VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

09 08. Dailininko Kazio Šimonio piešinių, kunigo Tėvo Stanislovo pamokslų ir rašytojo Laimono Inio legendų ir sakmių knygų keliais

Dalia Poškienė

XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė

Per duona kvepiančius javų laukus, vingiuotais keliais palei Šušvę, Ažytę grupė kauniečių menininkų, žurnalistų keliavo į Raseinių rajono Vosiliškių bendruomenės namus, biblioteką.

Renginio organizatoriai – XXVII knygos mėgėjų draugija, dar prieš keletą metų sumanė aplankyti istorines šio krašto vietas, surengti plenerą, prisiminti „Balanos gadynės“ autorių Mikalojų Katkų, Tėvą Stanislovą, dailininką Kazį Šimonį.

Datą renginiui padiktavo naujausios knygos, kuriomis nešini ir išsiruošėme kelionėn.

I. dalis

Vos prieš keletą dienų leidykloje Naujasis lankas“ išleista knyga „Tėvas Stanislovas. 24 pamokslai“. Jos sudarytojas, vertėjas Kęstutis Tiknevičius šią knygą parengė ne tik Lietuvai, bet ir Danijos tikintiesiems. 24 garbaus Lietuvos pamokslininko, kapucinų vienuolio ir katalikų kunigo Tėvo Stanislovo homilijos, kaip tikisi knygos vertėjai Hans-Arne Hausted ir Kęstutis Tiknevičius, paskatins dar kartą sugrįžti prie pirmųjų iškilaus dvasininko Tėvo Stanislovo pamokslų, skaitytų Kaune, Vytauto bažnyčioje. Garsas apie pamokslaujantį vienuolį sklido po Lietuvą: per penkis su puse metų jis apvažiavo per šimtą Lietuvos parapijų. savo ganytojišku žodžiu padėdamas tikintiesiems įveikti okupantų sėjamą baimę, neviltį, grėsmę. Jau Nepriklausomybės metais viename interviu jis sakė: „Aš kalbėjau taip, lyg mano brolis gulėtų nušautas miestelio aikštėje, lyg tėvas, nuvežęs paskutinius grūdus valdžiai ir palikęs vaikus be duonos.“

Iš kairės: dail. V.Beresniovas, rašytojas Laimonas Inis, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Juozas Rimkus

Ypač rūpinosi dėl Sibiran tremiamų tautiečių. Už tokią veiklą ir pats buvo ištremtas į Vorkutos ir Intos lagerius, tačiau nepalūžo nei nuo sunkių darbų, nei kriminalinių nusikaltėlių. Grįžęs iš tremties Tėvas Stanislovas buvo nusiųstas į atkampų Paberžės bažnytkaimį Kėdainių rajone: „...autobusų stotelė už keturių kilometrų, telefonas už keturių kilometrų“, kur „Biednystė, biednystėir vienatvė...“ tačiau netrukus Paberžė tampa viena iš lankomiausių parapijų: joje įkuriamas dvasinis ir kultūrinis centras.Paberžėje Tėvas Stanislovas kunigavo 24 metus: restauravo bažnyčią, sutvarkė šventorių, Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines. Iš Paberžės po visą Lietuvą plito „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, jo verstų užsienio autorių knygos, išleistos savilaidos būdu, tarpukario Lietuvos leidiniai. Pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, bet ir disidentai iš buvusios Sovietų Rusijos.

Tėvas Stanislovas daug nusipelnė išsaugodamas nuo sunaikinimo kultūros vertybes. Jis rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio meno ir liaudies meno muziejų. Jo rūpesčiu buvo įamžintas 1863 metų sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus (1828 – 1863 ) atminimas. Čia dvasinės ramybės atvykdavo ieškoti paprastas miestietis, studentas ar į narkotikų ir alkoholizmo liūną patekęs žmogus. Pasak Reginos Galvanauskienės, „1863 metų sukilimo muziejaus ir Tėvo Stanislovo liturginio meno saugotuvių“ muziejininkės, Tėvas Stanislovas ne vieną nelaimėlį, pakliuvusį į priklausomybės liūną, išgydė darbu“.

1990 metais kardinolo Vincento Sladkevičiaus teikimu Tėvas Stanislovas perkeliamas į Dotnuvą atkurti vienuolyno,. Jau garbaus amžiaus, apmenkusiomis jėgomis, tačiau stipria dvasia, be oficialių Lietuvos valstybinių ar bažnytinių institucijų finansinės paramos, tik remiamas brolio kapucino Konstantino iš Vokietijos lėšomis, savanorių ir samdomų pagalbininkų jėgomis per keletą metų sutvarkė bažnyčią ir prikėlė vienuolyną naujam gyvenimui.

