VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

06 23. VST pareigūnas R. Alzbergas: savęs kitaip neįsivaizduoju, - tik tarnaujantį Lietuvai

Misijos Kosove, prieš tai - Afganistane, o tarp jų buvo Indija. Lietuvos karininką Viešojo saugumo tarnybos (VST) prie Vidaus reikalų ministerijos kapitoną Ričardą Alzbergą naujienų agentūra ELTA kalbino ką tik grįžusį iš daugiau nei pustrečių metų trukusios misijos Kosove.
- Kaip jūs patekote į Kosovą ir ką ten veikėte?
- Yra tokia tarptautinė šturmo grupė, priklausanti organizacijai EULEX. Tai pirmiausia reikia patekti į tą grupę, o tik paskui - į misiją. Buvo atranka, viešas konkursas, į kurį suvažiavo nemažai pareigūnų iš visos Europos Sąjungos (ES). Jie pretendavo į daugelį EULEX pozicijų.
Tarptautinėje šturmo grupėje buvau vienintelis lietuvis, oficialiai siųstas Lietuvos Respublikos.
O veikti pareigūnams ten tikrai yra ką. Kosove - aukštas nusikalstamumo lygis. Akivaizdi ir labai didelė atskirtis, priešprieša tarp serbų bei Kosovo albanų. Gana dažni ginkluoti konfliktai, masiniai neramumai. Tenka visa tai raminti, kad žmonės taikiai gyventų ir sugyventų.
- Kurią iš tarptautinių misijų šiandien, jei palygintumėte jas tarpusavyje, pavadintumėte sunkesne už kitas?
- Mano gyvenime visą laiką labai aiški tokia nuostata: jei ką moku, tai mano patirtį gali perimti kitas motyvuotas pareigūnas. Indijoje būtent labiau mokytoju ir jaučiausi. Indijoje dalyvavau Jungtinių Tautų (JT) misijoje. Daugiau laiko teko skirti vietinės policijos pareigūnų mokymui. Mes, beje, niekur ir niekada neakcentuojame, kad mokome, mes - keičiamės patirtimi, informacija.
Prieš misijas daug ir savarankiškai pats mokiausi, nemažai anglų kalbos kursų lankiau. Misijų vietose stengiausi išmokti pagrindinių vietos kalbų žodžių, kad bendrauti geriau sektųsi.
Misija Afganistane buvo pirma mano gyvenime. Buvau pirmos Goro provincijoje organizuotų pareigūnų mokymo grupės narys. Vykau su Lietuvos kariuomenės karo policijos atstovais. Iš VST toje grupėje buvo du žmonės. Grupėje - 20 pareigūnų: 8 - iš Lietuvos, 12 - iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Afganistano misija buvo ne tik krikštas. Tai - ir iššūkiai, taip pat - galimybė patiems mums daugiau sužinoti profesijai naudingų dalykų.
Pagrindinis iššūkis grupei teko toks: turėjom įkurti, pradėti mokymų procesą. Todėl organizuota daug vizitų, susitikimų su vietos lyderiais. Važinėjom iš pradžių po mažus komisariatus, patikros postus ir vietoje mokėme policijos pareigūnus būdų kuo geriau tarnauti.
Be to, reikėjo susirasti tinkamą mokyti didesnei grupei žmonių vietą, kad ji būtų saugi tiek mums, tiek besimokantiems. Saugotis turėjom ne vien pavojaus iš išorės. Saugotis teko ir viduje, nes nemalonių staigmenų mums galėjo pateikti patys besimokantieji.
- Ir pateikė?
- Galbūt kaip tik to siekė, bet nepavyko. Sukliudėm. Vienų šaudymo pratybų metu vietinis policijos pareigūnas specialiai iššaudė mažiau šovinių, nei buvo gavęs. Likusius įsidėjo į kišenę. Bet mūsų grupės pareigūnas atsitiktinai skaičiavo ir suprato, kad mažiau šovinių panaudota. Žinoma, įtartas asmuo neprisipažino šovinius nuslėpęs, tai paprašėme parodyti kišenių turinį. Aptikus "sutaupytus" nežinia kokiems tikslams šovinius, jis buvo pašalintas iš mokymų.
