Kelionės
01 27. Seniausia Afrikos žemyno civilizacija (3 dalis)
Vytautas Kuprys
Vienas žymiausių Etiopijos valdovu buvo Zera Jakobas, kuris šalį valdė 1434 – 68 m. 1527 m. įsiveržė ir visą Etiopiją užėmė musulmoniškos Adolo valstybės kariuomenė, bet 1543 m. mūšyje prie Tanos ežero sumušė Galaudevoso kariuomenė, kurią kariauti apmokė Portugalijos muškietininkai. Į šalį atvyko jėzuitai. Susenijus valdė 1607 – 32 m., priėmė katalikybę ir paskelbė ją valstybės religija, tai sukėlė stačiatikių bažnyčios dvasininkų nepasitenkinimą, Susenijus buvo priverstas atsisakyti posto. XVIII a. dėl diduomenės tarpusavio vaidų nusilpusi šalis suskilo. XIX a. karvedys Kassa Hailu pasiskelbė imperatoriumi Teodoru II, kuris valdė šalį 1855 – 68 m. 1867 m. į Etiopiją įsiveržė ir sostinę Mekelę užėmė D. Britanijos kariuomenė, nesėkmingai priešinęsis Teodoras II 1868 m. nusižudė. Imperatoriumi tapęs Tigrės valdovas Jonas IV, kuris valdė Etiopiją 1872 – 89 m. 1889 m. Jonas IV mirė nuo mūšyje gautų sužeidimų, šalies imperatoriumi tapo Ševos valdovas Menelikas II, kuris valdė nuo 1889 iki 1913 m. Italija 1895 m. nepaskelbus karo puolė Etiopiją, bet 1896 m. šalies pajėgos Adovos mūšyje sutriuškino Italijos armiją ir taip palaidojo Italijos viltį Afrikoje sukurti savo imperiją. Po to Italija pripažino Etiopijos nepriklausomybę. Menelikui II mirus imperatoriumi tapo jo vaikaitis musulmonas Lidžas Ijadžu. Po 1916 m. rūmų perversmo, imperatore 1917 m. tapo Memeliko II duktė Zauditu, 1930 m.jai mirus jos sūnėnas Tafari Makonenas buvo karūnuotas imperatoriumi Haile Selasije I. Vis dėlto 1935 m. šalį nepaskelbęs karo užpuolė B. Musolinis ir ją užgrobė iki 1936 – 41 m. II pasalinio karo metu D. Britanija ir iš Sudano išsiveržusi Hailės Selasijės I vadovaujama armija 1941 m. išvadavo šalį. Per 1974 m. karinį perversmą Haile Selasije I buvo nuverstas ir kalintas, kuris 1975 m. mirė, tais pačiais metais buvo paskelbta Etiopijos socialistinė valstybė. 1977 m. valstybės vadovu tapo papulkininkis Mengistu Haile Mariamas, kuris įtvirtino autoritarinį režimą, o 1987 m. tapo šalies prezidentu. 1991 m. marksistinis režimas, netekęs iširusios SSRS paramos ir dėl užsitęsusio vidaus karo – žlugo, iškilus partizanų įsiveržimo į Adis Abebą grėsmei, Mengistu Haile Mariamas iš šalies išvyko. 1991 m. laikinosios vyriausybės vadovu ir valstybės prezidentu tapo Melesas Zenavi. 1993 m. Etiopija pripažino Eritrejos nepriklausomybę, o 1994 m. priimta konstitucija. 1995 m. prezidentu tapo Negassa Gidada, o 2001 m. prezidentu išrinktas Girma Volde Giorgisas.
Mėlynojo Nilo krioklys
Ekskursija prasidėjo šalies sostinėje Adis Abeboje, kurioje gyvena apie 3,5 mln. gyventojų. Tai viena iš trijų aukščiausiai (apie 2440 m virš jūros lygio) įsikūrusių pasaulio sostinių po La Paso (Bolivija0) ir Kito (Ekvadoras). Adis Abeba dar dažnai vadinama visos Afrikos sostine, nes čia įsikūrusios visos pagrindinės Afrikos Sąjungos būstinės. Beje, ši institucija švenčia jau 50 metų jubiliejų. Adis Abeboje savo vietą atrado ir Jungtinių Tautų bei kai kurios kitos svarbios būstinės. 240 mln. vaikų, tarp jų ir Etiopijos, pasaulyje nemoka nei skaityti, nei rašyti, todėl iki 2015 m. nutarta pasiekti, kad visi vaikai galėtų lankyti pradinę mokyklą. Tokią išvadą daro UNESCO savo 2013 – 14 m. ataskaitoje, kurią šiais metais pristatyta Etiopijos sostinėje Adis Abeboje.
