VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

07 22. Betygala – kultūros švyturių kraštas

Vaclovas Volkus

Daug kas sunyko - pilys, kaimai,

Bočių tikyba, buitis.

Nuo amžių kalno tu pamatai,

Kur glūdi žmonių atmintis.

 

Taip jau susiklostė, kad pastaraisiais metais Kėdainių literatų klubo “Varsna” atstovai užmezgė literatūrinius – pažintinius ryšius su Raseinių krašto literatais. Pastaruoju metu, švenčiant Raseinių tarprajoninę „Poezijos pavasario“ šventę, kėdainiečiai plojo šio Žemaitijos krašto poetų prasmingiems posmams, žavėjosi lietuviškos dainos skambesiu, bendravimo nuoširdumu.

Šventės pertraukėlės metu prie mūsų priėjo smulkaus sudėjimo, nuoširdaus veido, kaip vėliau paaiškėjo Betygalos Maironio vidurinės mokyklos geografijos – istorijos mokytoja, dabar senjorė, rajono kraštotyros muziejaus vadovė Marijona Birutė Kudulytė - Navakauskienė, taip mus pašnekindama: „Šaunūs jūsų literatai, patiko jūsų lūpinės armonikėlės liaudies melodijos pynė“. Padėkojau kolegei už komplimentą. Pokalbio metu pasikeitėme koordinatėmis, nutarėme apsilankyti vieni pas kitus.

Toks susitikimas su betygaliečiais įvyko praeitą savaitę. Mūsų devynių literatų būrys, važiuodamas link Betygalos , žavėjosi Maironio apdainuotais Dubysos kloniais, skardžių, kalnelių, miškų gojelių gamtovaizdžio panorama, kuri paliko kūrybinio įkvėpimo rojumi dvasinei saviraiškai.

Štai ir Betygala. Mus pasitiko miestelio centre prie Vytauto Didžiojo, anot M.B. Navakauskienės, „versto nenuversto, judinto neišjudinto“ paminklo, minėta Navakauskienė ir Betygalos kaimų bendruomenės pirmininkė, buvusi seniūnė Gema Račienė.

Kas ji, Betygala? Tai buvusi Žemaitijos kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais užkariautojais strateginių kovų atsparos centras. Jos apylinkės turtingos savo istorine praeitimi. Čia dar gyvas nenykstantis tolimųjų amžių istorinis palikimas. Tai mena Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio Mindaugo rašyti laiškai Livonijos ordino magistrui ir vyskupui krikščionybės įvedimo klausimu. Mindaugui buvo pasiūlyta 125l metais karūnuotis ir priimti krikštą. Mindaugas pasiūlymą priėmė ir 1253 m. su savo šeima, dvaro artimaisiais buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tuose laiškuose pirmą kartą paminėtas Betygalos vardas.

Pirmą krikšto bandymą sužlugdė sąmokslininkai, nužudę Mindaugą, jo šeimą, dalį jo dvariškių. Kryžiuočių ir kalavijuočių puldinėjimai nesiliovė dar 136 metus – iki 1387 m. Lietuvos krikšto. Žemaitija buvo apkrikštyta 1413 m. Jogailos ir Vytauto lenkų varianto pavyzdžiu. Jos paskutinis žynys 74 m. Gintautas apleido sugriautą žynyčią 1413 m.

Per visą Lietuvos pagonybės laikotarpį kryžiuočiams ir kalavijuočiams, prisidengusiems krikščionybės platinimu, rūpėjo ne evangelija, malda, raštas, kultūra, bet svetimų žemių grobimai, jų užvaldymas, žmonių pavergimas. Tai liudija Betygalos žemėse randami to meto žmonių apsigynimo ginklai – titnaginiai kirvukai, sudūlėję kalavijai, durklai, strėlių antgaliai. Tokia šio Žemaitijos miestelio senuose istorijos šaltiniuose užfiksuota metrika. Miestelis amžių bėgyje pergyveno daug negandų, o šiandieną jis su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, su savo simboliniu herbu, vėliava, himnu gyvas, kūrybingas, iš šaknų žaliuojantis miestelio herbe besipuikuojantis ąžuolas.

Skaitytojas, susipažinęs su šio Žemaitijos miestelio seniausių amžių istorija, „būti ar nebūti“, pasidomės ir šių dienų jo žmonių veikla.

Kaip minėjau, mus pasitikusi kultūrininkė M.B. Navakauskienė pakvietė į gerai įrengtus Betygalos kaimo bendruomenės namus. Čia jau radome atvykusius vietinius aktyvistus, poetus, poezijos mėgėjus. Renginį vedusi neeilinė šio krašto moteris, 17-os knygų autorė, Raseinių rajono Garbės pilietė, Betygalos muziejininkė M.B. Navakauskienė supažindino su Betygalos kraštu, jo žmonėmis, poetais, rašytojais, kitais šio krašto kultūros – švietimo žmonių dirbamais darbais. Po to buvo suteiktas žodis mums, kėdainiečiams. Betygaliečiams patiko mūsų poeto, buvusio agronomo R. Kosmausko, buvusios mokytojos M. Kazakevičienės, buvusios medikės N. Kulnickienės, dueto K.Daniūno su partnere Danguole dainos, lūpinės armonikėlės muzika. Kai kurie mūsų atstovai buvo paprašyti dar kartą paskaityti.