Apie 1989-2005 metų pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, iškeldinimą iš Paberžės į Dotnuvą, apie šimtus tuoktuvių ir krikštynų, gilėjančią opą kojoje, metastazes, kunigų luomo „juodąsias kates“, reportažus žiniasklaidoje, veržimąsi iš ligoninės į celę... ir smėlio kauburėlį Paberžės bažnyčios šventoriuje dienoraštyje rašė tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė knygoje „Tėvas Stanislovas mažutėlių tarnas“. Autorė sudėjo per šešiolika metų sukauptą bendravimo su Tėvu Stanislovu medžiagą -apie 400 įrašų, ilgų ir visai trumpučių, nuotraukų. Knygoje autorė apie jo gyvenimo kelią: rašo: „Iš ligoninės jis skubėjo į savo tarnystę, nė minutei nepalikdamas šio posto, nė karto gyvenime neturėjęs atostogų, nesiilsėjęs. Didysis bėdų ir rūpesčių bankininkas. „Grytelninkų partijos“ steigėjas. Visoms valdžioms kliūvantis. (...) Tėvelis, savižudžių užtarėjas ir jų laidotojas. Alkoholikų ir narkomanų vilties teikėjas: „Įsikibk Dievui į ranką ir nepaleisk.“ (...) Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku priešinęsis teisuoliams, skaldantiems tautą. Politkalinys, karo metais gelbėjęs žydus, du kartus išvežtas į Sibirą, raštu atsisakęs visų lengvatų ir piniginių kompensacijų, kasdienai pasilikdamas „vieną rūbą ir vieną pavalgymą“.

Autorė šią knygą dovanojo ir mūsų susitikimo metu, kai jos brolis, tėvo Stanislovo sūnėnas Kęstutis Tiknevičius pasakojo ne tik apie naująją pamokslų knygą, bet ir atmintinas gyvenimo pamokas, kurios tapo didžiuliu turtu.

Tėvas Stanislovas sūnėną, tuometinį aspirantą, mokė ne tik gyvenimo tiesų, bet ir kalbų, kurios naujosios knygos „Tėvas Stanislovas 24 pamokslai“ autoriui atvėrė kelius į platų pasaulį. Knygoje nemažai foto iliustracijų, bylojančių apie susitikimus su Tėvu Stanislovu, apie Jo atminimo įamžinimą.

II . Kazys Šimonis

Buvusioje Vosiliškio mokykloje nedrąsiai rinkos šio nedidelio kaimelio žmonės, vaikai. Bendruomenės pirmininkas Feliksas Petrietis pirmiausia svetingai atvėrė šio krašto muziejų, kuriame saugoja kaimo gyventojų, buvusių Sibiro tremtinių, pogrindžio kovų daiktus. Nedidelis, apie 300 gyventojų turintis kaimelis mena sunkius laikus, okupacijas. Senoliai prisimena čia vingiavusius knygnešių kelius.

Renginio organizatoriai – XXVII knygos mėgėjų draugija (pirmininkė Dalia Poškienė), pavaduotojas, čia, Vosiliškyje mokyklą baigęs ir į mokslus Kaune išėjęs Juozas Rimkus pristatė svečius - dailininką, knygų iliustratorių, žurnalistų sąjungos narį Vladimirą Beresniovą, rašytoją, LŽS narį Laimoną Inį, draugijos narį, spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ direktorių Tautvydą Majauską, knygos sudarytoją ir vertėją Kęstutį Tiknevičių, skaitovę Vidą Gricienę.

Svečiai bendruomenės pirmininkui Feliksui Petriečiui ir bibliotekos vedėjai Dainai Tendziagolskienei padovanojo atvežtų knygų, aptarė drauge būsimo projekto – koplytstulpio Vosiliškyje atstatymo galimybes.

Jį, kaip ir daugelį kitų savo piešiniuose įamžino dailininkas Kazys Šimonis.