Miestas įsikūręs Etiopijos kalnyne. Adis Abebą 1887 m. įkūrė imperatorius Mekelikas II, jo žmona Taiku miestą pavadino Adis Abeba, amharų kalba – “naujoji gėlė”, nuo 1889 m. valstybės sostinė. Šis miestas iš pirmo žvilgsnio sudaro chaotiško ir kontrastų kupino miesto įvaizdį, tačiau iš tikrųjų tai judrus ir įtraukiantis miestas, kurio dvasia yra būtent tokia, kokia ir turėtų būti. Etiopijos sostinė – keista ir neabejotinai etiopiška. Reikia pripažinti, kad šis miestas turbūt yra pats nešvariausias ir tamsiausias miestas Afrikoje. Mieste be priežiūros vaikšto karvės, ožkos, avys, asilai, paukščiai, vienu žodžiu, visi naminiai gyvuliai. Oras dvokiantis, o žmonių kaip skruzdėlyne skrudelių. Čia viskas parduodama gatvėje: vaisiai, sultys, mėsa, vanduo, kava, įvirus maistas, spauda, knygos, malkos ir t.t. Prekeiviai sėdi ant žemės, čia pat išdėliotos prekės ant nešvaraus skuduro. Gatvėje remontuojamos mašinos, mėtosi pasenusios padagos iš kurių čia pat gaminamos basutės, stovi surūdijusi technika. Gatvėje benamiai miega užsikloję apdriskusiu sunešiotų nešvariu skuduru, vyras atsistojęs gatvėje nesigėdinamas šlapinasi.
Pirmiausia aplankome švč. Trejybės katedrą – unikalų barokini Etiopijos ir visos Afrikos paminklą, nacionalinį ir etnografinį muziejų, kuriuose surinkta skirtingos kultūros, istorijos, tradicijos, religijos ir įvairiausių genčių gyvenimo būdą atspindinti kolekcija. Čia susipažinome su šalies istorija nuo žymiosios Liusi fosilijos (suakmenėjimo), 3,2 mln. metų amžiaus iki šiuolaikinės Etiopijos. Žavimės panoraminiu vaizdu nuo Entono kalno, kurio aukštis 3200 m. Aplankome Merkatų turgų – didžiausiu turgų po atviru dangumi ne tik Adis Abeboje, bet ir visoje Afrikoje. Jame pilna visko – nuo naujausių vietinių garso įrašų, tradicinių kryželių, drabužių ar pagal užsakymą pagamintų sidabro ir aukso papuošalų iki įvairiausių daržovių ir gausybės prieskonių. Apžiūrime imperatoriaus Meneliko II buvusią rezidenciją, suręsta iš molio, šv. Marijos bažnyčią, kur imperatorius buvo karūnuotas karaliumi, taip pat šv. Jurgio muziejų.
Tokiu laiveliu plaukiojome po Čamo ežerą, kur matėme, kaip maudosi begemotai ir plaukioja krokodilai
Toliau skrendame į Lalibelą – seniausią ir istoriškai, krikščioniškai Etiopijai, labai svarbią vietą. Lalibela išsikūrė 2600 m aukštyje, joje gyvena apie 15 tūkst. gyventojų. Lalibela – miestas Etiopijos šiaurėje Amharų regione laikomas šalies krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XII – XIII a. buvo Zagvijų dinastijos valdomos valstybės sostinė ir religinis centras. Iš pradžių vadinosi Roha. Pagal istoriją karalius Lalibela, kuris valdė šalį 1190 – 1225 m. jaunystėje lankėsi Jeruzalėje, o tapęs valdovu, įsakė iš dalies, sekdamas to miesto bažnyčių pavyzdžiu, uolose iškalti bažnyčių kompleksą, o miestą pavadinti savo vardu. Todėl karalius nutarė Lalibelą paversti Naująją Jeruzale, kaip atsaką, musulmonams dėl jų užimtos senosios Jeruzalės. Daug čia esančių pastatų pavadinta tais pačiais vardais kaip ir Jeruzalės pastatai, net per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe. Lalibela gausi XII a. raudonose vulkaninės kilmės uolose iškaltomis monolitinėmis bažnyčiomis. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminėmis perėjomis, grotomis ir galerijomis jungia visas bažnyčias į vieną visumą. Bažnyčia Bete Medhame Alem laikoma didžiausia monolitinė bažnyčia pasaulyje. Bene įspūdingiausia – šv. Jurgio bažnyčia – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje, naudojant tik kirstukus ir plaktukus.