Kosove, sunku net prisiminti, išgyventa ir labai skaudžių momentų. Iš tos šalies, deja, vieną lietuvį, pasienio tarnybos pareigūną, teko parlydėti į Lietuvą karste. Jų grupė buvo patekusi į pasalą, įvyko susišaudymas. Gavom žinią, skubėjom gelbėti, bet jau buvo per vėlu...
- Įdomu būtų išgirsti, kaip jūs tapote motyvuotu pareigūnu ir dar tokiu, kuris drauge su geriausiais ES siunčiamas pareigūnais, į neramius pasaulio kraštus vyksta mokyti kitų, - nuo ko prasidėjo jūsų kelias tarptautinių misijų link?
- Jei žvelgsim į pačią pradžią, galiu pasakyti, kad nuo pat vaikystės žinojau, jog būsiu pareigūnas. Nuo gimimo matydavau uniformas, - ir tėtis, ir senelis jas vilkėjo. Todėl savęs kitoje srityje neįsivaizdavau: nuo mažų dienų žinojau: tarnausiu Lietuvai, ne kitaip.
Pirmiausia tarnybą pradėjau Garbės sargybos kuopoje, Lietuvos kariuomenėje. Baigęs bazinį kursą, kaupiau įgūdžius, mokiausi. Teko kuopoje tarnauti, kai Lietuvoje vyko aukščiausio lygio renginiai, tarp jų - ir JAV prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) vizitas.
Kadangi anksčiau buvau boksininkas, tai mane įtraukė į "Geležinio vilko" savigynos komandą. Susikaupė ir sportinių pasiekimų, kurie pareigūnui - tik į naudą. Baigiau tarnybą su padėkos raštais ir puikiomis rekomendacijomis. Nusprendžiau karjerą tęsti kovinėje grupėje. Tada įsidarbinau Pirmojo pulko spec. kuopoje (šiandien tai - VST Specialios paskirties kuopa).
- Tai dabar jau "išduosim paslaptį", kad į tą pulką atėjote dar ir todėl, kad čia dirbo jūsų tėtis?
- Nesuprantu, ką ir kodėl reikėtų slėpti? Jis dirbo VST ir tebedirba. Aš juo didžiuojuos, savo tėvo pavyzdžiu seku. Lygiai taip pat labai didžiuočiausi, jei ir mano sūnus Danas, kuriam tuoj penkeri metukai sueis, užaugęs tarnautų Lietuvai. Gal ir dukra Eva (jai - tik pustrečių) kada nors rinksis pareigūno profesiją, kas gali žinoti?
- O jūsų žmona irgi darbe vilki uniformą, ji - taip pat pareigūnė?
- Ne. Ji nėra pareigūnė, bet tarnybos specifiką puikiai išmano, supranta, kas yra pareiga. Man labai pasisekė: turiu nuostabią žmoną, kuri mane visada palaiko, tikiu, ir ateityje palaikys.
- Grįžkim prie Kosovo temos, jame jūs gerokai ilgiau užtrukote, nei iš pradžių ketinote, kodėl?
- Iš tikrųjų, ten išbuvau dvejus su puse metų, nors iš pradžių ketinau, kaip buvo sutarta, tik vienus metus tarnauti toje misijoje. Kai pirmi metai pasibaigė, dar paprašė pasilikti. Metus, po to - pusmetį. Galėjau ten tarnauti dar ilgiau, bet pasakiau: jau važiuoju namo.
Šeima - Lietuvoje, vaikai augo be tėčio, kiek taip galėjo tęstis. Pasiilgau namiškių, namų, Lietuvos, todėl grįžau.
- Kas toliau?
- Bus mėnuo atostogų. Paskui vėl kibsiu į darbus. Aš savęs visai neįsivaizduoju kabinetiniu darbuotoju, tad, manau, mano tarnybos pobūdis nesikeis.
Dėkoju už pokalbį.

Eltos korespondentė Birutė Mačienė

Atgal