Šias metais Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras (generalinis direktorius, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Valdas Kubilius) išleido knygą – albumą „Kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių piešiniai“. Joje – 11 dailininko K.Šimonio akvarelės darbų, 4 mūrinių koplytstulpių, 21 medinių koplytstulpių ir 8 stogastulpių piešiniai. Knygos sudarytojos menotyrininkės Nijolės Tumėnienės įvadiniuose straipsniuose aptariami liaudies meno problemos aktualumo klausimai, apžvelgiama kryžių motyvai K. Šimonio tapyboje, pateikiamos svarbiausios Kazio Šimonio gyvenimo datos. Knygos leidėjai dėkingi LR kultūros rėmimo fondui, K.Šimonio anūkei Rūtai Šimonytei-Mikučionienei, dailininko K. Šimonio paramos fondo direktoriui Juozui Sagatauskui, M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui, Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui ir kitiems rėmėjams bei fondų saugotojams už paramą leidžiant solidų leidinį.

III. Sakmių ir legendų keliais

Rašytojas, žurnalistas, daugelio knygų redaktorius ir vertėjas Laimonas Inis šiuose kraštuose lankosi ne pirmą kartą.

Didelį įspūdį jam paliko prie bendruomenės namų įkurtas savotiškas memorialas – dingusių, iš šių apylinkių surinkti akmenys su buvusių kaimų pavadinimais.

O senosios Vosiliškio bažnytėlės šventorius mena dailininką Kazį Šimonį, kuris čia mokėsi vargoninkavimo. Jo atminimui pastatytas kryžius.

Rašytojas priminė novelę „Trys paukštukai Rotušės smailėje“ iš neseniai išleistos knygos „Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas“, kurioje aprašo jaunojo Kazio Binkio mokymąsi drauge su kitu Kaziu – būsimuoju dailininku Šimoniu, kuris vėliau nutapė poeto portretą. Rašytojas pasidalino mintimis apie dailininko atminimo įamžinimą, jo kūrybinį palikimą.

Laimonas Inis pastarąjį brandųjį kūrybos laikotarpį skiria sakmėms, legendoms, domisi tautosakos lobynu, lietuvių tautos kūryba, baltų genčių istorija. Kalbėdamas apie istorines ištakas, kaip vieną reikšmingiausių tyrinėtojų paminėjo Venesueloje gyvenančios mokslininkės Jūratės Statkutės de Rosale tyrinėjimus ir pagrindimus, kitus iškilius istorikus, mokslininkus Mariją Gimbutienę, archeologą Eugenijų Jovaišą ir jo knygą „Aisčiai. Raida“, akademiką Romualdą Grigą ir kt.

Savo kūryba rašytojas prisideda prie krašto pažinimo. Remdamasis istoriniais faktais, mitologija, legendomis, vaizdžia, muzikalia kalba pasakoja apie Lietuvos piliakalnis, upes ir upeles, pagonybės laikų dievus ir deives.

M.Katkaus memorialiniame muziejuje

Jo penkiaknygė „Šerpaitis, vėjų dievaitis“, „Mėnulio raitelė“, „Milžinai ir nykštukėlis“, „Juodojo akmens laumė“, „Baltas kurėnas“ - atskirų Lietuvos etnografinių regionų įprasminimas. Knygos iliustruotos žymių dailininkų – Valerijono Jucio, Vladimiro Beresniovo, išleistos spaustuvėje „Morkūnas ir Ko“, traukia akį ir skatina versti puslapį po puslapio.

Rašytojas, parašęs daugiau kaip 60 knygų, parašęs 15 knygų vaikams, publikavęs virš 3000 straipsnių, daug keliauja po Lietuvą, svečias šalis, susitinka su miestų , rajonų žmonėmis mokyklos, bibliotekose. Kiekvieni susitikimai savaip įsirašo į atmintį, sugula į knygas.

Viena iš naujausių knygų – 15 novelių ciklas „Rožė pražydo naktį“, kuri gausiai iliustruota net 6 autorių fotografijomis. Keletą filosofinių poetinių pamąstymų L.Inis perskaitė:

„Eidamas aplink Žemę,

Užtikau paukščio pėdą,

Nuo kurios atsispyręs

Galiu pakilti į dangų.

Bet ar danguje rasiu vietą,

Nuo kurios atsispyręs

Galėčiau sugrįžti į Žemę?

***

„Kada nors

Tikriausiai sugrįšiu į rugį –

Sušildysiu saulės akim,

Pašventinsiu rasos ašara

Ir atversiu duris duonai.

Jos gardumas pažadins dvasią,

O alsavimas – kūną.

Pabudusi diena

Suvyturiuos paukščiu.

Geras tai bus metas.

Kas liks nuo duonos,

Pasėsiu

Ir lauksiu kito atėjimo“

Palinkėjęs naujų susitikimų, rašytojas padovanojo Vosiliškio bibliotekai pluoštą knygų.

Atgal