Unikalus, įspūdingas ir didingas Lalibelos kompleksas vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. 1978 m. vienuolika monolitinių uoloje iškaltų bažnyčių buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Atskrendame į Gonderio miestą, kuris yra šiaurės vakaruose ir randasi kalnyne 2200 m aukštyje. Jame gyvena apie 150 tūkst. gyventojų Šis miestas nuo 1632 iki 1889 m. buvo Etiopijos imperijos sostinė. XVII a. tapo stambiu prekybos ir kultūros centru. Jame yra, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti, Karališkieji rūmai – iki šiol išlikę karaliaus Fasidilo baseinas ir XVII a. pirtys. Aplankome švč. Trejybės Šviesos bažnyčią, kurios interjeras dekoruotas nuostabiomis freskomis, paveikslais, o lubos ištapytos 144 angelų veidais. Pasak legendos, šioje bažnyčioje buvo laikoma Sandaros skrynia, kurią Saliamono sūnus Menelikas II, pradėjęs Saliamonidų dinastiją, atsivežė iš Jeruzalės.
Atvykstame į Simeno kalnų nacionalinį parką, kurį saugo UNESCO. Jo plotas apima 136 kv. km. Nacionalinis parkas yra vakarinėje Simenų kalnų grandinės dalyje. Didžioji šalyje dalis yra Etiopijos kalnyne. Šio kalnyno šiaurės rytuose Simeno kalnuose yra aukščiausia šalies vieta – Ras Daženo kalnas, kurio aukštis 4620 m. Nuo kalno matosi puikus kraštovaizdis. Simeno kalnai yra viena didžiausių kalnų grandinė Afrikoje su plynaukštėmis atskirtomis Masenu upės slėniu ir bent tuzinų viršukalnių. Kalnuose yra ir kanjonų. Čia gyvena kelios pagrindinės endeminių Etiopijos žinduolių rūšys: labiausiai paplitusios ir seniausios pasaulyje beždžionės gelados, kurios gyvena tik Etiopijoje, populiacija siekia apie 7000, Etiopijos vilkai, kurie kalnuose sutinkami retai, jų populiacija vos 40, bei etiopini kalnų ožiai ir šakalai. Veisiasi 130 rūšių paukščių, 16 iš jų endeminiai. Grįžtame į Gonderį ir aplankome paskutinį Etiopijos žydų kaimelį Veleką, kur grožimės jų dirbiniais.
Važiuojame autobusu nuostabiu kraštovaizdžiu į Bahir Daros miestą prisiglaudusi 1800 m aukštyje prie pietinės Tanos ežero pakrantės ir garsėjanti švelniu atogrąžų klimatu. Pagrindinis Bahir Daros miesto bruožas – greta derančios kaimiškos tradicijos ir modernumas. Tanos ežeras – vienas didžiausias aukštikalnių ežerų pasaulyje, o pro jį prateka dešinysis Nilo intakas Mėlynasis Nilas. Tanos ežerą ekologijos žygio “Vanduo – tai gyvybė” metu 2013 m. sausio 15 –16 dienomis perplaukė lietuvis Vidmantas Urbonas.
Taip atrodo Lalibeloje iškalta iš uolos bažnyčia
Ežero ilgis – 84 km, plotis – 66 km, plotas – 2156 kv. km, aukštis – 1788 m, didžiausias gylis – 15 m, plaukimo metu vandens temperatūra buvo 19 laipsnių, plaukė 14 val. 26 min. Šį plaukimą Vidmantas skyrė 150 – osioms 1863 m. sukilimo pieš carizmą metinėms. Simboliškas tai sugretinimas: kova už laisvę ir kova už vandenį. Kaip Vidmantas sako: “Jeigu apie laisvę – už ją kraujo kaina mokėjo ir lietuviai ir Afrikos tautos. Jeigu apie vandenį – dėl jo šiandiena turėtų susirūpinti visas pasaulis”. Šime ežere plaukioja krokodilai ir maudosi begemotai. Iš 38 ežero salų 20 - yje stūkso vienuolynai ir bažnyčios. Viename salos vienuolyne buvo laidojami imperatoriai. Vyksta ekskursija laivu po ežerą, kur aplankome garsiausią Ura Zidane Mihiret vienuolyno bažnyčią su unikalia XVI – XVII a. ikonų kolekcija. Vakare nuvykome ant Bezvit kalvos, nuo kurios grožėjomis nuostabiu saulėlydžiu virš Tanos ežero. Maždaug 30 km nuo miesto centro yra Mėlynojo Nilo kriokliai, vietnių gyventojų vadinamu Tis Abay – “rūkstantis vanduo”. Vanduo krenta iš 45 m aukščio keturiomis srovėmis ir atrodo labai įspūdingai. Nilo plotis virš krioklio – apie 400 m, apačioje jis daug siauresnis. Pirmas europietis, aprašęs šį krioklį, buvo portugalas kunigas Jočo Bermudesas 1565 m.
Atgal
.jpg)