Atsakomą poetinį žodį tarė šeimininkai D. Peckuvienė, G. Račienė, B. Veršilienė, T. Stankevičienė, M.B. Navakauskienė, R. Poškienė. Nepastebimai prabėgo poezijos, muzikos, dainų valandos. Mes, kėdainiečiai, apdovanojome šeimininkus savomis poezijos knygomis, jie tuo pačiu atsilygino.

Šeimininkų iniciatyva sugiedojome šio krašto poeto Maironio „Lietuva brangi“. Užteko gražių, lyrinių balsų, kad sujaudintų, paveiktų susirinkusių sielas ir širdis.

Valandėlę pabendravę prie kavos puodelio, išvažiavome apiūrėti lankytinas šio krašto vietas. Pirma jų buvo Maslauskiškių vandens malūnas prie Dubysos, 1895 m. sumūrytas iš akmenų ir plytų, turintis autentišką įrangą. Jo bazėje buvo kuriamas lietuviškas filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Toliau sekė Betygalos muziejus, kuris garsus savo geologijos ekspozicija, dailininko grafiko Jono Kuzminskio bei kitų žymių Betygalos žmonių kūrybiniu palikimu.

Neužteko laiko apiūrėti kitas lankytinas šio krašto vietas. Manau, jog mums bendradarbiaujant jos bus aplankytos.

Grįžę į namus susipažinome su dovanotomis knygomis. Atkreipiau dėmesį į aktyvią ir sumanią buvusią Betygalos seniūnę, dabar Betygalos kaimų bendruomenės pirmininkę Gemą Račienę. Ji puiki bendruomenės veiklos organizatorė, aktyvi knygos „Betygala mūsų – tiek amžių gyva“ bendraautorė. 2012 metų 188 puslapių leidinyje aprašoma Betygalos istorija iki šių dienų. Knyga paremta dokumentais, nuotraukomis.

Išskirtinės pagarbos verta buvusi mokytoja, Raseinių rajono Garbės pilietė, dabar Betygalos muziejininkė Marijona Birutė Navakauskienė. Ji 17-os knygų autorė, poetė, aprašiusi Betygalos ir jos apylinkių istoriją, žmonių gyvenimo būvį, jų pasakas, legendas. Štai 208 puslapių 2001 metais išleista knyga, pavadinimu „Betygalos žemė“. Tai apybraiža, pasakojanti apie Betygalos žemės praeitį, okupantų ir jų talkininkų žiaurumus, dabartį, apie darbščius ir talentingus šio krašto žmones. Knyga iliustruota dokumentais, nuotraukomis. Tai dvasingos, pastabios moters, mokytojos patriotės knyga, kada dalis šios profesijos vadovų, eilinių mokytojų nedalyvavo Sąjūdžio, Nepriklausomybės gimimo veikloje, baugščiai dairėsi. Nutautėjusios vidutinybės talkino sovietų valdžiai. Net šiandien, nuo Sąjūdžio, Nepriklausomybės gimimo dienų praėjus nemažai metų, vienos Kėdainių vidurinės mokyklos administracija su tėvų komitetu mokykloje šventės metu organizavo nostalgišką Lenino pionieriais aprengtų tėvų eilutę. Ne skautų, bet Lenino pionierių eilutę.

Iš daugelio minimos mokytojos knygoje aprašytų epizodų prisimenama 1951 gegužės 20 d. Betygalos mokyklos aikštėje vykusi paskutinio skambučio šventė. Abiturientai buvo apsirėdę tautiniais rūbais, jų galvas puošė tautiškos karūnos su nuleistais įvairiaspalviais kaspinais. Staiga aikštėje iš kažkur atsiranda stribas ir nukerpa abiturientei I. Čiupkovaitei nuo karūnos kaspinus su vešliais plaukais. Pasigirsta rauda. Stribas bėga iš aikštės. Mokiniai sumišę, kai kurie puola vytis. Stribas pasislepia savo būstinėje.

Iš mokytojos padovanotų knygų viena, išleista 2012 metais, vadinasi „Šiaulėnų išminčių pasakos“ . 92 puslapių knygoje patalpintos to krašto žmonių 89 pasakos. 2013 metais išleista 99 puslapių knyga „Betygalos krašto legendų keliais“. Patalpinta 91 legenda.

Mokytojai M.B. Navakauskienei ruošiant medžiagą šioms knygoms teko nukeliauti šimtus kilometrų Betygalos žemės keliais, apklausti šimtus šio krašto žmonių.

Tokia šio Žemaitijos miestelio istorijos užfiksuota metrika. Toks jis garsus čia gyvenusiais ir gyvenančiais iškiliais žmonėmis. Betygala kūrybinga mūsų dienomis su savo herbu, himnu, vėliava.

 

 

 

Atgal