgą ir 1910–17 m. dirbo savo įkurtoje gamtos mokslų laboratorijoje.1914–17 m. dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje prie Barenco. 1918 m. Musteikoje su žmona įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo. 1918–21 m. Kaune buvo Žemės ūkio departamento patarėjas. 1920 m. įkūrė Aukštuosius kursus ir ten dėstė, 1922 m. buvo vienas Lietuvos universiteto kūrėjas, 1922 – 40 m. Zoologijos katedros vedėjas. 1928–39 m. dėstė Alytaus miškų mokykloje, 1929 m. Obelyje įkūrė kailinių žvėrelių fermą, Ornitologijos stotį Ventės rage, o 1937 m. jo iniciatyva įsteigė Žuvinto rezervatą, 1938 m. -  Kauno zoologijos sodą. Dalyvavo ekspedicijose prie Volgos, Obės, Vidurinėje Azijoje, Azerbaidžane, Kazachijoje ir kt. 1921–39 m. buvo Lietuvos medžioklės draugijos pirmininkas. Yra išleidęs ir parašęs daug mokslinių vadovėlių apie Lietuvos ir pasaulio paukščius, žuvis, žvėris, vabzdžius.

Žuvinto ežeras dar vadinamas Paukščių ežeru, Lietuvos gulbių lopšiu. Žuvinto ežeras yra įspūdingiausia rezervato dalis. Žuvintas – labai seklus, dumblėtas ežeras. Ežeras užima 965 ha ploto, jo ilgis 5,7 km, plotis – 3 km., didžiausias gylis 3 m., vidutinis gylis 0,6 m. Baseino plotas 345 kv. km. Tai vienas didžiausių Dainavos ežerų ir vienas iš nedaugelio ežerų, išlaikiusių savo natūralų veidą, mažai žmogaus paliestą. Krantai pavirtę neišbrendamais liūnais, lėkšti, auga karklai, viksvos, ežero dugną padengusios įvairios žolės. Tai puikus maistas vandens paukščiams. Seniau ežeras buvo žuvingas. Vietiniai gyventojai žuvis gaudydavo samčiais, ypač nakties metu. Kasdien sugaudavo po 4–6 centnerius žuvies. Jame veisiasi lydekos, ešeriai, žiežulės, karosai, lynai, vijūnai ir kt.

Žuvinto apžvalgos bokštas

Ežere yra puikios sąlygos gyventi ne tik sparnuočiams, bet ir kitiems gyvosios gamtos atstovams. Čia išsamiai susipažinome su natūralios gamtos pasauliu. Pavasarį čia girdisi praskrendančių ir perėti suskridusių paukščių šurmulys, vasarą matyti jauniklius auginanti vandens sparnuočių karta, rudenį Žuvinte apsistoja didžiuliai išskridimui pasiruošusių gervių būriai. Bet ir žiemą Žuvinto biosferos rezervato gamtiniuose takuose pamatysi žiemojančių miško paukščių, žvėrių pėdsakus. Rezervato lankytojų centre įrengtoje ekspozicijoje susipažinome su žvėrių, paukščių, žuvų rūšimis, ežerų formavimosi raida, gamtos saugojimo svarba.

Rezervate saugojama 12 paukščių rūšių bei migruojančių vandens paukščių apsistojimo vietos, 6 buveinių augalų ir gyvūnų rūšys ir 16 buveinių tipų.

Žuvinte gyvūnijos įvairovė nepaprastai didelė. Jame aptikta apie 2000 vabzdžių, 5 roplių, 10 varliagyvių, 21 žuvų rūšys. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Jame yra daugiau nei 230 paukščių rūšių, iš jų 153 rūšys peri. Migracijos metu čia apsistoja gausūs varnėnų, kregždžių, žąsų ir gervių pulkai. 58 paukščių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Aukštapelkėse peri tetervinai, medšarkės, dirviniai sėjikai, tikučiai. Žemapelkėse lizdus suka paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai, švygždos, meldinės nendrinukės ir stulgiai. Krūmuose gieda mėlingurkės. Nendrynuose galima aptikti didžiuosius baublius, pievines linges, pilkąsias žąsis, ūsuotąsias zyles. Miškuose peri juodieji gandrai, jūriniai ereliai, ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, vištvanagiai, baltnugariai geniai, gervės. Rezervate aptikta 43 žinduolių rūšys, iš jų 6 saugomos. Upėse ir paežeriuose nuolat gyvena ūdros, briedžiai, šernai, stirnos, lapės, bebrai, vilkai. Čia saugomos plačiosios dusios, baltmargės šaškytės, vijūnai, raudonpilkės kūmutės.

Buktos girioje auga plačialapiai šlapiųjų juodalksnių miškai. Rezervate užregistruota 108 samanų, 105 dumblių, 774 aukštesniųjų augalų ir 292 grybų rūšių, iš jų 27 įrašyti į Raudonąją knygą. Buktos miške auga gebenės lipikės, europiniai miežieniai, tuščiaviduriai ir tarpiniai rūteniai, meškiniai česnakai, miškinės dirsuolės, geltonžiedžiai pelėžirniai. Šlapiose vietose auga siauralapiai gencijonai, dėmėtosios, gelsvosios baltijinės ir raudonosios gegūnės. Žemapelkėse auga dvilapiai purvuoliai, vienlapiai gedučiai, nariuotosios ilgalūpės, karališkosios glindės, laplandiniai ir mėlynlapiai karklai, pelkinės uolaskėlės.

Rezervate yra 2 saugomi botaniniai gamtos paveldo objektai, kurie yra Buktos miške, tai: Buktos ąžuolas, jo aukštis 28 m, kamieno skersmuo 1,43 m, apimtis 4 5 m ir tokio pat aukščio Gristakelio ąžuolas, jo kamieno skersmuo 1,46, apimtis 4,6 m.

Įspūdingiausias rezervate Vernupių piliakalnis su senovine jotvingių gyvenviete yra Vernupių kaime. Jo radiniai datuojami XIII a. Šalia jo guli mitologinis akmuo su iškaltu pasagos ženklu.

Pažinčiai su Žuvintu specialiai įrengti takai, apžvalgos vietos, pastatyti informaciniai stendai, automobilių stovėjimo aikštelės.

Aplinkui ežerą ganosi specialios karvės, įdarbintos Europos sąjungos lėšomis, jos “nušienauja” žolę, kurios neėda paprastos mūsų karvės.

Žuvinto pievose ir laukuose jauni gandriukai maitinasi, šokinėja, ruošia savo sparnus ilgai kelionei į šiltuosius kraštus, o kai kurie jau pasiekė net Vokietijos teritoriją. Seni gandrai po vieną dar varlinėja ar stovi lizduose (Ekskursija vyko rugpjūčio pradžioje). Įdomu tai, kad gandrai skrenda į pietus ne plasnodami, o kaip sklandytuvai - pagautu vėju ir dažniausiai ne būriais, o po vieną.

Žuvinto ežero pietiniame krante yra Žuvinto kaimas, minimas nuo 1649 m.

Atgal